Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Esė. Ką daryti, kai nėra su kuo kariauti? Kokių reikia pastangų įdomiai gyventi?

Vokiečių fotografo Horsto Kistnerio vaizdas, įtrauktas į Sony World Photography Awards portfolio kategorijoje. Horst Kistner / Sony World Photography Awards

Sveiki, skaitytojai,

Slogios nuotaikos! Pamenu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra išleidusi knygą „Nustokim krūpčioti“. Net ne nustokite, o nustokim – sutrupėjęs daugiskaitos I asmuo, kuris reiškia, kad ir Prezidentė turėjo nustoti krūpčioti. Bet esmė, kad tai tik kvailas įsakymas valdyti savo emocijas arba apsimesti, kad jas valdai, o viduje iš tikrųjų norisi krūpčioti ant kiekvieno kampo, nes vėl sueini su pasauliu į konfrontaciją. Tokiomis akimirkomis viskas dirgina ir nieko nesinori, jautiesi išduotas ir pats išdavęs, tarsi nebeverta dėl nieko stengtis, o ypač ką nors suvaldyti. Ypač savo pasireiškiančias beprotybes.

Visgi jau kažkiek žinau save ir pažįstu, jog reikia tas dienas išlaukti, leisti įvykti kam nors netikėto, kad išblaškytų šią aukos pozicijos iliuziją. Kantrybe niekada nepasižymėjau, tačiau vasara man visada krizės metas, tiesą sakant, jos nemėgstu, nes nežinau, ką be darbo dar galėčiau laisvomis dienomis nuveikti prasmingo. Būtent prasmingo, nes kai tau duotas pasaulio laikas patirti, o niekas nevyksta, atsiveria toji praraja. Pas mane ypač greitai, nes esu išdresuotas (kaip ir daugelis jūsų) nuolat ką nors daryti ir dažniausiai skubiai čia ir dabar. Neišeina po visko tiesiog gulėti ant žolės ir medituoti kaip vaikystėje, tam reikia pastangų. Kaip vienoje senoje laidoje iš dešimto dešimtmečio pabaigos sakė aktorė Doloresa Kazragytė: „reikia šiandien didžiulių pastangų gyventi įdomiai“. Tikriausiai visada planuoti tą įdomumą, o planuoti aš, kaip žinia, nemėgstu, dar labiau nemoku organizuoti, telkti, burti, todėl, kad kažkas vyktų, reikia trigubų pastangų, nei planingam ir visuomeniškai aktyviam žmogui, kuris iš inercijos moka tą daryti.

Kita vertus, šiandien gyventi yra juk įdomiau dėl įvairovės. Kiek turime įvairovės, tik ar viso to norime, kai vienas ar kitas dalykas ranka pasiekiamas? Nori skaniai pavalgyti? Atsiriboji, nes maistas nesveikas ir skaičiuoji kalorijas. Nori pakeliauti? Pasižiūri į atostogų grafiką ir piniginę ir galimybės sumažėja iki minimumo. Nori draugų ir nuotykių? Pasižiūri į tinderį ir viskas aišku, kuo baigsis. Nori į gerą koncertą? Bet pagalvoji apie minias nuo alaus nuolat tarp WC ir aikštelės migruojančius žmones. Opera ir kamerinė nedomina. Nori mylėti Gražulį, bet nėra už ką. Tiesą sakant, išlepau. Tikrai. Sunkiai besusijaudinu tikrovėje ir nežinau, iš kur ateina toji tendencija ir ar ji laikmečio ženklas? Reikia nustoti krūpčiot nuo atbukimo, o ne dėl išgąsčio.

Žinote, kad aš nebesiurbliuoju kambarių dulkių siurbliu, nes už mane tai daro elektrinis robotukas? Toks apskritas diskas, kuris slampinėja kaip šuva ir renka mano plaukus ir dulkes? Komfortas begalinis, tačiau o kur aš esu tame komforte? Paskendęs kažin kokioje tirštoje iliuzijoje, kad net kančia kartais tampa užsirišti batą. Kodėl niekas dar neišrado mašinos, kaip užsirišti batą? Ak, jau batai su virvelėmis nyksta mūsų patogumo dėlei. Gal gerai, ką, įsispiri į kroksus ir varai skinti krokų?

Bandau suvokti, kokio šio teksto prasmė, kad viskas nebūtų panašu į atvirą verkšlenimą, nes niekam jie nepatinka, dažniausiai mums patinka tik individualiai verkšlenti kitiems, bet ne kai kiti mums. Norėjau parašyti apie šių dienų egzistencinę pajautą, kai norisi pulti laimingus žmones, gulinčius prie ežerų su šašlykais ir kaukazietiškų prieskonių kapšeliais ir besifotografuojančius tiesiai į facebooką su trumpais įrašais kaip faina gyventi. Bet kai tik susiduriu su noru pakelti prieš juos kardą, atsiranda bejėgystės jausmas, nes imi ir suvoki, jog viskas, ką galima apie juos pasakyti, tai iš esmės pasakysiu tik apie savo piktumą ir bejėgystę. Kitaip sakant, koučeriai teisūs, viskas yra mūsų atspindys ir neverta muštis dėl nieko. Tada kuo užpildyti dienas, jeigu pykti ir muštis negalima, negalima kaip Hamletui „atitaisyti“ sugverusio pasaulio ir nėra su kuo kovoti? Belieka vėl nuleisti galvą, sudėti ginklus ir grįžti prie savęs ir... atsiprašyti. Viskas bus gerai.

Maištinga Siela

Esė rašinys: šiuolaikinės lietuvio skaitymo problemos - daug turinio ir pasiūlos, bet mažai laiko? Ar gali knyga konkuruoti su kitomis intelektualiomis patirtimis?

Phot. Dimitris Vlaikos, 2019

Prisipažįstu, aš nespėju perskaityti visų man patinkančių knygų. Nespėju ir padovanotų, ir nusipirktų. Man patinka galvoti, kad vieną dieną suspėsiu. Dar lengviau pasidaro, kai priimu faktą, kad nesuspėsiu ir kad nereikia suspėti. 

Aš nespėju peržiūrėti Lietuvoje visų man patinkančių periodinių leidinių. Neperskaitau viso nei „Literatūros ir meno“, nei „Šiaurės Atėnų“, nei „Nemuno“. Dažniausiai vieną kitą straipsnį. Bet būna, kad atrandu numerį po pusmečių darbo kabineto stalčiuje ir atsidūstu: „vėl užkišau ir neperskaičiau nieko“.

 

Kasdien Lietuvoje kas nors išleidžiama. Kiek metuose dienų, kada mano šalyje neišleidžiama nė viena knyga? Gal sekmadieniais? Aušinami spaustuvių aparatai, vėdinamos patalpos, mamos eina mamdienių, tėčiai geria alų, vienišiai maigo tinderį ir, jeigu tai vasara, leiskite gerai įsivaizduoti, spaustuvėje skraido viena kita musė, apsvaigusi nuo dažų ir popieriaus aromato. Gal tokia apgirtus pirmadieniais įkliūva į stakles ir kur nors viena iš milijonų puslapių ji priterškiama į O arba A raidę. Bet tikriausiai ne, nes knygos raides dabar spausdina lazeriniais spausdintuvais ir daugelis lapų šiemet dar nebus suskaityta, nes dažnai nėra laiko viskam, kas įdomu suskaityti, netgi jeigu skaitymas ir būtų tik vienintelė veikla.

 

Nebent per „Knygų mugę“, nebent per nukainuotas akcijas, kada vėlei drebanti ranka įsidės, o protas klaus: „bet ar reikia, ar skaitysi, ar suspėsi?“ Japonai turi tam terminą tsundoku. Su šiuo žodžiu vienas lietuvių poetas savo facebooke sukūrė šmaikštų ketureilį apie savo knygų pirkimo ritualą. Kurį laiką tą eilėraštį mokėjau tobulai mintinai, nes jis kartu ir apie mane.

 

Kazlauskaitė yra sakiusi, kad jai ne knygų per daug, ne leidinių, o maisto ir daiktų parduotuvėse, kuriuos irgi perkam, ir dažnai, tikriausiai, užkemšam savo namų erdves. Tam tikriausiai yra kiti terminai (čia prisiminiau anuomet man patikusią komediją „Parduotuvių maniakės išpažintis“, kurią neseniai bandžiau pakartoti, tačiau vos išspaudžiau šypseną, nes suvokiu, jog tai tikriausiai jau metaforiškai apie mane).

 

Nebeskauda, kad negaliu visko suskaityti. Amerikietė Lauren Groff, kuri parašė „Moiras ir Furijas“ (Baltos lankos, 2015), pasakė, kad vaikystė vien tik skaitė, nes anas pasaulis buvo ne toks baisus kaip šis. Norėčiau šokti parašiutu. Visada norėjau. Šiandien jau nebe. Tam tikra prasme skaitymas, nors ir labai turtingas, jaučiu, jog jis iš dalies atbukina kasdien savaip, savu kailiu patirti ką nors beprotiško, kvailioti, eksperimentuoti. Knygos daro žmones protingais, o protas atpratina nuo spontaniškumo ir žaismės. Anądien pasiūliau žaibuojant per liūtį prieš vidurnaktį draugui išeiti pasivaikščioti, sušlapti, kaip esu tai daręs vėlyvoj paauglystėje, bet po to pamaniau: „ai, gręžti, sausinti, daug vargti, tad geriau per balkoną, pro liepų lapus pažiūrėti ir paklausyti.“ Iš kur atėjo tas vangumas? Ar nebus knygos sugadinusios pasaulio patyrimo aistros?

 

Aš daug ko nebeperskaitau. O ar buvo kada nors DAUG, ar tik maniau, kad DAUG, nes stengiausi suspėti reaguoti į naujienas? Skaitymo blokai, išlepimas, persisotinimas, nieko naujo neberadimas... Keista toji skaitymo senėjimo dalis. Manau, ją esu prieš kelerius metus pradėjęs patirti skaitymo senatvę. Pagrindinis simptomas – mano perskaitytų knygų kiekis proporcingai kasmet mažėja. Vietoj storo romano renkuosi vidutinį arba ploną. Ieškau patvirtinimo internete. Ieškau, kaip knygą suvesti su pasauliu, kad abiem būtų vietos prasmingai po lygiai, kad nereikėtų rinktis, kad gyvenimas ir knyga būtų malonūs ir jaukūs.

 

Padeda kelionės! Kasmet tradiciškai – į kelias keliones. Būtinai pažintines, kultūrines, atitinkamai kruta lagamine ir tos šalies literatūra. Ačiū Kristinai Tamulevičiūtei už pernykštę ese knygelę „Pasakojimas apie vieną miestą“ (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2013), kuris kitaip atvėrė ir nuspalvino Sarajevą. Paskutiniu metu jaučiu, kad norisi patyrimo už knygos, kad pasaulis susijungtų su kūno potyriais, vienas kitą išgrynintų ir papildytų. Tai jau ne tik pas mane, visos tos „Knygų mugės“, šou elementai, performansai, atsiradusios degustacijos, žaidimai ir patyrimai per knygų pristatymus veda į pojūčius, dirginančias instaliacijas, keliones. Kol kas sau sakau, kad tai didžiausia mano išeitis, kai skaitau ir negaliu viską suskaityti, kai turiu atsirinkti ir kas vyks su ta knyga aplinkui mane ir po jos, kad ji nepaskęstu kartu su mano užkerpėjimu, kad nebūtų vien tik suvartota dėl vartojimo. Ar aš kalbu apie skaitymo potyrių nykimą, kurio klasikinės literatūros radikalai taip bijo? Manau, taip. Kai neužtenka arbatos puodelio, pledo ar kondicionieriaus ir tik skaitymo. Ritualai keičiasi, santykis su literatūra irgi. Šiandien apie tai rašydamas suvokiu, jog  tai nuostabu, kai skaitymo alkį galima patenkinti ne dideliais suvožtiniais, o atpjautu agurkėliu ar pomidoru, bet tokiu skaniu ir traškiu, kaip tas viršelis ką tik atkeliavęs iš spaustuvės. Juk žinote, kai atsiverčiate ir surišimas trakšteli kaip imbierinis sausainis ir pakvimpa popieriumi, tarsi pražydusiu baltuoju lotosu.

 

Maištinga Siela

Knyga: Byung-Chul Han "Nuovargio visuomenė"

 Byung-Chul Han. „Nuovargio visuomenė“ – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – p. 94.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pirmoji šių metų Knygų mugės naujieną, kurią perskaičiau, buvo Pietų Korėjos kilmės ir vokiškai rašančio filosofo Byung-Chul Han (g. 1959) knyga Nuovargio visuomenė (vok. Müdigkeitsgesellschaft), kurią išvertė Tomas Sodeika, o išleido leidykla Kitos knygos. Tikriausiai šios knygos taip ir nebūčiau pastebėjęs, jeigu neintriguojantis šios knygos redaktorės Airos Niauronytės įrašas asmeninėje facebook paskyroje. Ši nedidukė knyga – tai filosofinė eseistika, parašyta ir išleista originalo kalba 2010 metais. Nors autorius produktyvus ir rašo bei leidžia daug, bet būtent ši knyga jį labiausiai išgarsino.

 

Šiaip filosofinių knygų neskaitau, tačiau knygos aktualumas paskatino šiek tiek atidėti grožinę literatūrą į šalį ir pasižiūrėti į nuovargio visuomenę kaip į tokį reiškinį. Knyga iš pradžių skaitėsi gana sudėtingai, nes jame naudojami medicininiai terminai, kurie iš esmės taikomi diagnozuoti visuomenės pokyčius ir būsenas. Apie nuovargio ir prievartos visuomenę, kurioje tos prievartos dažnas iš mūsų nebemato, leidžia iš naujo permąstyti ne tik socialines, ekonomines bei politines sistemas, bet ir apskritai suvokti save kaip individą visoje toje nuovargio visuomenėje. Šiaip po knygos perskaitymo teko nuskusti ištisą katilą bulvių ir virtuvėje diskutuoti su draugu apie pasiekimų visuomenę, apie tai, kad didžiausias priešas žmogui yra dabar nebe kitas žmogus, o pats sau didžiausias autoagresorius ir prievartautojas. Patikėkite, bulvės labai greitai susiskuto, nes paprasčiausiai knyga kelia tiek daug įdomių diskusijų, kad pamiršti laiką ir skutimą.

 

„Depresijos apimtas žmogus yra animal laborans, kuris savo noru, be jokios išorinės prievartos, pats save išnaudoja. Jis – smurtautojas ir sykiu auka. Griežtąja prasme Aš tebėra imunologinė schemoje. Ji prasideda tada, kai subjektas nebegali galėti. Pirmiausia tai kūrybingumo ir galėjimų nuovargis. Depresija sergančio asmens skundas, kad niekas neįmanoma, galimas tik visuomenėje, kuri tiki, jog viskas įmanoma (p. 21).“ Tikriausiai dažnas iš mūsų kitam negali pasakyti „ne“, todėl kenčia. Iš esmės iš aplinkos ateinantis įsitikinimas pas individą, kad gali dar geriau, dar puikiau, dar našiau ima jį sekinti visapusiškai, nes žmogus yra priverstas perfekcionistiškai aukotis dėl darbo, kai tuo metu gyvenimas iš jo išsunkia viską ir žmogų ištinka perdegimas.

 

„Foucault disciplinos visuomenė, sudaryta iš ligonių, prieglaudų, kalėjimų, kareivių ir gamyklų, nebebūdinga šiandienai. Ją jau seniai pakeitė visiškai kitokia – sporto salių, biurų dangoraižiai, bankų, oro uostų, prekybos centrų ir genų laboratorijų visuomenė (p. 18).“ Ir iš tikrųjų mąstant apie pasikeitusią visuomenę, kuri siekia vis daugiau ir našiau dirbti, neįmanoma nesistebėti, kaip pats darbas mūsų gyvenime tampa esmine gyvenimo ašimi. Mes, lietuviai, mėgstame juoktis, kad pietų europiečiai yra tinginiai, kad mažai dirba, todėl jie nenaudingi. Ar nekeista, iš kur pas mus susiformavo požiūris per paskutinį šimtmetį, kad dirbti daug ir sunkiai yra gerai? Turėti karjerą, automobilį, patogius namus, imti paskolą ir maltis per kelis darbus, kol pašlija sveikata yra „gero gyvenimo“ rodiklis, kuris iš esmės mažina ir demografinius skaičius, nes juk ir vaikų gimdyti negalima daug, nes reikia... dirbti!

Žmogus vertingas ir naudingas tik tol, kol gali mokėti mokesčius, bet baisiausia, kad būdamas šių įsitikinimų šalininku pats žmogus, niekino neverčiamas, smurtauja ir spaudžia save iki paskutiniųjų jėgų, kad visa tą iliuziją palaikytų. „Vėlyvosios modernybės pasiekimų subjektas dirba nebe iš pareigos. Jo maksima yra ne paklusnumas, ne įstatymas ir ne pareiga, o laisvė ir savanorystė. Visų pirma, jis tikisi, kad darbas suteiks malonumą. Be to, jis dirba ne todėl, kad liepė kiti. Veikiau paklūsta vien sau pačiam. Tačiau ši laisvė nuo kitų ne tik emancipuoja. Pražūtinga laisvės dialektika paverčia laisvę naujais suvaržymais (p. 57).“

Byung-Chul Han

 

Autorius nuolat knygoje kritikuoja buvusius filosofus, o tekstą konstruoja paradoksaliais principais, šiaip jau iš pirmo žvilgsnio teigdamas absurdiškus argumentus, kurie, bent jau man, atidengia kitokią tiesos perspektyvą už šiaip jau mūsų asmeninių įsitikinimų šydo. Kitaip sakant, knyga kiekvienoje pastraipoje leidžia ištisai mąstyti, o paradoksalios autoriaus įžvalgos stebina. „Gyvenimas šiandien tapo išlikimu. Gyvenimas kaip išlikimas skatina sveikatos isteriją. Paradoksalu, bet tai, kas sveika, skleidžia kažką liguisto, kažką negyvo. Be mirties negatyvumo gyvenimas sustingsta į mirtį. Negatyvumas yra gyvybę gaivinanti jėga (p. 78).“ Kitaip sakant, visuomenėje, kuriame skatinamas pozityvumo perteklius ir slopinamas pesimizmas, iškreipia gyvenimo prasmę, paverčia jį vergu, neigiančiu ne tik savo sunkumus, bet ir savo mirtingumą. Ar ne dėl to gyvenimas, atrodo, mus sužlugdo, jeigu nebegalime pakelti nesėkmės fakto? Kuo daugiau artikuliuojamas perteklinis pozityvumas, tuo visuomenėje daugiau depresijos.  

 

„Tas gyvenimo perteklius užleidžia vietą vartojimui ir komunikacijai. Ir erosas užleidžia vietą pornografijai. Šiandien viskas nuglotninta taip, kad priartėtume prie absoliutaus išnykimo ribos. Būtent šis glotnumas pagreitina informacijos, komunikacijos ir kapitalo apykaitą. Didina produktyvumą ir efektyvumą (p. 82).“ „Šiandieninis hiperkapitalizmas žmogaus egzistenciją visiškai ištirpdo komercinių santykių tinkle. Jau nebėra nė vienos gyvenimo srities, kuri išvengtų komercinio panaudojimo. Hiperkapitalizmas visus žmonių santykius paverčia komerciniais santykiais. Jis atima iš žmonių orumą ir vietoj jo suteikia rinkos vertė (p. 83).“ Kitaip sakant, ekonomika ir sistema savanoriškai žmonių palaikoma, žmonės parsiduoda vardan aukštesnių idealų, atsisakydami kontempliatyvaus ir lėto gyvenimo, kuriame rastųsi balansas ir kitokia gyvenimo kokybinė samprata, kurią, kaip teigė autorius, turėjo senovės graikai, skirdami laiką apeiginėms šventėms.

 

Visą knygą Nuovargio visuomenė galima cituoti išilgai ir skersai, nes veriasi neabejotinai perdegimo ir depresijos visuomenėje kažin kokia paslėpta tikrovė. Nauja vergovės forma per įtikėjimą ir įsitikinimus, kuriuos reguliuoja ir sustyguoja kas? Negi mes tokie menki turėti savas nusistatytas ribas pasiekimų visuomenėje? Tikriausiai veikia baimė būti nesėkmingu, neuždirbti nieko, nesipuikuoti narcisizmu švytinčioje visuomenėje, apgaubtoje socialinių tinklų iliuzija? Dar daug kyla klausimų šios knygos paraštėje. „Jie pernelyg gyvi, kad mirtų, ir pernelyg mirę, kad gyventų (p. 72).“

 

Visgi knyga parašyta 2010 metais, tad nenustojau galvoti, kaip šios išsakytos autoriaus idėjos būtų pasikeitusios, jeigu knyga būtų rašoma COVID-19 pandemijos metu, kai kiekvienam gyvenimas daugiau ar mažiau buvo sulėtėjęs. Kaip iš tikrųjų tai paveikė pasiekimo visuomenės būsenas? Nenorėčiau 100 procentų sutikti, kad visi pasiekimo visuomenėje veržiasi užsidirbti ir klestėti. Net Lietuvoje vis daugiau randasi grįžusių lietuvių iš Norvegijos ar iš kitur, kurie nusiperka seną kaimo sodybėlę, ją persitvarko ir yra kur kas laimingi kišdami pirštus į kvepiantį juodžemį, nei varstydami biurų kaskart vis svarbesnes karjeros duris. Bet tokių, kurie sveiku protu atsisakytų pasiekimų ir apsibrėžtų ramų gyvenimą ir juo džiaugtųsi, tiesa, dar labai trūksta. Pats save pagaunu, jog sukuosi dažnai beprasmiškame biurokratijos mechanizme, kur žmogus dažniausiai pamirštamas, nes reikia dirbti dėl popieriukų ir juos nuolat stumdyti, pildyti, siuntinėti, rinkti parašiukus, kurie metai iš metų iš esmės nieko žmogui neduoda ir nieko nekeičia. Puiki knyga. Gal net reikšmingiausia savo aktualiu turiniu, kurią įsigijau šiemet Knygų mugėje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: ar kovotum ir numirtum už Lietuvą šiandien?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai nebus nei pozityvus, nei dar kažkuo ypatingas įrašas. Tiesiog iš egzistencinės pajautos, apmąstant tai, kas vyksta.

 

Šiandien – Sausio 13-oji ir visus, kurie išdidžiai socialiniuose tinkluose deklaruoja meilę Lietuvai ir laisvei, nutariau susilaikyti nuo sveikinimų, vėliavų ir mėlynų žiedlapių. Prisiminti neprisimenu, juk dar tą dieną buvau beveik kūdikis. Galiu tik kolektyviškai imituoti tam tikras pajautas, imituoti patriotiškumą, tapatintis su nepatirtais istoriniais įvykiais ir sakyti daugiskaitos pirmuoju asmeniu „mes nepamiršome“, bet tiesa tame, kad šiandien nelabai tą jaučiu.

 

Taip, suprantu protu tų dienų reikšmę istoriškai, taip, žinau, kad toji Sausio 13-oji svarbi mums, lietuviams, tačiau kas atsitiko su laisve, kurią iškovojo kiti, man sunku reflektuoti. Nors gyvenu Lietuvoje visą savo gyvenimą, tačiau nesijaučiu nei priimtas lietuvių, nei suprastas žmonių – ir nebemanau, kad kada patirsiu kolektyvinės vienybės džiaugsmą, kokį patyrė normalūs žmonės, augę šeimose, sulaukę palaikymo ir pritarimo. Deja, mano gyvenimo atveju to nebuvo, todėl toji atskirtis, kuri metais iš metų įsiėdė, leidžia kiek kitaip vertinti ir šią Sausio 13-ąją. Galiu tik džiaugtis, kad laisvė davė man šiokią tokią mizantropiją, galiu gyventi atskirtyje. Pernelyg dažnai susidurdavau su atmetimo reakcija, todėl nepavadinčiau savęs patriotišku, nesu ir iš tų, kurie drąsiai rėžia, kad kilus karui eitų herojiškai ginti Tėvynės. Deja. Manau, kad netgi tarp tų, kurie imituoja, kad prisimena, iš tikrųjų dalis darytų tą patį: gelbėtųsi, o nemirtų.

 

Bandau suprasti anuometinę situaciją. Žmones, kurie stojo už laisvę, palikę savo artimuosius. Kokia galinga tikėjimo galia turėjo juos nešti į Sausio 13-osios įvykius. Tai buvo kažkoks kolektyvinis darinys, man sunkiai nujaučiamas. Bijau baisiausios tiesos: kad tokie stebuklai vyktų ir žmonės vienytųsi, jaustų kolektyvinį pulsą, aukotųsi, reikia aiškaus priešo. Anuomet jis buvo. Šiandien? Bandoma prie to privesti, tą matome kaip aiškiai artikuliuojama žiniasklaidoje. Dažnai užsimerkiu, neskaitau, nesitapatinu, nes gyvenime nestinga asmeninių priešų. O juk dažnai gyvenime nutinka taip, kad patys sukuriame tankus ir gulamės po savo žudymo įrankiais, nes didžiausi priešai esame mes patys.

 

Aš nieko neprisimenu apie Sausio 13-ąjį, nei apie kitas XX amžiaus tragedijas. Viskas yra iš kitų rankų ir lūpų. Buvau mokytas tai gerbti, atkartoti kaip savo tautos patirtį, lyg pats TEN būčiau buvęs, tačiau susiduriu su tuo, kad imituoju ir net ap(si)gaudinėju. Sudėtinga man paaiškinti. Nors žiūrint „Baltijos kelio“ ar tų pačių Sausio 13-osios istorinius kadrus bėga ašaros.

 

Ką tik pradėjau skaityti Virginios Woolf romaną „Bangos“. 10 puslapių skaičiau šokiruotas, nes nesuvokiau, kaip reikės tą knygą pabaigti. Dar po 10 – koks keistai burbuliuojantis literatūrinis šedevras. Vienoje vietoje vienas iš balsų pasako, kad visi darome šiai akimirkai kažką tik dėl to, kad tai akimirka. Kitaip sakant, privaidiname, kurdami save čia ir dabar. Šios atstumtiems būsenos dieną klausiu savęs: kodėl taip viskas keistai butaforiška ir netikra? Neapgauna manęs jausmas, jog dabar daug vaidybos ir kaip ją sunku pripažinti, nes ji bus prilyginama išdavystei.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kristina Tamulevičiūtė "Pasakojimas apie vieną miestą"

Kristina Tamulevičiūtė. „Pasakojimas apie vieną miestą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 88 p.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Prieš keliaujant kur nors svetur, į kitą šalį, tikriausiai verta pasidaryti tam tikrus namų darbus t. y., sužinoti apie šalį, pavyzdžiui, ką jau žino lietuviai, pasidomėti kultūra, istorija, o ne vien, koks vietinis valiutos kursas euro atžvilgiu. Iš tikrųjų Sarajeve, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, buvau tik vieną dieną, tad nelabai ką ten spėjau pažinti. Vietinė gidė aprodė sostinės centrą, senamiestį, turgų, parodė, kur atsigerti kavos, tačiau aš visiškai kitokiomis akimis žiūrėjau į viską, nes kelionės metu, dar prieš įvažiuojant į Bosniją ir Hercegoviną, spėjau perskaityti Kristinos Tamulevičiūtės (g. 1989) debiutinę Pirmosios knygos serijoje pasirodžiusią eseistikos rinkinį Pasakojimas apie vieną miestą, kurį išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (pastaroji jau daugelį metų organizuoja šį konkursą).

 

Pagalvojau, kad knygą skaičiau pačiu tinkamiausiu metu ir tinkamsiauje vietoje. Tiesa, knygą buvau pradėjęs skaityti pandemijos metu, kai nusipirkau pigiai didelį pluoštų Pirmosios knygos autorių, tačiau aplinkybės privertė knygą kurį laiką užmiršti. Retas derinys, kada kelioninė eseistika sustiprino ir pakeitė požiūrį į Sarajevą ir pačius bosnius, nes tai absoliučiai kitokio kolorito kraštas, nei kaimyninė Serbija, Kroatija ar Juodkalnija.

 

Autorė kurį laiką studijuodama ir dirbdama gyveno Sarajeve ir tuo metu besilaukdama pirmagimio rašė šiuos tekstus, todėl protarpiais eseistiniame tekste atsiliepia jauno ir besikuriančio žmogaus abejonės ir intencijos tiek dėl šeimos santykių, tiek dėl stringančių studijų bei kultūrinių skirtumų. Kiek žinau, K. Tamulevičiūtė verčia iš buvusios Jugoslavijos kalbų, įskaitant ir pačių bosnių.

 

Trumpučiai dienoraštinio pobūdžio tekstai iš vienos pusės primena asmeninį dienoraštį, tačiau laviruoja tarp eseistikos kanonų. Pats ryškiausias šios knygos bruožas yra autorės gebėjimas savo asmenines patirtis, jausmus reflektuoti skirtingais kultūriniais ir istoriniais kontekstais, siejant bosnių istoriją su savo šeimos istorijomis, ypač didelį autoritetą autorei turi močiutė ir jos istorijos. Kilusi iš Šiaulių ji sieja Lietuvos karo patirtis, močiutės meilės istorijas su Balkanų karo bosnių patirtimis. Ir iš tikrųjų, knyga parašyta 2013 m., o aš po dešimtmečio atsirandu su autorės knyga Sarajeve, atrodo, kad kur eisi, visur centre paliktas istorinis palikimas ir toli gražu ne pats gražiausias, nes išvarpyti kulkomis pastatai tiesiog palikti ne turistams kraupinti, bet labiau kaip priminimas, vaikų auklėjimui t. y., kad istorinė atmintis nebūtų užmiršta (čia trumpam prisiminiau mūsų lietuvių besaikį norą laužyti ir lupinėti atminimų lenteles, sunaikinti Žaliojo tilto skulptūras ir kitką, ką galbūt iš to galėjome padaryti kaip muziejų). Tačiau šalia rimties tekstuose perteikiami ir rimtas humoras, pavyzdžiui, kroatų literatūros ir bosnių postmodernizmo dėstytojas, kuris teigia, kad „mūsų praeitis yra pedofiliška“, „Turite pedofilo normą. Štai jums patriarchato siaubas“, „Patriarchalinėje visuomenėje moterys yra  seksualiai kolonizuotos...“ (p. 61). Įdomu, jog tai teigia vyras dėstytojas, kurio aiškinimas gan europietiškas ir netikėtas.

Kristina Tamulevičiūtė

Su autorės knyga Sarajeve. Geriausia vaikščioti ryte, kai dar nėra karšta.

 

Knyga atmosferinė. Pirmiausia – Sarajevo kapinės ir kalvos, į kurias pačiai autoriai tenka kopti grįžtant iš darbo. Sostinėje vasaros metu labai karšta ir prakaitas žliaugia tiesiogine to žodžio prasme. „Kai lauke toks karštis, galima pajusti, kaip visi kūno skysčiai subėga į prakaito liaukas, todėl tikrai žinau, kad neišsipūsiu ir niekur nenuskrisiu, veltui mane prieš septyniolika metų gąsdino vaikų darželio auklėtoja (p. 52).“ Knygoje tvyksteli ir žinios apie bosnių virtuvę, kad jie didžiuliai kavos gėrikai, o pusryčiams visada geria jogurtą ir pan., tuo netrukus įsitikinau pietaudamas mieste.

 

Esė turi ir savo vidinę loginę struktūrą, tai rodo ir autorės filologinis juslingumas ir intuityvumas, kuriant tekstus, kurie gana lengvi, atrodo, parašyti greitai, eksperimentuojant su struktūra pagal nuotaiką. Pavyzdžiui, tekstas Popietė su kava ir drauge, kuriame atraminiu ir ritmą palaikančiu posakiu tampa are you still with me?, kuris kuria vienišumo ir artumos jausmo dviprasmybę, pokalbyje su galimai įsivaizduojama drauge prie kavos, bet nebūtinai, tai gali būti ir internetiniai pusmonologai, reikalingi pratęsti savirefleksijos konjunktūrą.  

 

Esama žavių tarpkultūrinių apmąstymų žmogaus teisių klausimais, ypač moters ir vyro socialinių statusų klausimais skirtingose kultūrose. „Pagalvoju – štai grįšiu į gimtąjį miestelį su vyru ir vaiku glėby, o tada mano miestelio tetulės atvers burnas lyg krosnis, iš kurių raganos ližėmis traukia duoną. O kas, jei būčiau vieniša mama? Tada net grįžti negalėčiau, man liktų tik pranešimai žmogaus teisių centruose su atsitiktinės kavos puodeliu, už kurį greičiausiai reiktų susimokėti, nepaisant to, kad esu moteris, mane aptarnauja vyras, ir abu esame vieniši (p. 77 ).“

 

Mano gidas prasitarė, kad nežino nė vieno Sarajeve lietuvio gido, kuris galėtų iš savo perspektyvos papasakoti apie miestą turistams, todėl tenka klausytis rusiškai. Pasakomas apie vieną miestą jau savaime unikalus ir vertingas ne vien dėl literatūros, o kaip kitoks kelionių gidas, kuris priartina Sarajevą kitokiomis spalvomis, nes vaikštant po rytietišką bosnių turgų taip ir nepažinsi, kas iš tikrųjų dedasi už šių gyventojų sienų. Kitą vertus, K. Tamulevičiūtės knygos tikslas nėra išskirtinai ir išsamiai supažindinti su šiuo miestu, perteikti vietos gyvenimo peripetijų, kurių galbūt norėjosi dar daugiau, kad būtų atskleistas dar nematytas ir neregėtas Sarajevas, tačiau tikriausiai autorei dar pristigo pagyventi šioje vietoje, surinkti kitokių patirčių. Bet kokiu atveju, tai asmeniška, išausta literatūriškai knyga, siejanti Sarajevą su Lietuvos istorija ir asmeninėmis autorės vaikystės patirtimis, tiesiant tiltą į šį, mano akimis, egzotišką ir daug kančios mačiusį miestą. Labai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir praturtėjau.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Enso ratas (Zen apskritimas): kaip išlaikyti sąmoningumą ir pasirinkti geriausius sprendimus?

 Sveiki,

Antrąją peršalimo ligos dieną pagalvojau, kad šioji diena yra dovana. Pastaraisiais metais retai tą pajaučiu, bet nuolat (pa)galvoju, tačiau tikrovės nepakeisi, jeigu neįdėsi į galvojimą jausmo, kuris vestų ir prie veiksmo, o veiksmas prie pokyčio. Mintis nesimanifestuoja dėl automatizmo, todėl galvoju, kiek vargo Rytų krašto tikintiesiems praktikantams, kurie po žirnį sukiodami tarp pirštų maldos karoliukus kalba savo mantas. Pavyzdžiui: „Viskas yra ir bus gerai“. Kas per teiginys, jeigu sakydami jį nieko nejaučiame? Kad ir tūkstančius kartų per savaitę? Kol žodis, nesutampa su mintimi, kol mintis neįskelia emocinės kibirkšties, kol emocija neužplūsta kūno ir nepakeičia mūsų ląstelėse esančių atomų transformacijai...

Šiandien po sporto (oho, kiek laiko nesportavau, apleidau savo kūną dėl kasdienės rutinos, dėl psichinio išsekimo ir nepasitenkinimo, jog nebeturiu tam laiko, jog atlieko mechaninius ir jokių pokyčių neduodančius darbus ir t. t. – įsitikinimų kalnų kalnai!), visgi po sporto ir vonios procedūrų pasidariau kavos puodelį ir žiūrėjau į apniukusį pavasarį (juk neseniai šviesa pergalėjo tamsą, jau po pavasarinio lygiadienio, vadinasi, šviesos vis daugiau ir daugiau – savotiški pagoniški Naujieji metai!). Gerdamas kavą ir žiūrėdamas į kiemą, kur pro langą matosi pravoslaviškos cerkvės auksiniai svogūnbokščiai, prisiminiau vadinamąjį japonišką zen ratą, kuriuo dabar iliustruoju šį įrašą. Ratas, kurį apsukau, vieta ir įsitikinimai, nuo kurių bėgau, vėl mane lyg gravitacinė jėga grąžino prie kūrybos ir savęs rūpinimosi. Kaip noriu, jog tai nebūtų vien tik peršalimo padarinys, o iš tikrųjų kasdienė savirūpybos ir savigydos praktika.

Zen ratas arba enso ratas yra tam tikra praktika ir filosofija. Cituoju: „Zen filosofijoje enso ženklas reiškia vienu ar dviem potėpiais pieštą ratą, išreiškiantį momentą, kuomet protas atsitraukia ir leidžia kūnui bei dvasiai kurti. ​Tikima, jog tik tas, kuris yra protiškai bei dvasiškai vientisas, gali nupiešti tikrą enso. Enso simbolizuoja švytėjimą, jėgą, eleganciją, visatą ir mu (tuštumą).“

Vienu metu gerdamas kavą ant stalo pamačiau vakar keptą vištieną. Vėl pažvelgiau pro langą ir bandžiau įsivaizduoti tai, nuo ko paprastai vakarietiškas protas bėga. Įsivaizduoti visus gyvus sutvėrimus už lango, kuriuos esu suvalgęs arba ragavęs, kai jie dar buvo gyvi (ar jie tilptų į Nojaus laivą, ar nusidriektų toliau, nei dabar matoma cerkvė?). Sakoma, kad maistas yra informacija ir, jeigu tu įsileidi į save paskersto gyvulio informaciją, pasidaliji su juo savo likimu ir priimi jo likimą (panašiai, kai žmogus perpila kitam žmogui kraują, arba paaukoja organą). Tai susaisto. Staiga ir vėl pajutau, jog esame žmonės gyvenantys iš kitų mirties. Ir keista, ar to suvokimo pakanka padaryti sprendimui rinktis kitą racioną? Mes ryjame vieni kitus šios Žemės oro dujų akvariume ir visa tai iliustruojame moraliniais pančiais bei mokslu.

Ko reikia, kad žmogus nuspręstų būti tiesiog laimingas be išorinių sąlygų? Vėl prisiminiau zen ratą, kuris lyg imunitetas apibrėžia esantį subjektą apskritimo viduje nuo pagundų būti irzliam, nesąmoningam, paskendusiam savigailos pelkėje. Prisiminiau savo naujametinį sveikinimą ir pastangas būti laimingam per pasirinkimus, pagrįstus švariu protu ir valia, atsisakant toksiškų variantų. Kaip išlaikyti tą tvirtą stuburą stovint zen rato viduje, kai smegenys, protas ir emocijos šitiek laiko buvo pripratusios prie prastos nuotaikos narkotikų? Kaip atjunkyti smegenis nuo to, į ką paprastai drugiai skrenda ir sudega?

Jūsų Maištinga Siela