Sveiki, mielieji!
Šiame tekste, kuriuo dalijuosi su Jumis, nagrinėjama
fundamentali epistemologinė (pažinimo) ir ontologinė (būties) jungtis tarp
Vakarų racionalizmo lopšio ir Rytų dvasinės tradicijos, fokusuojantis į Sokrato
intelektualinį nuolankumą bei Budos doktriną. Teksto turinį pateikiu
dviem stiliaus: 1) mokslinis ir sudėtingas stilius; 2) eseistinis, labiau
žurnalistiniss, tinkantis vyresniųjų klasių moksleiviams.
1 VIARIANTAS. Mokslinio stiliaus.
Intelektualinis nuolankumas ir ontologinis
išnykimas
Vakarų civilizacijos pamatu laikoma Sokrato ištara „Žinau,
kad nieko nežinau“ (scio me nihil scire) žymi kritinio mąstymo
ir vakarietiškojo subjekto gimimą. Tai nėra paprastas nežinojimo deklaravimas,
o veikiau docta ignorantia – mokytas nežinojimas, kuris tampa impulsu
nuolatiniam tiesos ieškojimui per dialektiką. Sokratas savo pozicija apibrėžia
filosofą kaip esantį „tarp“: jis nėra nei dieviškas visažinis, nei tamsus
neišmanėlis, o aktyvus tiesos medžiotojas, kurio pagrindinis įrankis yra
nuolatinė savo prielaidų revizija.
Priešingoje geografinėje ir dvasinėje pusėje Budos
ištara „Aš esu niekas“ (arba tiksliau – savasties nebuvimo suvokimas)
nukreipia ne į žinojimo procesą, o į pačią būties substanciją. Budizmo
filosofijoje anatta koncepcija teigia, kad nėra nekintamos, amžinos
sielos ar „aš“. Jei Sokratas dekonstruoja mūsų įsitikinimus apie išorinį
pasaulį ir dorybes, tai Buda dekonstruoja patį stebėtoją, teigdamas, kad tai,
ką vadiname „aš“, tėra penkių susitelkimų (skandhas) dinamiška seka, neturinti
jokio pastovaus centro.
Šių idėjų panašumas slypi jų negatyvume – abi jos
prasideda nuo neigimo. Tiek Sokratas, tiek Buda veikia kaip intelektualiniai
„terapeutai“, kurie siekia išlaisvinti žmogų nuo iliuzijų. Šiuolaikinis
filosofas Stephenas Batcheloras, knygos Confession of a Buddhist
Atheist autorius, pastebi, kad abi figūros atstovauja agnostinei
laikysenai: jos atmeta dogmatizmą ir kviečia į tiesioginę patirtį. Šis
„tuštumos“ (graikų kenosis ir sanskrito shunyata) patyrimas tampa
etiniu pagrindu, neleidžiančiu įsitvirtinti fanatizmui.
Esminis skirtumas tarp jų yra kryptis: Sokrato
nežinojimas yra nukreiptas į logotipą ir apibrėžimą, o Budos „niekas“ – į
nirvaną ir kalbos peržengimą. Sokratui tiesa egzistuoja (objektyvios idėjos),
tik mes jos dar nepasiekėme; Budai tiesa yra suvokimas, kad pats ieškotojas ir
ieškojimo objektas yra tušti. Thomas McEvilley savo fundamentaliame
darbe The Shape of Ancient Thought pateikia provokuojančią tezę, kad
šios paralelės nėra atsitiktinės, o gali būti ankstyvųjų prekybinių ir
kultūrinių kontaktų tarp Graikijos ir Indijos rezultatas.
Nagrinėdami filosofų patirtis, matome, kad Sokratas
miršta už savo teisę klausti, o Buda gyvena tam, kad pamokytų, kaip
nebesikabinti į klausimus. Šiuolaikinė lyginamosios filosofijos tyrinėtoja Joanna
Jurewicz pabrėžia, kad abiem atvejais filosofinė patirtis yra egzistencinis
lūžis. Tai nėra fotelio filosofija, o transformuojanti praktika. Sokratui tai –
mirties praktika (melete thanatou), ruošimasis sielos atskyrimui nuo
kūno varžtų; Budai – išsivadavimas iš gimimų rato suvokus, kad nėra kam gimti.
Jungtis tarp šių kultūrų ryškiausiai matoma
skepticizmo tradicijoje. Adrianas Kuzminskis savo studijoje Pyrrhonism:
How the Ancient Greeks Reinvented Buddhism teigia, kad graikų skeptikas
Pironas, lydėjęs Aleksandrą Makedonietį į Indiją, parsivežė budistinę ramybės
(ataraxia) per neigimą idėją. Čia „žinau, kad nieko nežinau“ tampa nebe
kankinančiu trūkumu, o išlaisvinančia būsena, kuri labai artima budistiniam
sielos nuskaidrėjimui atsisakius nuomonių.
Kitas svarbus aspektas yra kalbos ribotumas.
Šiuolaikinis mąstytojas Jay Garfieldas, nagrinėjantis Nagarjunos ir
vakarietiškosios fenomenologijos ryšius, pastebi, kad tiek socratiškasis
elenchas (klausimų-atsakymų metodas), tiek budistinė dekonstrukcija veda į
aporiją – aklavietę, kurioje protas sustoja. Būtent šioje tylos zonoje gimsta
tikroji išmintis: Sokratui tai leidžia prabilti jo daimonijui (vidiniam
balsui), o Budos sekėjui – pasiekti tiesioginį tikrovės matymą be konceptualių
filtrų.
Galiausiai, Sokratas ir Buda susitinka etikos lauke.
„Nieko nežinantis“ Sokratas tampa pačiu doringiausiu Atėnų piliečiu, nes jo
nuolankumas neleidžia jam daryti blogio prisidengiant „teisingumu“. „Niekas“
esantis Buda tampa užuojautos šaltiniu, nes jei nėra „aš“, tai nėra ir skirties
tarp mano ir tavo kančios. Šiuolaikiniai autoriai, tokie kaip Markas
Sideritsas, tai įvardija kaip „semantinį nesaviškumą“, kur intelektualinė
pozicija tampa tiesioginiu elgesio modeliu.
Taigi, jungtis tarp Vakarų ir Rytų per šias dvi
figūras atskleidžia, kad žmogaus dvasia visose platumose susiduria su tuo pačiu
paradoksu: didžiausia galia slypi didžiausiame nusižeminime. Sokrato
intelektualinis bankrotas ir Budos ontologinis išnykimas nėra pralaimėjimas, o
aukščiausia pergalė prieš egoizmą. Jie abu sako: norėdami pamatyti tiesą,
pirmiausia turite patys tapti skaidrūs, pašalindami savo pretenzijas į žinojimą
ir būtį.
Šiandien ši sintezė mums primena, kad
mokslinis-filosofinis objektyvumas negali egzistuoti be subjekto
savirefleksijos. Kaip teigia šiuolaikinis studijų autorius Evanas Thompsonas
knygoje Waking, Dreaming, Being, šios senovės tradicijos suteikia
įrankius moderniai kognityvinei mokslų sistemai suprasti, kad sąmonė nėra
objektas, kurį galima „žinoti“, o veikiau erdvė, kurioje viskas vyksta, pati
būdama „niekas“.
2 VARIANTAS. Eseistinis, žurnalistinis
stilius
Įsivaizduokite vakarėlį, kuriame susitinka du visiški
priešpriešos poliai: raumeningas, nuolat besiginčijantis graikų gatvės
filosofas Sokratas ir ramus, it ką tik iš SPA grįžęs indų princas Buda.
Sokratas pribėga prie tavęs, griebia už atlapų ir pradeda klausinėti, kas yra
meilė, kol galiausiai priverčia prisipažinti, kad tu net nežinai, ką valgei
pusryčiams. Buda tuo tarpu tiesiog sėdi kampe, šypsosi ir tyliai sufleruoja,
kad tavęs apskritai nėra. Šis intelektualinis duetas – tai vakarų ir rytų
minties „Avengers“, kurie, nors ir kalba skirtingomis kalbomis, bando mus
išgelbėti nuo tos pačios ligos: mūsų pačių susireikšminimo.
Sokrato garsioji frazė „Žinau, kad nieko nežinau“ yra
ne kas kita, kaip genialus smegenų „restartas“. Įsivaizduokite, kad jūsų galva
yra kietasis diskas, užpildytas tėvų nuomonėmis, „TikTok“ trendais ir
pasenusiais vadovėliais. Sokratas ateina ir pasako: „Viskas, ką čia turi, yra
šiukšlės“. Jis neteigia, kad tiesos nėra, jis tiesiog sako, kad tavo dabartinis
„žinojimas“ yra tik iliuzija. Tai vakarietiškas būdas būti nuolankiam –
pripažinti, kad esi mokinys, o ne profesorius. Šis žinojimas apie nežinojimą yra
lyg durų atidarymas: tik tada, kai pripažįsti, kad puodelis tuščias, į jį gali
įpilti šviežios kavos.
Buda žengia dar vieną, gerokai radikalesnį žingsnį.
Jei Sokratas kvestionuoja tavo žinias, tai Buda kvestionuoja patį tave. Frazė
„Aš esu niekas“ arba, moksliškiau, anatta (nesaviškumas), skamba gąsdinančiai,
bet joje slypi didžiausia ramybė. Buda sako: tavo „aš“ yra kaip svogūnas – lupi
lupi sluoksnius (vardas, pasiekimai, baimės, mėgstama spalva), kol pamatysi,
kad viduje nieko nėra. Tai nereiškia, kad tu neegzistuoji fiziškai, tai
reiškia, kad tu nesi tas įsivaizduojamas, nekintamas „centras“, aplink kurį
sukasi visata. Jei Sokratas išmetė šiukšles iš kietojo disko, tai Buda pasakė,
kad ir pats diskas yra tik laikina dalių sankaupa.
Kuo jie panašūs? Abu jie yra didžiausi senovės
troliai, kurie tyčiojasi iš žmogaus ego. Šiuolaikinis autorius Stephenas
Batcheloras pastebi, kad abi šios figūros dirbo kaip psichoterapeutai. Jie
pastebėjo, kad žmonės kenčia todėl, kad per daug tvirtai laikosi savo
įsitikinimų („Aš žinau!“) arba savo tapatybės („Aš esu toks!“). Kai Sokratas
tave priverčia suabejoti savo protu, o Buda – savo asmeniu, tu staiga pajunti
keistą palengvėjimą. Pasaulis nenustoja suktis, bet tu nustoji dėl jo tiek daug
stresuoti. Tai savotiška dvasinė laisvė, kurią Thomas McEvilley savo studijose
vadina „didžiąja iškrova“.
Visgi jų stiliai skiriasi kaip boksas ir joga.
Sokratas yra dialektikos meistras – jis nori kalbėtis, ginčytis, analizuoti ir
logiškai prieiti prie aklavietės. Jis veikia per protą, kad jį nugalėtų. Buda
tuo tarpu kviečia užsimerkti. Jam tiesa nepasiekiama žodžiais, nes žodžiai yra
tik dar daugiau triukšmo. Sokratui „nežinojimas“ yra kelionės pradžia ieškant
geresnių apibrėžimų, o Budai „buvimas niekuo“ yra galutinė stotelė, kurioje
nebereikia jokių apibrėžimų. Vienas kovoja gatvėje, kitas – sėdi po medžiu, bet
abu žiūri į tą patį horizontą.
Įdomiausia tai, kad šios dvi idėjos puikiai susijungia
mūsų kasdienybėje. Kai ruošiesi egzaminui ir apima panika, Sokratas tau
primintų: „Atsipalaiduok, tu žinai daug mažiau nei manai, tad tiesiog mokykis
toliau be arogancijos“. Buda pridurtų: „O tas, kuris bijo susimauti, tėra tavo
galvoje susikurtas vaizdinys, kuris neturi jokio pagrindo. Esi tiesiog
procesas, tad tiesiog rašyk“. Tai du skirtingi vaistai nuo tos pačios baimės –
baimės būti netobulam. Jie abu moko, kad didžiausia išmintis prasideda tada, kai
nustoji vaidinti visatos centrą.
Tarp šių kultūrų galima aptikti ir istorinę jungtį.
Mokslininkai spėja, kad graikų skeptikai, keliaudami su Aleksandru
Makedoniečiu, iš Indijos parsivežė budistinių idėjų nuotrupas. Taip graikiškas
„nieko nežinau“ galėjo susimaišyti su indiška ramybe. Tai rodo, kad žmonija
visais laikais sirgo tomis pačiomis ligomis – per dideliu pasitikėjimu savimi
ir noru viską kontroliuoti. Sokratas ir Buda tiesiog pasiūlė skirtingas
instrukcijas, kaip tą „ego“ šiek tiek prileisti, kad gyvenimas taptų
lengvesnis.
Galų gale, abiejų filosofų žinutė 12-tokui ar bet
kuriam kitam mirtingajam yra paprasta: nebijok tuštumos. Būti „nieko
nežinančiu“ arba „niekuo“ nėra pralaimėjimas. Tai kaip tik supergalia. Tai
reiškia, kad tavo tapatybė nėra narvas, o tavo žinios nėra galutinis
nuosprendis. Tu gali keistis, augti ir klysti, nes tavo pamatas nėra betoninis
blokas, o tekanti upė. Sokratas duoda mums meškerę (klausimus), o Buda moko,
kad žuvis (tikrovė) pasigauna pati, kai nustoji drumsti vandenį.
Ši dermė rodo, kad filosofija nėra tik dulkėtos
knygos. Tai praktinis įrankis išgyventi informacinį triukšmą. Kai socialiniai
tinklai rėkia, kad privalai viską žinoti ir būti „kažkuo“ ypatingu, Sokratas su
Buda tiesiog mirkteli tau iš praeities: „Atsipalaiduok, niekas nieko nežino, ir
tavo ego tėra prastas filtras. Eime išgerti arbatos (arba hemloko, jei jau
labai nesiseka)“. Ši ironiška distancija nuo savęs yra didžiausia dovana, kurią
mums paliko šie du senovės išminčiai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą