Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela