Marcelijus Martinaitis "Vaikeli, paukščio širdy / yra labai maži žmonės" eilėraščio analizė

 

***

– Vaikeli, paukščio širdy

yra labai maži žmonės.

 

Toli, giedančio paukščio širdy,

tie žmonės gyvena kaip mes:

 

jie plaukia per mažus vandenynus,

žiūri į atspindį gęstančios žemės

giliai vandeny.

 

Kartais jie verkia,

bet verksmas toksai negarsus,

kad mes net negirdim.

 

O kartais jie skrenda iš paukščio

mažais sidabriniais lėktuvais –

pas mus.

Bet ne visi jie sugrįžta

atgal į dainuojantį paukštį.

 

Vaikeli,

tie žmonės labai jau maži:

jei dar nors kiek sumažėtų,

tai jų visiškai ir nebūtų.

 

Greičiausiai, vaikeli,

kad jų ir nėra –

tų žmonių

giedančio paukščio širdy.

 

Greičiausiai, kad jie

yra tiktai mes,

kuriuos matė – tik šiaip sau –

pro šalį praskrisdamas paukštis.

 

Eilėraštis atskleidžia gilų filosofinį požiūrį į žmogaus egzistencijos trapumą ir jo vietą begaliniame gyvybės cikle. Kūrinio prasmė telkiasi aplink paukščio širdies metaforą, kuri tampa simboline erdve, talpinančia visą pasaulį ir pabrėžiančia žmogaus mažumą visatos masteliu. Pradžioje pateikiamas kaip pasaka ar legenda vaikui, eilėraštis pamažu transformuojasi į įžvalgą apie tai, kad tie „maži žmonės“ paukščio širdyje iš tiesų esame mes patys, matomi iš šalies kaip laikini ir trapūs praeiviai. Pagrindinė idėja teigia, jog mūsų gyvenimo dramos, verksmai ir pasiekimai tėra trumpas, beveik nepastebimas blykstelėjimas didingame gamtos skrydyje.

 

Meninės priemonės eilėraštyje naudojamos itin subtiliai, siekiant sukurti intymią ir kartu mistišką atmosferą. Autorius pasitelkia vaizdingas metaforas, pavyzdžiui, „atspindį gęstančios žemės giliai vandeny“, kuris perteikia pasaulio laikinumą ir liūdesį. Giedančio bei dainuojančio paukščio epitetai suteikia kūriniui šviesos ir gyvybingumo, o deminutyvas „vaikeli“ suformuoja globojantį, paslaptingą ryšį tarp kalbančiojo ir klausytojo. Personifikacija leidžia paukščio širdį suvokti kaip gyvenamą erdvę, kurioje vykstantys procesai – kelionės mažais sidabriniais lėktuvais ar negarsus verksmas – veikia kaip veidrodis mūsų pačių kasdienybei.

 

Struktūriškai eilėraštis juda nuo paslaptingo kito pasaulio aprašymo link sukrečiančios atomazgos, kuri priverčia pervertinti savo svarbą. Kontrastas tarp tylaus, negirdimo verksmo ir išorinio paukščio giesmės grožio išryškina idėją, kad žmogus nėra visatos centras, o tik mažas keliauninkas, priklausomas nuo didesnės gyvybės jėgos. Kūrinys moko nuolankumo ir primena, kad mūsų būtis yra tokia trapi, jog dar šiek tiek sumažėjus, mūsų „visiškai ir nebūtų“, todėl kiekviena akimirka šioje „giedančioje širdyje“ yra neįkainojama.

 

Maištinga Siela

Marcelijus Martinaitis, eilėraštis "Kukutis džiaugiasi savo buvimu" (iš "Kukučio baladės", 1977)

 

Sveiki!

Marcelijaus Martinaičio eilėraštis „Kukutis džiaugiasi savo buvimu“ yra vienas iš rinkinio „Kukučio baladžių“ tekstų, kuriame per archajišką, kaimišką kaukę prabyla gilus egzistencinis sąmoningumas. Pagrindinė kūrinio mintis sukasi apie asmens unikalumą ir nepakeičiamumą. Kukutis čia suvokia, kad jo egzistencija nėra savaime suprantama duotybė, o veikiau stebuklas, saugantis pasaulį nuo visiško nuasmeninimo ir tamsos.

Pirmoje eilėraščio dalyje autorius meistriškai naudoja tamsos ir šviesos kontrastą. Kukučiui nebūtis asocijuojasi su aklina tamsa – ne tik fizine, bet ir semantine. Jis supranta, kad be jo asmenybės viskas, kas jam priklauso (daiktai, patirtys, žodžiai), liktų bevardžiai arba taptų svetimi. Fraze „neturėčiau net žodžių kam pasiskųsti“ pabrėžiama, kad būtis suteikia žmogui kalbą ir balsą, be kurių kančia ar džiaugsmas tampa nebylūs ir beprasmiai.

Vidurinėse eilėraščio strofose pereinama prie socialinio ir buitinio tęstinumo. Kukutis kelia retorinius klausimus apie savo vaikus, darbus ir netgi tokius paprastus daiktus kaip kepurė. Čia ryškėja Martinaičio pamėgta tema apie žmogaus „vietą“ pasaulyje: jei manęs nebūtų, kas užimtų mano erdvę? Autorius parodo, kad žmogus yra ne tik biologinis vienetas, bet ir tam tikras energetinis centras, aplink kurį sukasi jo sukurta mikrovisata. Svetimas žmogus negalėtų „nešioti jo kepurės“ taip pat, kaip jis, nes daiktai poezijoje įgyja savininko sielos atspaudą.

Paskutinėje pastraipoje pasiekiama egzistencinė kulminacija – džiaugsmas dėl paties fakto, kad „esu“. Kukutis deklaruoja tam tikrą sveiką egoizmą: jis niekam neužleidžia to, kas priklauso jo „rankoms, akims ir galvai“. Tai nėra godumas medžiagine prasme, o veikiau dvasinis budrumas – suvokimas, kad niekas kitas už tave nugyventi tavo gyvenimo, matyti tavo akimis ar mąstyti tavo galva negali.

Taigi, šis eilėraštis yra apie savasties išsaugojimą. Kukutis, nors ir vaizduojamas kaip keistas, paradoksalus personažas, šiame tekste tampa orumo simboliu. Jis džiaugiasi ne pasiekimais ar turtais, o pačia galimybe būti subjektu, kuris jaučia, dirba ir suvokia savo ribas. Tai himnas individualiam žmogaus buvimui, kuris užpildo tuštumą ir suteikia pasauliui tvarką bei prasmę.

Maištinga Siela

Konspektas: Marcelijus Martinaitis, poezija, analizė, eilėraščiai, kūrybos temos ir bruožai, kontekstai

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Nerijus Cibulskas "Archeologija"

Nerijus Cibulskas. Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 72 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tartum cukruotas stebuklas...

Nors šiemet pasirodė poeto Nerijaus Cibulsko trečioji poezijos knyga Veneros (2019), nutariau pirmiau pasidalyti įspūdžiais apie jo antrąjį darbą Archeologija (2016). Knygą įsigijau per išpardavimą ir laikiau kone pusmetį lentynoje, tad knyga buvo kone jau apdulkėjusi, atrodo, man nebeprieinama, bet kasmet vis galvojant apie naujus rudens darbus ima ir manyje pabunda kažkoks sezoninis poezijos lokys, kurį reikia vienaip ar kitaip pasotinti, todėl Archeologiją įsimečiau į darbo portfelį ir suskaičiau laisvu metu per valandėlę.

Tai jau antroji N. Cibulsko mano perskaityta knyga. 2012 metais išleista debiutinė Nutrinami, kad ir kiek man ten vėrėsi įdomių niuansų, metaforizuotų vaizdinių, visgi didesnio įspūdžio kaip bendras rinkinys nepadarė. Archeologija truputį aiškesnė knyga, kurioje eilėraščiai turi bendrą viso rinkinio idėjinę šerdį – „pabraidyti“ pro subjektui svarbius praeities vaizdinius, pasikliaujant atmintimi ir autentiškais potyriais. Labai tam tinkamas rinkinio viršelis, labai estetiniu požiūriu vykęs dalininkės Deimantės Rybakovienės darbas.

Pirmasis eilėraštis – Vasaros namai, kuris tikriausiai padarė vieną didžiausių įspūdžių ir prieš griebdamas kitus, perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, bandydamas susigrąžinti pirmojo perskaityto įspūdžio jausmą. Dažniausiai pirmasis eilėraštis būna viso rinkinio raktinis eilėraštis, kuris sufleruoja bendrą rinkinio mintį, nuotaiką, ritmą ir rimą. Nesuklysiu sakydamas, kad N. Cibulskas eleginis poetas, kuriam būdingas ilgesys, retkarčiais prasiveržiantis liūdesys, buitiniai vaizdinio elementai, kurie metaforos pagalba įgauna subjektui sakralios prasmės, todėl ir Vasaros namuose veriasi kiek tradiciškai jaukūs vaizdiniai: pamatai, vėjas, žolė, subjekto pogulis... Primena vasaros poilsio dieną, kuri nebepatiriama dabartyje, ji pasilikusi kažkur atmintyje. Toji diena pasiekiama kaip sakrali erdvė iš vidinio subjekto gebėjimo prisiminti ir per prisiminimą rekonstruoti patį patyrimą, dažnai fragmentiškai jungiant skirtingus vaizdinius į bendrą vaizdelio koliažą.

Šįkart nepaprastai lengvai ir su pasimėgavimu perskaičiau eilėraščių frazių artikuliaciją, kuri reiškiasi man pačiam patinkančiomis priemonėmis – aliteracija ir asonansais. Susidaro įspūdis, kad poetui labai svarbu verbalinės kalbos panašumais sugretinti žodžius pagal skambesį, dažnai netikėtai, tačiau eilėraščio visumoje jie ne tokie eklektiški, sakyčiau, jie tampa eilėraščio vaizdinių harmoningu fragmentu, pvz., Metalo detektorius, senas / basetas karališkoj medžioklėj, veltui uodžia / uždarus žemės vidurius (p. 49). Basetas ir detektorius turi kirčiuotą trumpąją balsę e ir kartu pagal prasminį šuns ir negyvo prietaiso judėjimo po įsivaizduojamą paieškos lauką atlieka panašų judesį. Eilėraščiuose daugybė pavyzdžių, kada žodžiai sujungiami ir kalbiniu, ir metaforų sutapimais.

Nerijus Cibulskas

Tai kurmiarausiai, slapčia iškylantys naktį, / kai žemės kaina gerokai kritusi. // Gyvatvorė nepastebimai slenka palei žvyrkelį // lyg neiškarpyta, tamsiai žalia kino juosta (p. 25). Vėlgi turime dar vieną žavų dviejų vaizdinių kūrimo pavyzdį, kuriame pirmasis kuriamas pagal archetipinį žemės vaizdinį – kurmiarausiai, – kuris atmiežtas socialiniu reiškiniu – kritusia žemės kaina ir antrasis vėlgi paimtas iš gamtos – gyvatvorė, kuri sugretinama su iš kultūrinio lygmens paimta „kino juosta“. Dažnai N. Cibulsko eilėraščiuose sumaišomi  jau tradicinėje lietuvių poezijoje esantys sakralūs įvaizdžiai su šiuolaikinio pasaulio realiais, dažnai buitiniais, retkarčiais kultūriniais elementais. Kai ant seno „klojamas“ nūdienos gyvenimas, sudaromas toks archeologinis tradicinės poezijos ir subjekto šiuolaikinio pasaulio pertepimas, kuris tiek estetiniu, tiek emociniu poveikiu išties leidžia mėgautis išgaunama savita poezijos spalva, kuri man šiek tiek gimininga su Marcelijaus Martinaičio ir Gintaro Bleizgio poezija, tačiau N. Cibulskas nekopijuoja ir neimituoja, tik niuansuotai pagal eleginį emocinį įspūdį gretinasi prie šių autorių.

Skaičiau vieną eilėraštį, skaičiau kitą ir taip buvau užliūliuotas kalbinio grožio, kad po kurio laiko supratau, kad kažko iš eilėraščio „negaunu“. Ogi eilėraščio visumos, paskutinės aukštos natos, kuri pažadintų iš metaforų simfonijos ir nuskaidrintų viso eilėraščio prasmę, leistų pajusti lyrinio subjekto problematiką, kuri dažnai paskęsdavo, tapdavo miglota, neaiški. Ar tai dėl archeologijos efekto? Manding, poetas stipresnis yra eilėraščio formoje, tačiau kiek apleidžia bendrą eilėraščio visumos stuburą – ką eilėraščio skaitantysis turėjo sužinoti, patirti be to subjektui svarbaus potyrio iš praeities, pavyzdžiui: Jau nuo saulėtekio laikų mėginu tilpti tarp šių /atšiaurių gynybinių sienų. Rodos, galiausiai pavyko. / Tačiau ką daryti, kai nebeturi nuo ko gintis. (p. 60) Dažname eilėraštyje atrodo, kad subjektas „kasinėdamas“ praeitį, taikliai ją išreikšdamas metaforomis, visgi ieško nežinia ko, arba kažko abstraktaus, kažin kokios nuorodos, krypties ar net pačios problemos, kuri kaip priežastis leistų ritmingai subjektui gyventi dabartyje.

Viena apčiuopiamiausių problemų yra paties subjekto būvis tam tikroje erdvėje ir laike, tarsi vienur jis neįsitenka, tai miestai ne tie, tai penkiaaukščiai kaip orkestro duobės laukia žaibų, tačiau erdvė tampa subjektui nepatogi, pavyzdžiui, eilėraštyje apie gyvenimą bute: Vienais apatiniais, šliurpdamas vėl užkliudau / ir jos suglebusias formas, kurios minkštai pripildė / aštuoniolika mums neskirtų kvadratų (p. 60). Moteris tampa kaip tuščias subjekto butas, pakeitęs žmogiškuosius santykius – vykęs paradoksas emocijų archeologijoje.

Išties Archeologija man patiko labiau už Nutrinamus vien dėl aiškesnio ir išgryninto kalbinio lygmens. Pasidaviau estetiniams poezijos burtams, mėgavausi eilėraščio frazėmis, kuriose juntamos Nerijaus Cibulsko autentiškumas. Šis rinkinys įrodė, kad po ilgos pertraukos nuo debiuto poetas evoliucionuoja, įtvirtina savo poezijos kalbą, manau, jeigu forma eitų išvien su eilėraščio bendra idėja, Archeologija, liaudiškai sakant, galėjo nunešti stogą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Marius Burokas "Švaraus buvimo"

Marius Burokas. „Švaraus buvimo“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 – 104 p.

Sveiki,

Ketvirtoji Mariaus Buroko poezijos knyga neįtikėtinai pozityviai nuteikia savo pavadinimu Švaraus buvimo – tokios lėtos „lietuviškos“ tėkmės buvo galima tikėtis vos tik perskaičius viršelyje užklenkamame įrašytą pirmąjį eilėraštį. Tiesą sakant, M. Burokas man labiau žinomas kaip literatūros apžvalgininkas, nuolat aktyviai savo internetiniame sraute besidalijantis tiek atrastais tekstais, tiek fotografijomis, tiek įžvalgomis – daug ką apie literatūros naujausius vėjus pasaulyje sužinau būtent iš jo.

Švaraus buvimo eilėraščiai išties dvelkia ramybe, išgryninta švaria kalba – dažnai vos tik kliudant kokį nors aktualijų ar probleminį lauką. Nepasakyčiau, kad autoriaus poezija meditatyvi, veikiau romumas pasireiškia per nuotaiką, frazės toną bei neskubų, negausų, patausotą žodžių srautą.

Viršelyje pavaizduotas Vilniaus senamiesčio žemėlapis, nudilęs ir konstruojamas kaip širdies forma su Neries mėlyna aorta ir kraujagyslėmis-gatvelėmis, subėgančiomis ir sudarančiomis į vieningą visumos vaizdinį ir iš esmės į bendrai apjungiančią rinkinio idėjinę struktūrą. Po netikėtos G. Ambrazaitės rinkinio Trapūs daiktai, M. Buroko rinkinys atrodo pernelyg aiškus, galgi net pernelyg tradicinis, old school, atliepiantis Marcelijaus Martinaičio poetinius įvaizdžius, pavyzdžiui, „susėdam greta / ir žiūrim / kaip rūkas slenka / iš kalvų (p. 54)“. Nors dalis eilėraščių vaičiūniškai urbanistiniai, tačiau vyraujantis žmogaus ir gamtos filosofinis prasmių, būsenų ir jausenų pradas visgi nutiesia tiesiausius kelius Švariam buvimui į poezijos tradicijos tęstinumą.

Skaitydamas vienas po kito eilėraščius, vis svarsčiau, ar bus nors vienas, kurį norėsiu perskaityti ir vėl. Perskaičius eilėraštį, tyliai suskamba filosofinę apmąstymų rezonansą palikusi pabaigos frazė, pvz., „trokšdama šio gurkšnio / pasaulio // šios šviesos // nežinomybės (p. 16)“, bet jokios provokacijos, jokio troškimo kažkur nuvesti, vien tik parodyti išgrynintą vaizdelį, kad ėmiau galvoti, jog eilėraščiai tokie švarūs, kad ar nebus savo temomis ir prasmių lauku subanalėję, pernelyg nuobodūs? Beveik neužsikabinau už jokio eilėraščio, kuris „įkristų“, apie kurį galvočiau: „vaje, kaip čia gerai Marius Burokas mane prigavo, o jau kokia raiška, kokia metafora, niekada taip nesugalvočiau...“ Žinoma, rinkinys ir nėra provokatyvus, rėkiantis – tai paties poeto laikysena, jo rezonansas, vibracija su pasauliu, jo filosofija, kurią, manau, ne vienas pajus pasigėrėjimą, juolab, kad esame nuolat literatūroje alinami naujų potyrių, įspūdžių ir provokacijų, tad kaip užsisukę vilkeliai vis norime daugiau ir daugiau.

Marius Burokas

Skaitydamas eilėraščius negalėjau neieškoti bendrųjų jungčių, kurie tendencingai charakterizuotų visą rinkinį. Žinoma, pirmiausia aptikau vaikystės ženklų, savotiškų kirmgraužų, jungiančių dabartį su praeitimi. Dažnai kaip nostalgijos, prarasto laikmečio reflektavimas, plytelės ir perėjos Savanorių perėjose, potyriai kaimo soduose... Bandžiau įskaityti ir „vilnietiškuose“ eilėraščiuose, užkabinti bent vieną jautrią prasmių natą, tačiau daugelis eilučių pasirodė tiesiog panoraminiai, reiškiantys daugiau vaizdą, kuris lyg ir turėtų kelti nostalgiją, prisiminimus, išgryninti, tačiau nejaudina, nesukelia rezonanso.

Neretai M. Buroko eilėse atsiranda eilėraščio struktūros deklaravimas, pavyzdžiui, „nukirtau / tuos žodžius / ištraukiau / sintaksės sausgysles / išlupau fonemų / kaulus (p. 45)“, „Knygos yra mano / takeliai / ir sodas // prieglobstis ir / ligoninė (p. 56)“. Svarbu išnarstyti kalbos struktūrą, veiklą, galų gale būvį – kartais moksliškai, kartais tiesiog vedant vien vidinės inercijos, todėl tai pasako apie subjekto mąslumo, prasmių paieškos aplinkoje tendencijas. Svarbus eilėraščių aspektas dualumas, kuris pasireiškia eilėraščiuose ekvilibristiškai laikantis tarp juodumos ir šviesumos, „tamsoj // pritampam / kaip vienas / mėnuo / prie kito (p. 22)“, „tik ten tamsa / deda / švytintį // tašką (p. 33)“. Kitą vartus, išsigryninimas, švarumas neįmanomas be tamsios dėmės komponento.

Būta ir vietų, kuriose išties stabtelėjau, kuriose justi kai kas daugiau nei vien tik šviesus vaizdas, subjekto filosofinė laikysena, tyra rimtis, bet ir mano mėgstamas kosmoso, tai, kas daugiau už paprastą kasdienį potyrį, daiktinę materiją, pavyzdžiui, „glotnus ir tuščias / pasaulio dubuo / Visatos būgnas / suakmenėjęs / ratilas nuo pirmojo / palytėjimo (p. 58)“. Šyptelėti privertė labai gerai mano paties gyvenimą iliustruojantis eilėraštis Dvasinio tobulėjimo kursai, kurį, beje, rašydamas šią recenziją, perskaičiau antrąkart.

Švaraus buvimo rinkinį pavadinčiau ne tiek „švariu“ tarp garsiai rėkiančių ir problemų sąvartyną veriančių literatūros barų, kiek santūrią, tradicijos tęstinumu pasižyminčią šiuolaikinę lietuvių literatūrą. Brutaliai vertinant, man iš esmės rinkinys pasirodė pernelyg nuobodus, sklandus, aiškus, atpažįstamas... Gal tiems, kuriems tiesiog nusibodo „nuolat kažkas naujo“, Mariaus Buroko švarumas išties patiks.

P. S. Knyga nominuota Metų knygos rinkimams poezijos kategorijoje.

Jūsų Maištinga Siela

Eilėraštis: Marcelijus Martinaitis "Padainuok man"

Sveiki,

Marcelijus Martinaitis (1936-2013) – vienas talentingiausių savo kartos poetų. Jo eilėraštis „Padainuok man“, lyginant su kitais jo kūrybos darbais, atrodo absoliučiai neišsiskiriantis ir lyg niekuo neypatingas. Norint atrasti eilėraščio raktą, reikia žiūrėti į lietuvių liaudies dainos tęstinumą individualiojoje M. Martinaičio poezijoje, nuo lietuvių tautos pasaulėjautos iki vieno asmens pasaulėjautos. Dalijuosi jo eilėraščiu.

Padainuok man

Padainuok man,

kad vakaras jau nebetoli,

kad laikas su saule namolio.

Tu man padainuok

su mėnesiu aplink galvą,

sėdėdama parugėje.

– Ką aš dainuosiu,

Kad mano daina – jau sena,

Kad mano širdis – jau akla,

Kad mano žodžiai – jau apkurto.

Jūsų Maištinga Siela