XIV Dalai Lama: kaip tibetiečiai supranta, kur reinkarnuosis kitas Dalai Lama? Dalai Lamos – Tibeto lyderio paskyrimo istorija

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Nesuklysiu sakydamas, kad Tibeto lyderis Dalai Lama XIV populiarus Lietuvoje ir visame pasaulyje. Ne kartą jis svečiavosi ir Lietuvoje, Užupyje tebėra pasodinta jo obelis, kuri vis auga ir veši. Nors apie Dalai Lamą jau žinau nemažai, tačiau vis vien įdomu, kaip tibetiečiai, kaskart numirus Dalai Lamai, atranda jo reinkarnaciją ir suteikia jam tą patį titulą. Šių dienų Dalai Lama jau XIV – tai garbaus amžiaus dvasininkas, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek išeis iš savo kūno ir paliks šį pasaulį, o tibetiečiai ieškos jo naujosios reinkarnacijos. Smalsu, kaip vyksta šis procesas? Kviečiu šiame įraše susipažinti!

 

Pirmasis Dalai Lama, vardu Gendunas Drubas (Gendun Drup), gimė 1391 metais ir yra laikomas Gelug (Geltonkepurių) tibetiečių budizmo atšakos bei pačios Dalai Lamų linijos pradininku, nors pats šis titulas jam buvo suteiktas po mirties. Jis išgarsėjo kaip vienas artimiausių garsiojo reformatoriaus Tsongkhapos mokinys, įkūrė įžymų Tshalunčio vienuolyną Shigatse regione ir pelnė milžinišką autoritetą dėl savo gilaus mokytumo bei dvasinės praktikos. Jo reinkarnacijos koncepcija ir pačios linijos tęstinumas buvo įtvirtintas ne iš karto jam gyvam esant, o po jo mirties 1474 metais, kuomet jo dvasiniai bendražygiai ir mokiniai pastebėjo ypatingus dvasinius ženklus bei pradėjo kryptingas paieškas. Netrukus buvo atrasta vaiko reinkarnacija, vardu Gendunas Gyatso, kuriam pripažinus Genduno Drubo dvasinį palikimą, ir oficialiai prasidėjo reinkarnacinio vadovavimo tradicija, vėliau trečiojo Dalai Lamos laikais oficialiai įgavusi ir patį „Dalai Lamos“ vardą.

 

Tibetiečių budizme Dalai Lamos reinkarnacijos nustatymas yra gilių dvasinių tradicijų, mistinių ženklų ir kruopščių paieškų procesas, grindžiamas tikėjimu, kad dvasinis lyderis yra Užuojautos bodhisatvos Čenrezigo emanacija, sąmoningai pasirinkusi atgimti tam, kad padėtų visiems gyvoms būtybėms. Kai esamas Dalai Lama miršta, prasideda sudėtingas laikotarpis, kurio metu aukščiausieji Lamos ir valstybės dvasiniai vadovai stebi įvairius gamtos bei kosminius reiškinius. Jie atidžiai analizuoja mirusiojo hierarcho paskutines regos kryptis, kūno kreipimą jo kremavimo metu, taip pat kreipiasi patarimo į Nečungo valstybinį orakulą bei interpretuoja sapnus ar vizijas, galinčias nurodyti kryptį, kurioje gimė naujasis dvasinis ieškotojas.

 

XIII Dalai Lamos Thubten Gyatso perėjimas į XIV Dalai Lamos kūną yra vienas geriausiai dokumentuotų istorinių pavyzdžių. Jam mirus 1933 metais, jo balzamuotas kūnas sėdėjimo pozoje buvo pastatytas šventovėje, ir vieną dieną vienuoliai pastebėjo, kad jo galva, pradžioje pasukta į pietus, mistiškai atsisuko rytų kryptimi. Netrukus prie stupos, kurioje buvo įkurdintas kūnas, pastebėti ypatingi grybai bei debesų dariniai, o valstybės orakulas regėjime pamatė tipišką rytų Tibeto peizažą su vienuolių vienuolynu, turinčiu mėlyną stogą, ir kuklų namelį netoli jo. Šie gauti kosminiai ženklai ir pranašystės tapo pagrindiniu žemėlapiu paieškų ekspedicijai, išvykusiai į Amdo regioną.

XIV Dalai Lama apie 1944 metus.

Jaunasis XIV Dalai Lama.

 

Paieškos grupė, persirengusi paprastais piligrimais ar pirkliais, keliavo po nurodytas vietoves, kol aptiko namą su turkio mėlynumo stogu, atitinkantį vizijos aprašymą. Ten jie rado mažą berniuką, vardo Lhamo Dhondup, kuris gimė valstiečių šeimoje. Kad įsitikintų vaiko tapatybe, paieškos grupės lyderis apsimetė paprastu tarnu, o tikrąjį vadovą įkūnijęs lama užsikabino ant kaklo rožinį, kuris priklausė mirusiam XIII Dalai Lamai. Mažylis iškart atpažino šį daiktą, griebė jį ir pareiškė, kad tai priklauso jam, o paklaustas, kas jis toks, užtikrintai atsakė esąs „Sera lama“ iš tam tikro vienuolyno.

 

Atpažinimo procesas yra griežta ir kompleksiška procedūra, kuria siekiama eliminuoti bet kokias apgaulės ar atsitiktinumo galimybes. Vėlesniuose etapuose kandidatui paruošiamas rinkinys daiktų, kuriuos sudaro mirusiojo Dalai Lamos asmeninės relikvijos – rožiniai, būgneliai (damaru), lazdos ar puodeliai – sumaišyti su identiškais, tačiau svetimais daiktais. Vaiko be klaidų pademonstruotas gebėjimas pasirinkti tik buvusiam lyderiui priklaususius daiktus tampa lemiamu įrodymu. Galutinai patvirtinus kandidatūrą per papildomus orakulų patikrinimus bei tradicinius ritualus, vaikas iškilmingai palydimas į Lhasos Potalos rūmus, kur jam prasideda dešimtmečius trunkantys sunkūs monastiniai mokslai.

 

Paskutinieji du – XIII ir XIV – Dalai Lamos turi daug bendra, nes abu gyveno didelių istorinių sukrėtimų ir geopolitinių negandų laikotarpiais. XIII Dalai Lama aktyviai gynė Tibeto nepriklausomybę nuo britų, rusų ir kinų imperialistinių ambicijų bei pradėjo pirmuosius modernizacijos žingsnius, o XIV Dalai Lama buvo priverstas pratęsti šią kovą tremtyje, susidurdamas su kur kas brutalesne Kinijos ekspansija. Vis dėlto jie skiriasi savo globaliu vaidmeniu: XIII Dalai Lama didžiąją laiko dalį praleido izoliuotame Tibete, o XIV Dalai Lama tapo pasauline taikos ikona, nuolat keliaujančia per žemynus, derinančia budizmo filosofiją su šiuolaikiniu mokslu ir aktyviai ginančia žmogaus teises.

 

Atsakant į klausimą, ar jau žinomas XV Dalai Lamos reinkarnacijos metas, reiktų pažymėti, kad tiksli data ar gimimo vieta nėra ir negali būti žinoma, kol dabartinis dvasinis lyderis yra gyvas. Pats XIV Dalai Lama yra ne kartą pabrėžęs, kad jo reinkarnacija pasirodys tik po jo mirties, o jos pagrindinis tikslas bus pratęsti nebaigtus darbus bei užuojautos misiją. Svarbu tai, kad reaguodamas į politinį spaudimą iš Pekino, kuris siekia perimti reinkarnacijos kontrolę per istorinę „Auksinės urnos“ procedūrą, Dalai Lama oficialiai paskelbė, jog jo perėmėjas bus ieškomas tik laisvajame pasaulyje, o už paiešką ir autentiškumo pripažinimą bus atsakingas tik jo paties įsteigtas „Gaden Phodrang Trust“ fondas.

 

Kalbėdamas apie savo ankstesnes patirtis ir prisiminimus, pats XIV Dalai Lama interviu ir autobiografijose nuolat išlieka nuolankus bei racionalus. Jis yra atviras, kad vaikystėje tikrai jautė gilų emocinį ryšį su tam tikrais daiktais ir prisiminė kai kurias detales iš ankstesnio gyvenimo, tačiau sulaukęs pilnametystės jis šiuos ankstyvuosius vaikiškus pojūčius vertina ramiai, labiau pasitikėdamas logišku dvasiniu supratimu negu mistinėmis haliucinacijomis. Jis ne kartą teigė neprisimenantis savo praeitų gyvenimų kasdienio gyvenimo detalių tarsi kokio filmo, tačiau patyręs gilų dvasinį tęstinumą, leidžiantį jam instinktyviai suprasti budiškuosius mokymus ir prisiimti lyderio naštą nuo pat ankstyvos vaikystės.

 

Šiuo metu XIV Dalai Lama Tenzinas Gyatso yra 91 metų amžiaus, o jo fizinė būklė ir toliau išlieka pasaulio tibetiečių bei budistų bendruomenės dėmesio centre. Gyvendamas tremtyje Dharamsaloje, Indijoje, jis jau atsisakė visų oficialių politinių funkcijų ir valdžios galių, perleisdamas jas demokratiškai išrinktam Tibeto ministrui pirmininkui bei parlamentui. Dabar jo pagrindinės funkcijos yra išimtinai dvasinės, šviečiamosios ir filosofinės – jis keliauja po pasaulį mokydamas atjautos, skatindamas pasaulinių religijų dialogą, puoselėdamas pasaulietinę etiką bei rūpindamasis nykstančios Tibeto kultūros, vienuolynų ir tradicijų išsaugojimu ateities kartoms. Lietuvoje XIV Dalai Lama lankėsi 4 kartus: 1991, 2001, 2013 ir 2018 metais. Vizitų metu jis yra susitikęs su šalies vadovais (Vytautu Landsbergiu, Valdu Adamkumi, Dalia Grybauskaite), skaitęs viešas paskaitas bei lankęsis Seime.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 8 d. – Tarptautinė romų diena, gimė Saulius Štombergas ir Vilija Matačiūnaitė, rastas K. Cobain lavonas, įkurtas Kauno universitetas

Sveiki, mielieji!

Balandžio 8-oji yra istorinių lūžių, mokslo pasiekimų ir svarbių kultūrinių įvykių diena.

Įvykiai Lietuvoje.

1922 m. – įsteigtas Lietuvos universitetas Kaune. Nors dekretas pasirašytas vasario mėnesį, balandžio 8-oji žymi svarbų etapą formuojant universiteto struktūrą ir pirmųjų tarybų darbą (vėliau ši įstaiga tapo Vytauto Didžiojo universitetu).

1993 m. – Lietuva tapo INTERPOL nare. Tai buvo svarbus žingsnis integruojantis į tarptautines teisėsaugos struktūras po nepriklausomybės atkūrimo.

2003 m. – pasirašyta sutartis dėl Ignalinos AE uždarymo fondo. Tai buvo vienas iš esminių techninių žingsnių ruošiantis Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.

Įvykiai pasaulyje.

1820 m. – atrasta Milo Venera. Graikijos saloje Milas valstietis rado senovės graikų skulptūrą, kuri tapo viena žymiausių meno istorijoje ir dabar puošia Luvro muziejų.

1904 m. – pasirašyta „Antantė“ (Entente Cordiale). Prancūzija ir Didžioji Britanija pasirašė susitarimą, kuris užbaigė šimtmečius trukusią jų konkurenciją ir padėjo pamatus sąjungai Pirmajame pasauliniame kare.

1911 m. – atrastas superlaidumas. Olandų fizikas Heike Kamerlingh Onnes pastebėjo, kad atšaldytas gyvsidabris praranda elektrinę varžą. Tai buvo revoliucinis atradimas fizikoje.

1971 m. – pirmasis Pasaulinis romų kongresas. Londone susirinkę romų atstovai oficialiai patvirtino savo vėliavą, himną ir paskelbė balandžio 8-ąją Tarptautine romų diena.

1994 m. – Kurt Cobain mirtis. Nors jis mirė balandžio 5 d., būtent balandžio 8-ąją Sietle buvo rastas jo kūnas. Ši žinia sukrėtė visą muzikos pasaulį ir žymėjo grunge eros pabaigą.

2013 m. – mirė Margaret Thatcher. Buvusi JK ministrė pirmininkė, vadinta „Geležine ledi“, viena įtakingiausių XX a. politikių.

Kas gimė šią dieną?

Budha (563 m. pr. m. e.) – tradiciškai kai kuriose kultūrose (ypač Rytų Azijoje) ši diena minima kaip Budhos gimtadienis.

Mary Pickford (1892) – nebyliojo kino žvaigždė, „Amerikos numylėtinė“.

Vivienne Westwood (1941) – britų mados dizainerė, panko mados pradininkė ir aktyvistė.

Kofi Annan (1938) – buvęs JT Generalinis sekretorius, Nobelio taikos premijos laureatas.

Robin Wright (1966) – garsi aktorė, vaidinusi „Kortų namelyje“ (House of Cards) ir „Forreste Gampe“ ir... „Santa Barbara“.

Julian Lennon (1963) – britų muzikantas ir dainų autorius, vyresnysis Johno Lennono sūnus. Būtent jis įkvėpė „The Beatles“ dainas „Lucy in the Sky with Diamonds“ (savo piešiniu) ir „Hey Jude“ (kurią Paulas McCartney parašė norėdamas jį paguosti tėvų skyrybų metu).

Patricia Arquette (1968) – „Oskaro“ laimėtoja, garsi JAV aktorė, vaidinusi tokiuose projektuose kaip „Vaikystė“ (Boyhood) ir seriale „Mediumė“.

Taylor Kitsch (1981) – kanadiečių aktorius, geriausiai žinomas iš serialo „Friday Night Lights“ ir filmo „John Carter“.

Dario Šarić (1994) – Kroatijos krepšinio žvaigždė, sėkmingai rungtyniaujantis NBA lygoje. Lietuvos krepšinio sirgaliams jis gerai pažįstamas iš įtemptų kovų Europos čempionatuose.

Vilija Matačiūnaitė (1986) – dainininkė ir dainų autorė, atstovavusi Lietuvai „Eurovizijos“ dainų konkurse su daina „Attention“. Ji išgarsėjo dar muzikinio projekto „Kelias į žvaigždes“ laikais.

Giedrius Arlauskis (1987) – vienas geriausių Lietuvos futbolo vartininkų, ilgą laiką sėkmingai žaidęs aukščiausio lygio Europos klubuose (ypač Rumunijoje, kur tapo daugkartiniu čempionu) bei nacionalinėje rinktinėje.

Saulius Štombergas (1973) – viena ryškiausių Lietuvos krepšinio legendų, ilgametis rinktinės kapitonas, 2003 m. Europos čempionas ir Sidnėjaus bei Atlantos olimpinių žaidynių bronzos medalininkas.

Maištinga Siela

Sokratas vs. Buda: Vakarų civilizacijos filosofijos sąsajos su budizmu ("Žinau, kad nieko nežinau" vs. "Aš esu niekas")

 

Sveiki, mielieji!

 

Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.

 

1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.

 

Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis išnykimas

 

Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau, kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas, o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra nuolatinė savo prielaidų revizija.

 

Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas) nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai, ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti jokio pastovaus centro.

 

Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai „terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis „tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.

 

Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos), tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.

 

Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai – mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.

 

Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism: How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės (ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.

 

Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas. Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių filtrų.

 

Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke. „Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“ esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.

 

Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą, pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą ir būtį.

 

Šiandien ši sintezė mums primena, kad mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati būdama „niekas“.

 

2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis stilius

 

Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda. Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja, kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.

 

Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis „žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam – pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali įpilti šviežios kavos.

 

Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį. Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė „Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai, bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi, kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė, kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.

 

Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose vadina „didžiąja iškrova“.

 

Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga. Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet abu žiūri į tą patį horizontą.

 

Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės – baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai nustoji vaidinti visatos centrą.

 

Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį. Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas „nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų lengvesnis.

 

Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko, kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.

 

Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią mums paliko šie du senovės išminčiai.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dalai Lama XIV apie problemas, nerimą ir sprendimo būdus

 

Sveiki,

 

Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami, įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.

 

Jūsų Maištinga Siela