Knyga: Nerijus Cibulskas "Archeologija"

Nerijus Cibulskas. Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 72 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tartum cukruotas stebuklas...

Nors šiemet pasirodė poeto Nerijaus Cibulsko trečioji poezijos knyga Veneros (2019), nutariau pirmiau pasidalyti įspūdžiais apie jo antrąjį darbą Archeologija (2016). Knygą įsigijau per išpardavimą ir laikiau kone pusmetį lentynoje, tad knyga buvo kone jau apdulkėjusi, atrodo, man nebeprieinama, bet kasmet vis galvojant apie naujus rudens darbus ima ir manyje pabunda kažkoks sezoninis poezijos lokys, kurį reikia vienaip ar kitaip pasotinti, todėl Archeologiją įsimečiau į darbo portfelį ir suskaičiau laisvu metu per valandėlę.

Tai jau antroji N. Cibulsko mano perskaityta knyga. 2012 metais išleista debiutinė Nutrinami, kad ir kiek man ten vėrėsi įdomių niuansų, metaforizuotų vaizdinių, visgi didesnio įspūdžio kaip bendras rinkinys nepadarė. Archeologija truputį aiškesnė knyga, kurioje eilėraščiai turi bendrą viso rinkinio idėjinę šerdį – „pabraidyti“ pro subjektui svarbius praeities vaizdinius, pasikliaujant atmintimi ir autentiškais potyriais. Labai tam tinkamas rinkinio viršelis, labai estetiniu požiūriu vykęs dalininkės Deimantės Rybakovienės darbas.

Pirmasis eilėraštis – Vasaros namai, kuris tikriausiai padarė vieną didžiausių įspūdžių ir prieš griebdamas kitus, perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, bandydamas susigrąžinti pirmojo perskaityto įspūdžio jausmą. Dažniausiai pirmasis eilėraštis būna viso rinkinio raktinis eilėraštis, kuris sufleruoja bendrą rinkinio mintį, nuotaiką, ritmą ir rimą. Nesuklysiu sakydamas, kad N. Cibulskas eleginis poetas, kuriam būdingas ilgesys, retkarčiais prasiveržiantis liūdesys, buitiniai vaizdinio elementai, kurie metaforos pagalba įgauna subjektui sakralios prasmės, todėl ir Vasaros namuose veriasi kiek tradiciškai jaukūs vaizdiniai: pamatai, vėjas, žolė, subjekto pogulis... Primena vasaros poilsio dieną, kuri nebepatiriama dabartyje, ji pasilikusi kažkur atmintyje. Toji diena pasiekiama kaip sakrali erdvė iš vidinio subjekto gebėjimo prisiminti ir per prisiminimą rekonstruoti patį patyrimą, dažnai fragmentiškai jungiant skirtingus vaizdinius į bendrą vaizdelio koliažą.

Šįkart nepaprastai lengvai ir su pasimėgavimu perskaičiau eilėraščių frazių artikuliaciją, kuri reiškiasi man pačiam patinkančiomis priemonėmis – aliteracija ir asonansais. Susidaro įspūdis, kad poetui labai svarbu verbalinės kalbos panašumais sugretinti žodžius pagal skambesį, dažnai netikėtai, tačiau eilėraščio visumoje jie ne tokie eklektiški, sakyčiau, jie tampa eilėraščio vaizdinių harmoningu fragmentu, pvz., Metalo detektorius, senas / basetas karališkoj medžioklėj, veltui uodžia / uždarus žemės vidurius (p. 49). Basetas ir detektorius turi kirčiuotą trumpąją balsę e ir kartu pagal prasminį šuns ir negyvo prietaiso judėjimo po įsivaizduojamą paieškos lauką atlieka panašų judesį. Eilėraščiuose daugybė pavyzdžių, kada žodžiai sujungiami ir kalbiniu, ir metaforų sutapimais.

Nerijus Cibulskas

Tai kurmiarausiai, slapčia iškylantys naktį, / kai žemės kaina gerokai kritusi. // Gyvatvorė nepastebimai slenka palei žvyrkelį // lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta (p. 25). Vėlgi turime dar vieną žavų dviejų vaizdinių kūrimo pavyzdį, kuriame pirmasis kuriamas pagal archetipinį žemės vaizdinį – kurmiarausiai, – kuris atmiežtas socialiniu reiškiniu – kritusia žemės kaina ir antrasis vėlgi paimtas iš gamtos – gyvatvorė, kuri sugretinama su iš kultūrinio lygmens paimta „kino juosta“. Dažnai N. Cibulsko eilėraščiuose sumaišomi  jau tradicinėje lietuvių poezijoje esantys sakralūs įvaizdžiai su šiuolaikinio pasaulio realiais, dažnai buitiniais, retkarčiais kultūriniais elementais. Kai ant seno „klojamas“ nūdienos gyvenimas, sudaromas toks archeologinis tradicinės poezijos ir subjekto šiuolaikinio pasaulio pertepimas, kuris tiek estetiniu, tiek emociniu poveikiu išties leidžia mėgautis išgaunama savita poezijos spalva, kuri man šiek tiek gimininga su Marcelijaus Martinaičio ir Gintaro Bleizgio poezija, tačiau N. Cibulskas nekopijuoja ir neimituoja, tik niuansuotai pagal eleginį emocinį įspūdį gretinasi prie šių autorių.

Skaičiau vieną eilėraštį, skaičiau kitą ir taip buvau užliūliuotas kalbinio grožio, kad po kurio laiko supratau, kad kažko iš eilėraščio „negaunu“. Ogi eilėraščio visumos, paskutinės aukštos natos, kuri pažadintų iš metaforų simfonijos ir nuskaidrintų viso eilėraščio prasmę, leistų pajusti lyrinio subjekto problematiką, kuri dažnai paskęsdavo, tapdavo miglota, neaiški. Ar tai dėl archeologijos efekto? Manding, poetas stipresnis yra eilėraščio formoje, tačiau kiek apleidžia bendrą eilėraščio visumos stuburą – ką eilėraščio skaitantysis turėjo sužinoti, patirti be to subjektui svarbaus potyrio iš praeities, pavyzdžiui: Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių /atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. / Tačiau ką daryti, kai nebeturi nuo ko gintis. (p. 60) Dažname eilėraštyje atrodo, kad subjektas „kasinėdamas“ praeitį, taikliai ją išreikšdamas metaforomis, visgi ieško nežinia ko, arba kažko abstraktaus, kažin kokios nuorodos, krypties ar net pačios problemos, kuri kaip priežastis leistų ritmingai subjektui gyventi dabartyje.

Viena apčiuopiamiausių problemų yra paties subjekto būvis tam tikroje erdvėje ir laike, tarsi vienur jis neįsitenka, tai miestai ne tie, tai penkiaaukščiai kaip orkestro duobės laukia žaibų, tačiau erdvė tampa subjektui nepatogi, pavyzdžiui, eilėraštyje apie gyvenimą bute: Vienais apatiniais, šliurpdamas vėl užkliudau / ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė / aštuoniolika mums neskirtų kvadratų (p. 60). Moteris tampa kaip tuščias subjekto butas, pakeitęs žmogiškuosius santykius – vykęs paradoksas emocijų archeologijoje.

Išties Archeologija man patiko labiau už Nutrinamus vien dėl aiškesnio ir išgryninto kalbinio lygmens. Pasidaviau estetiniams poezijos burtams, mėgavausi eilėraščio frazėmis, kuriose juntamos Nerijaus Cibulsko autentiškumas. Šis rinkinys įrodė, kad po ilgos pertraukos nuo debiuto poetas evoliucionuoja, įtvirtina savo poezijos kalbą, manau, jeigu forma eitų išvien su eilėraščio bendra idėja, Archeologija, liaudiškai sakant, galėjo nunešti stogą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Nutrinami"

Nerijus Cibulskas. „Nutrinami“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 70 p.

Sveiki,

Neseniai savo lentyną papildžiau ištisa tiek prozos, tiek poezijos Pirmosios knygos debiutantų knygomis, išleistomis per pastaruosius penkiolika metų. Kai kurie vardai jau puikiai žinomi skaitytojams, o kai kurie taip tikriausiai ir liks istorijoje kaip debiutantiniai. Nusprendžiau iš tos stirtos knygos pradėti nuo Nerijaus Cibulsko (g. 1987), kuris 2012 metais poezijos kategorijoje debiutavo su knygele Nutrinami. Prieš kelerius metus pasirodė ir kitas poezijos rinkinys Archeologija, kurį taip pat esu numatęs ateityje trumpai apžvelgti.

Kaip autorius teigė viename to meto interviu, jis neplanavo, jog iš tų eilėraščių išeis kokia nors knyga. Aidas Marčėnas, redagavęs knygelę ir pabaigos žodyje teigęs, kad debiutantui būdingas klasicizmas ir griežta eilėraščio forma, man iš esmės, labiau poezijos mėgėjui, o ne tyrinėtojui, rūpi eilėraščio turinys, o forma – sutikite, daugiau ar mažiau, – antraeilis šiuolaikinės poezijos palydovas.

Knygelę perskaičiau dviem prisėdimais, tad bandžiau „susemti“ bendrą eilėraščių energetiką ir išryškinti N. Cibulsko rinkinio tendencijas. Visgi rinkinyje (kaip ir kiekviename eilėraštyje) yra visko – ir patinkančių dalykų, ir tų, kurie atrodo beprasmiai. N. Cibulskas kaip poetas tikriausiai priklausytų ne tiems, kurie bandytų ironizuoti, pašiepti ir J. Erlicko ar G. Grajausko poetinė mokykla čia nekvepia nė iš tolo, veikiau poetas priklausytų tiems stoiškiems klasikiniams autoriams banginiams – M. Martinaičiui, A. Marčėnui, iš dalies ir K. Navakui. Subjekto jausenos gana sielvartingos, iš eilėraščio į eilėraštį aidinčios kaip savęs praeityje ieškančio, norinčio pateisinti, o kai kada tiesiog nutrinti atmintį.

Dažnas eilėraštis prasideda klasiškai – kokiu nors, sakyčiau, gana nuvalkiotu paauglišku vaizdeliu apie orą arba aprasojusį stiklą, kuris sukelia tam tikrus prisiminimus ar bandymą iš tų kasdienės būties detalių prisišaukti jau išgyventas ir nebepakartojamas būsenas, emocijas. Būtent vienas ryškiausių subjekto skaudulių yra praeitis, kuri pasireiškia per būties detales kaip priminimas, tačiau tai ir lieka tik prisiminimas, ir toji riba tarp pakartojimo, noro vėl gyventi jau nugyventose akimirkose atveria subjekto tuštumos erdvę. Neretai atrodo, kad subjektui tiesiog stinga pilnatvės, susitaikymo su tuo, kad viskas iš esmės pagal Visatos dėsnius kinta ir svarbi tėra tik šioji dabarties akimirka. Atmintis, kuri iš esmės dyla, bet kol nėra nutrinama, subjektui tampa ir egzistencine atrama, kaip savęs suvokimo instrumentas, bet kartu ir spąstais, kurie įklampina į tam tikras nujaučiamas nostalgijos ir ilgesio būsenas: „Keturiasdešimt pėdų pirmyn ir atgal. Gana / mažai, kad sukurtume padorų standartą (p. 47)“. Standartas kaip stabilumo šią akimirką siekis, kurio trokšta subjektas kaip harmonizuojančio savasties elemento.

Nerijus Cibulskas

Vienas iš ryškesnių rinkinio bruožų būtų dvibalsinis kalbėjimas, tarsi prie subjekto visada būtų numanoma moteris, kuri turi didžiulę įtaką ir, galima jau numanyti, kad subjekto gyvenime jos nėra arba jų santykiai trūkinėjantys, nestabilūs. Tai byloja subjekto būtųjų (ar būsimųjų) laikų vartojimas, santykių raidos apmąstymas: „Po to užmigsim į priešingas puses, į skirtingus / pasaulius. Aš tau rašysiu tavo akių šuliniuose / bėgioja tyla... (p. 57)“.

Visgi dažnam eilėraščiui stinga universalumo, jie labiau primena studentinius apmąstymo laikus, kaip aš vaikščiojau šaligatviais ir man kilo mintyse „graži eilutė“, gal todėl tiek daug urbanistinių detalių apie gatves ir jose tvyrančius kvapus. Bandžiau pritaikyti, „išrišti“ eilėraščio raktą, tačiau dažnas eilėraštis tiesiog tapdavo neįdomus ir nepatrauklus, kad bandyčiau jį skaityti antrąsyk. Poetas (kaip dažnai šiuolaikiniam jaunam poetui ir būna) poezija susitraukusi iki asmeninių subjekto išgyvenimų ir universalesnių, visuotinių probleminių klausimų nekyla. Nors A. Marčėnas gyrė poetą, kad jis išvengia žodžio mirtis ir Dievas, bet būtent paskutinis eilėraštis man buvo pats puikiausias, kada atsisakius nereikalingų buitiškų per estetikos mokyklą ištransliuotų vaizdinių, būtent tas Dievo troškimas, kad jis ateitų į eilėraštį, kaip išsiilgtas stabilumas ir santaikos su savimi pačiu – juk jo jau tiek jau daug, nors dar ir iš paraščių net nenužengė.

Nesakau, kad estetika prasta. Tiesą sakant, ne kartą kilstelėjau antakį, kai  aptikau man pačiam labai patikusius įvaizdžius: sniego keramika; cementinio kailio; tartum ledo žeberklas / būtų persmeigęs minkštą raidžių kekę (p. 32);  trupančiu liepų marmuru. O tai laikyčiau išvis poezijos akrobatika: „kasdienybės rentgeno lakštuose: // balsai, seniai nebedėvintys kūnų (p. 62)“.

Visumoje daugelis eilėraščių pernelyg tankūs, gal kiek užsižaista su žodžiais dėl tos pačios klasicistinės formos, kuri iš esmės trukdė plaukti vidinei eilėraščio minčiai kur kas lengviau ir organiškiau. Dabar dažnas eilėraštis sukelia sunkumo įspūdį, atrodo mintis įsprausta į tam tikrus žabtus ir perskaičius kūrinį trūksta tiesiog tam tikro vadinamojo nušvitimo efekto, kuris „išrištų“ eilėraštį. Manau, kad daugelis eilėraščių yra tiesiog itin asmeniški autoriui, todėl jo eilėraščio kūrybos užkulisiai jam kur kas žinomesni nei eiliniam skaitytojui bandant susidaryti įspūdį. Visgi pats jautriausias ir paveikiausias eilėraštis, bent man, Nutrinamuose lieka paskutinysis – kuo giliau į poeziją, tuo daugiau viešpaties – toks išgrynintas, savaime suprantamas ir kartu siekiantis poetines pajautos gelmes.

Jūsų Maištinga Siela