Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 165: problemos iš tikrųjų neegzistuoja, jeigu nesutelki joms dėmesį

 

Sveiki,

 

Didžioji problema, galvoju, kad mes esame priklausomi nuo problemų, jose niurkomės kaip šunyčiai vandenyje. Dažnu atveju negalėdami pasipriešinti, nes kuo labiau kovojame, tuo labiau skęstame, nes manome, kad problemas reikia spręsti, spręsti, spręsti, tačiau tikriausiai ne spręsti jas reikia, o nebekurti. Šiandienis seminaras apie problemas, atrodo, paprasto psichologo, tačiau, manau, jis auditorijoje, kurioje buvau, kalbėjo tą seną tiesą: problema egzistuoja tol, kol jai suteiki elementaraus dėmesio: intrigos, konkurencija, padidėjusios kainos, politinis fonas, kas ką pasakė, kaip apsirengė... Mes piktinamės, pučiame iš visko burbulus, vertiname ir vėl piktinamės, nes iš to maitiname savo emocijų pasaulį, kuriame ir patys skęstame iš to pasaulio nepritarimo ir nepasitekinimo.

 

Kaip gali pasaulis pasakyti, kad tu esi šaunus, puikus, nuostabus, jei diena iš dienos į jį spinduliuojame tą negatyvumą? Kai kas bando optimizmą nureikšminti, sakyti, kad jis pervertinamas ir veda mus į perdegimą. Žinoma, jeigu mes norime rezultatų ir save išnaudojame tikslams, ambicijoms, tačiau nukreipti dėmesį nuo tariamos problemos yra... parodyti sau, kad toji problema iš esmės neegzistuoja. Materiją, laiką ir įvykius tveria sąmonės paleidžiama energija ir jeigu pažaistume pozityvumo žaidimą vieną dieną visiems sakydami TYČIA TIK GERA, manau, nustebtumėme, kiek aplinkui sumažėjo ir nunyko tariamų problemų.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Dalai Lama XIV apie problemas, nerimą ir sprendimo būdus

 

Sveiki,

 

Šįkart, kaip ir dažniausiai, budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV yra teisus, sakydamas ir budistinę, ir šiaip pragmatišką vakarietišką tiesą. Kiek mes sueikvojame pastangų įrodinėdami, įveikinėdami, taisydami, kovodami su tuo, kas galbūt yra beprasmiška, nes nieko nepakeisi, ir kaip dažnai išpučiame iš musės dramblį, kai sprendimus tiesiog reikia pasirinkti ir įgyvendinti, tačiau dėl tingumo, vangumo, susipriešinimo dažniausiai labai bambame ir aklai įrodinėjame, jog sprendimų nėra.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė apie švietimo problemas ir nesibaigiančią krizę

 

Sveiki,

Apie švietimo problemas tikriausiai galima kalbėti nuo ryto iki vakaro, galima klykti, cypti, spardytis, bet niekas nuo to nepasikeis ir niekas nesikeičia. Politikai daro savo, darbuotojai vykdo misijas, tad ir tiek žinių. Kartais atrodo, kad visa mūsų švietimo sistema yra išgaišusių gandrų kapinynas, gandrų, nespėjusių išskirsti į Afriką. Mūsų ministrė J. Šiugždienė gal ir nėra tokio masto blogietė ir griovėja, kokia buvo kurčioji Jurgita Petrauskienė, tačiau visi ministrai gražiai ir perdėtai optimistiškai suokia apie pokyčius. Amžinus pokyčius, nes stabilumo tikriausiai, kol esame gyvi, nebesulauksime. Visgi...

Visgi pritariu daugeliui Vilniaus „Saulės“ gimnazijos direktorės Irenos Baranauskienės minčių, išsakytų interviu „Lietuvoje į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą“. Čia tikriausiai reiktų padėkoti buvusiam ministrui, kuris suskaldė mokyklas į progimnazijas ir gimnazijas bei atėmė tęstinumą bei atsakomybės polėkį. Ką padarė estai ir kitos šalys? Norėdami pereiti į gimnaziją t. y., į aukštesnę mokymosi pakopą, turi gauti gan aukštą balą iš tam tikrų mokomųjų dalykų ir tai nėra kūno kultūra ar dailė. Mes praspiriame į aukštesniąją pakopą beveik visus. Kai kada iš gailesčio, kai kada dėl tėvų spaudimo, kai kada dėl atlaidumo... ir kai praspiriame, nežinome, jog šie „uolūs“ mokiniai taps mūsų šefais ir gal net valdininkais. Deja, kaip dažniausiai būna, vidutiniokais.

Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie kiekvieną mokinį, nes tikrai yra atsidavusių ir gerai išauklėtų ir savo talentus plėtojančių mokinių, kalbu apie tendencijas.

Žodžiu, kad visi nusipelno patirti sėkmę ir kad visi nusipelno kažką baigti ir jaustis visaverčiais, aš sutinku, tik negali viskas būti matuojama viena liniuote, o tai buvo daromo labai ilgai. Turime mokyklų krizę, turime pedagogų krizę, turime švietimo krizę, turime ekonominę ir energetikos krizę, turime galiausiai vertybių krizę... Kokie pedagogai dabar nori eiti į mokyklas imituoti „prasmingo“ darbo su paniurėliais, išlepusiais, su ketvirtais „išlipusiais“ arogantiškais mokiniais, už kurių stovi mamytės su skundais ir priekaištais, grasinimais netgi susidoroti? Galiausiai kiekvienas pavargsta ne nuo mokymo, o nuo to triukšmo ir fono, tos beprasmybės, kad iš švietimo padaromas tiesiog McDonaldas, į kurį bet kas užėjęs gali užsisakyti sau ką nori, tik reikia pakelti balsą. Nors einame prie koncepcijos „Mokykla kiekvienam“, tačiau be ilgalaikių tikslų ir stuburo žiūrėsime dar ilgai, kaip griūna visas tas miražas už horizonto.

Irenos Baranauskienės mintyse apie pedagogiką įžvelgiu keletą dabarties tendencingų grėsmių, kurios aiškiai išsakytos ne vien švietimo problemos rėmuose, o nukreiptos į valstybės liberalizmą, t. y., visiškas pliuralizmas švietime, kai mokyklos paliktos skęsti neapibrėžtuose dalykuose be ilgalaikių tikslų ir šiokios tokios galios laikytis bendrosios mokymosi politikos, kovojant su prašalaičiais bepročiais, kurie drasko duris. Dokumentų vis daugėja, laisvės irgi, tačiau mokykla tampa atvira daržine su skersvėjais be konceptualaus dalykinio ugdymo tęstinumo. Mokiniai ir tėvai tai matydami tiesiog šokdina mokyklas savo supratimo lygmenyje ne todėl, kad „rūpinasi savimi ir savo atžalų išsilavinimu“ (nors būna ir tokių), o dėl to, kad gali taip demonstruoti savo galią ir toliau žeminti ugdymo(si) kartelę savo menkavertiškumui slopinti, kol galiausiai mokykla tampa tik vaikų namų prieglauda iki 5 valandos.

Citatoje minimas ir lankomumas, kuris yra apgailėtinas (ne visų, bet didžiosios dalies mokinių, ypač gimnazistų). Jeigu mokyklose motyvuoja tik „įdomios“ pamokos, kurios linksmina, rodo filmą, o egzamine reikia apskaičiuoti apskritimo plotą – tai aišku kaip dieną, kad turime, ką turime. Ką reikia siūlyti? Nors mokymo įstaigos kasmet vis labiau suvokiamos kaip užkandinės, kurios turi pasiūlyti meniu, visgi siūlyčiau griežtinti suvokimą, kad ugdymas(is) mokiniui yra darbas (kartais malonus, kartais reikalaujantis atkaklumo), nustatyti ilgalaikius prioritetus ir pagaliau mažiau leisti diktuoti tėvams ugdymo sąlygas, pateisinti nelankomumą, – pvz., kartu su vaiku eiti shopintis ir po to visiems sakyti, kad vaiką vežė pas dantistą, yra (atleiskite) išklerusios ir ištižusios visuomenės požymis, o ne tvirtas švietimo pamatas. Mokykloje turėtų būti kaip gyvenime. Neatėjai į darbą – nuobauda, neatėjai į kontrolinį be pateisinimo, nes manei, kad praspūdinsi ir jau žinosi užduotis – nuobauda. O kaip jūs kitaip įsivaizduojate kartelės kėlimą, jeigu ne per įstatymus ir taisyklių griežtinimą? Motyvacija randasi ne iš cackinimosi, o iš atsakingumo ir suvokimo, kad yra pasekmės (apie Singapūro sėkmės pavyzdį rasite Irenos Baranauskienės pasisakyme).

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kaip išspręsti savo kilusias problemas? (Potencialas ir sąmoningas mąstymas)

Sveiki,

Toks laikas, kurio dar niekad nebuvo. Ana vasara buvo labai panaši į svajonių vasarą, nes šilta. Ši žiema panaši į tą žiemą iš pasakų, nes pilna nuolat atsinaujinančio sniego. Viskas kaip iš paveikslėlių, ir pasaulis juda taip tarsi irgi būtų iš paveikslėlių.

Argi nenuostabu?

Galvoju, kad mokausi naujų gerų dalykų, apie kuriuos norėčiau pasidalyti. Apie problemas ir jų įveikimą. Tokiems jautriems žmonėms kaip aš, tenka ilgai kęsti tą košmarišką susireikšminimą ir sureikšminimą, kas ką pasakę, padarė ar nepadarė, kaip pažiūrėjo. Ir tai veliasi galvoje, sukasi kaip užkratas, protas generuoja ir stumia tave į neigiamas emocijas, kol galiausiai vėl nutinka kas nors, kas vėl paverčia tave pasijusti kančioje. Problemos. Galima jas paversti vien savo mintimis potencialu. Tikrai.

Vos tik susiduriate su kokia nors problema, tarkime, nemaloniu įvykiu ar prievole kažką daryti, ko jūs nemėgstate, pasakykite sau, kad aš problemos nebejaučiu, nes ten, kur problema, slenkstis, rakštis, ten tampa atsispyrimo vieta, tramplynu į visai naują gyvenimo kokybę. Reikia to labai panorėti, o po to pasijausti, pasijuokti iš problemos ir pamatyti, kas bus, jeigu aš tą problemą sumenkinsiu, nusijuoksiu, atliksiu ir praeisiu savęs nedirgindamas arba dirgindamas kuo mažiau? Ji nebeegzistuos, ji neteks savo energetinės galios jus valdyti per graužatį, pyktį, kaltinimus, nepasitenkinimą.

Kai jūs pasijuoksite iš savo problemos, ji savaime virs potencialų lauku, kur galėsite pasijausti kitoje kokybėje. Svarbiausia ne santykis su kitais, nes juk kitų jūs negalite „pasireguliuoti“ jums patinkančiu elgesiu, svarbiausia – santykis su pačiu savimi. Tad kurkite tuos santykius kuo puikesnius, įdomesnius, kūrybiškesnius, nes galbūt bet kokia problema-gyvatė pasitaikiusi jūsų kelyje tėra pasiųsta Visatos tam, kad jus pastūmėtų į susitaikymą su savimi, o ne tam, kad kankintumėtės.

Bet kokiu atveju, sprendžiate Jūs patys. Problema lygu potencialui kurti kokybišką gyvenimą.

Jūsų Maištinga Siela

Pawel Kuczynski paveikslai: sveikos socialinės kritikos ir ironijos atspindžiai

Sveiki, skaitytojai,

Jau seniai norėjau pasidalyti visame pasaulyje pripažinto lenkų dailininko Pawel Kuczynski paveikslais. Netikėtai aptikau juos interneto platybėse ir labai susidomėjau. Įspūdis gana stiprus. Gal ne tiek paveikslų technine prasme, nes jos priartėjusios apskritai prie karikatūrinio hiperbolizuoto vaizdavimo, tačiau karikatūromis darbų laikyti irgi nelabai galima. Gilios, sukrečiančios socialinių problemų aliuzijos – tai labiausiai ir šokiruoja, tiksli ir aiški išsakyta dailininko pozicija ir mintis. Toks menas išties kartais būna užmirštas, bet žmonės noriai dalijasi savo Facebook‘o paskyrose šiais P. Kuczynski darbais, nes jie taiklūs, skaudžiai šmaikštūs, jų idėjos sudrebina ir atliepia kolektyvinę sąmonę, valdymo sistemas, kuriomis mes gyvename ir apskritai kalba apie absurdą, sunkiai suvokiamą propagandinę „tiesą“. Gal aš nekomentuosiu visų autoriaus darbų, o tiesiog pasidalysiu labiausiai patikusiais. Tegu darbai kalba patys už save.

 

Jūsų Maištinga Siela