Spektaklis "Akvariumas", režisierė Ieva Stundžytė, Teatras "Atviras Ratas"

 

Sveiki, brangieji!

 

Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį – puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997 metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų, užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio pavadinimas.

 

Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos, Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad, jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir šmaikšti, ir tragiška.

 

Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja, keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau, ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni – žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?

 

Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais (savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas, kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas, laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).

 

Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau: kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas, nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai neužpildoma.

 

Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis, kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau, o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.

 

Maištinga Siela