Serialas: "Karalienės gambitas" / "The Queen's Gambit"

 Sveiki, skaitytojai,

 

„Juk galiausiai mes tik stumdome medį ant lentos“.

 

Kalbėti paskutinę šių metų dieną apie vieną populiariausių, vadinamąjį 2020 metų geriausią mini serialą „Karalienės gambitas“, – kai kur verčiama kaip „Valdovės gambitas“ – (angl. The Queen‘s Gambit). Kol žiūrėjau serialą, visą laiką maniau, kad jis biografinis, kad tokia Elizabeth Harmon iš tikrųjų egzistavo, o jos šachmatų meistrystės garbei ir buvo sukurtas šis serialas. Pasirodo, kad tokia E. Harmon niekada neegzistavo, tai Walter Tevis romano „Karalienės gambitas“, pasirodžiusio 1983 metais, išgalvota veikėja, kuri turėjo begalinį šachmatininkės talentą ir kovojo su narkotikų ir alkoholio priklausomybėmis.

 

Daugiau ir labiau išskleisdamas kontekstus apie šį serialą rašo Ignas Vieversys straipsnyje: Queen’s Gambit apžvalga: „Šachas, matas ir amfetaminai“. Ilgame eseistinio pobūdžio recenzijoje autorius demonstruoja ne tik savo žinių bagažą, bet ir šios serialo intertekstualumą ir kontekstus.

 

Grįžtant prie šio išgirto serialo, kuriame pasakojama E. Harmon gyvenimas, nori išskleisti pagrindines gaires. Labai seriališka biografija: depresija serganti motina tyčia sukelia avariją, kad ji ir dukra žūtų, tačiau mergaitė išgyvena be menkiausio nubrozdinimo ir patenka į mergaičių internatą. Giliu ir sumaniu protu pasižyminti devynmetė netrukus perpranta visą mokykloje dėstomą medžiagą ir mieliau renkasi rūsį, kur laiką leidžia su šachmatininku valytoju. Pastarasis išmokina pirmųjų šachmatų žaidimo taisyklių ir netrukus mergaitė atsiskleidžia kaip vunderkindas...

 

Būtų graži pasakaitė, tačiau viską įdomiau padaro žaliosios piliulės, kurios mergaitei sukelia psichodelinius šachmatinius regėjimus, įgalina jos protą ant lubų braižyti strategijas, matyti dešimt ėjimų į priekį. Galiausiai po pirmosios (pačios neįdomiausios serijos) mes turime abejotinos moralės veikėją: narkomanė haliucionuojanti likimo nuskriausta mergaitė, kurios proto galios „įsijungia“ apsvaigus nuo piliulių. Kas gali būti artimiau ir įdomiau už Papajų, ryjantį špinatus ir tampantį galingu?

 

Galiausiai Beth įsivaikina alkoholizmu ir depresija serganti moteris, jos tampa draugėmis ir nepilnametė traukia iš duobės ne tik savo skūras, bet ir pamotės. Viskas labai žvaliai „įvilkta“ į šešto ir septinto dešimtmečio dizaino kokoną, tad nebelieka abejonių, jog žiūrime gražiai, kruopščiai ir įtaigiai supakuotą „Netflix“ produktą. Bet visgi, kas spartina kuo greičiau sužiūrėti šį serialą? Kas jį daro tokį patrauklų ir įtaigų?

 

Išskirčiau kelis svarbius aspektus:

1) veikėja – jauna moteris patriarchalinėje vyriško žaidimų pasaulyje;

2) Šaltojo karo nostalgijos atgaivinimas;

3) alkoholis ir narkotikai.

Po #metoo skandalo stiprios moters iškėlimas toliau tęsiasi kine ir serialuose. Šešto dešimtmečio moteris – namų ir orkaitės vergė, vyro pagalbininkė ir vaikų augintoja. Mūsų Elizabeta savaime tai paneigia. Ji turi super galią – vyrišką racionalų protą, tinkančiam strateginiam mąstymui. Serialo kūrėjai sukryžmina laikmečio standartus su veikėja, kuri paneigia tuos standartus. Todėl serialas labai patiks feministėms, žmogaus teisių gynėjams, lyčių lygybės teoretikams. Bet tai taip serialuose tampa „normalu“, kad beveik drąsios moters laikmečio epochos stagnacijose yra beveik privalomoji gero serialo sudėtis.

Kadrai iš serialo "Karalienės gambitas"

Prisimenate kultinių filmų „Rokis“ seriją? Didžiausias finalas buvo, kai amerikietis nokautuoja rusų boksininką ir taip kine suvedamos Šaltojo karo JAV vs. SSRS sąskaitos. Visi gyveno tomis Vakarų ir Rusijos kovomis, ar tai būtų Olimpinės žaidynės, ar dailusis čiuožimas, ar baletas, ar skrydžiai į kosmosą... Ši istorinė kova, mentalitetų kova seriale būtų visiškai beprasmė ir serialas nebūtų tikriausiai net pradėtas kurti, jeigu finale Harmon pralaimėtų legendiniam rusų šachmatininkui Borgovui. Kaip nebūtų „Rokio“, kuris nokautuotų nenaudėlį Sovietų Sąjungos boksininką. Ar verta kurti serialą apie autsaiderius, kurie savotiškai atstovaudami Amerikai, finalinėje scenoje imtų ir pralaimėtų? Tokio serialo ar filmo neprisimenu. Gležna, bet graži našlaitėlė laimi prieš rusą monstrą. Kas begali būti įdomiau, nors ir tikėtina nuo pat pirmųjų serijų, kad taip ir bus.

Alkoholis ir narkotikai! Neįmanoma vien tik to, kad Harmon brautųsi be kliūčių. Kad ji laikmečio patriarchato įkaitė, tai dar jos niekas nestabdo, tam reikia dar ir dvasinio trikdžio, todėl į pagalbą ateina piliulės ir alkoholis. Veikėja desperatiškai pasiduoda laisvamaniškam gėlių vaikų ir hipių eros apsinešimui, todėl antrąkart lėbaudama pralaimi Borgovui. Seriale vis dar apsinešimas pateikiamas kaip laikmečio jaunimo egzistencinė savastis, kelia tam tikrą potraukį (bent man, kaip žiūrovui) taip pat pasisvaiginti, išgerti žiūrint kitą seriją bent taurę vyno, nes ... Nu blemba, ta gražuolė tiek geria ir varo tuos vaistus ir vis tiek ji labai graži ir protinga! Nenoriu būti sąmokslo teoretikas, bet akivaizdi laikmečiui tinkanti žinutė gali susukti savo įtaigumu vargšui žiūrovui smegenis, jis gali imti ir galvoti, kad reikia „papuošti“ savo gyvenimą panašiomis „priemonėmis“.

Visgi jungiamoji šių populistinių ir iš esmės reikalingų visuotinių problemų – lyčių lygybės, priklausomybių, našlaitės likimą – jungia aistra šachmatais. Žiūrovai supažindinami su šachmatų dievais, šio žaidimo istorija, terminais, netgi tam tikromis strategijomis. Aš, kuris žinojo tik tiek, kaip „vaikšto“ tos figūros, sužinojau, kaip veikia įvairūs žaidimo stiliai.

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė jauna aktorė Anya Taylor-Joy (g. 1996), kuri šiuo įsimintinu vaidmeniu tikriausiai padarys mega turbo karjeros pakylimą. Visgi šią jauną ir perspektyvią aktorę pastebėjau prieš penkerius metus, kai išvydau ją mistinėje ir netikėtame siaubo filme „Ragana“ (2015). Kas nematė, rekomenduoju. Šiame seriale ji atrodo pritrenkiamai graži. Turime dar vieną žmonėms patinkančio stereotipo paneigimą: jeigu graži, vadinasi, buka ir tuščia.

Visumoje serialas man tikrai patiko. Aš kuo puikiausiai suprantu tuos šablonus, tuos manipuliuojančius receptus, kas žavi ir geba įtaigiai perteikti tiek charakterį, tiek sustiprintai pagerinti įdomią biografiją, kad ji taptų žiūrima preke. Apie neįmanomus politizuotus ir seksualiai pagardintus žygius už savo gabumų realizavimo galimybę. Argi ne to mes visi ir norime savo gyvenime? Turėti kokią nors veiklą, darbą, kuriame būtume pripažinti geriausi ir profesionaliausi? Kai žiūrime tokius serialus, manding, atrodo, kad tai išties įmanoma, tik reikia pasistengti ir šiek tiek atsidurti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ar galėsi kada nors man atleisi?" / "Can You Ever Forgive Me?"

Sveiki,

Amerikiečių biografinis filmas apie Lee Israel (1939-2014) vadinasi ganėtinai banaliai „Ar galėsi kada nors man atleisti?“ (angl. Can You Ever Forgive Me?) (2018), kuris atnešė šiaip jau nestandartinei aktorei Melissa McCarthy pirmąją nominaciją „Oskarams“. Sakysite, kuo ji nestandartinė? Ogi dėl pasikeitusio amplua, kuris, mano supratimu, tinka daugeliui komedijos žanro aktorių, tačiau retai kas ryžtasi surizikuoti, pavyzdžiui, prieš kokius penkerius metus geras žingsnis buvo absoliučiai tipažinei aktorei Jennifer Aniston, kuri pasirodė psichologinėje dramoje „Pyragas“.

Žodžiu, labai mėgstu filmus apie įvairius rašytojus. Vieni pasirodo geresni, kiti nuvilia. Toji rašymo virtuvė man labai įdomi – kaip gimsta pas vieną žmogų ištisas pasaulis, o tai itin asmeniškas darbas. Apie biografijų klastotoją Lee Israel nieko nežinojau ir, nemanau, kad be šio filmo būčiau ką nors sužinojęs, bet... Juk ir neįmanoma aprėpti visų pasaulio rašytojų, gerai, jeigu dažnas iš mūsų žino bent dešimtį lietuvių rašytojų, o ką jau minėti apie biografus. Na, bet turi tikriausiai būti kuoktelėjęs ar kažkuo nusikaltęs, kaip šiuo atveju Lee Israel, kad apie tave sukurtų filmą. Pagarsėjusi savo klastojamais laiškais, alkoholiku ir valkata išdaviku gėjumi, savo bjauriu, uždaru ir šiurkščiu elgesiu, manau, nė vienas nenorėtų dirbti su tokiu žmogumi, kad ir koks profesionalus jis bebūtų.

Visgi filmas pasakoja apie 1991-uosius, sunkius rašytojai laikus, kada ji netenka darbo ir stengiasi sudurti galą su galu. Dievas ją apdovanojo talentu, tačiau pašykštėjo nuolankumo. Agresyvumu pasižyminti lesbietė vienišė gyvena nesaldų gyvenimą. Kas šiame filme įstringa? Be 10 dešimtmečio didmiesčio ir spausdinimo mašinėlės tikriausiai begalinė moters vienatvė – tušti alkoholiu ir katės išmatomis prasmirdę namai, mintys (aktorės nuopelnas!), kad gyvenimas kažin koks rašytojai neteisingas vien dėl to, kad ji neatitinka visuomenės standartų. Ir visai tai ne dėl LGBT, o dėl paties elgesio, vidinės agresijos, kurių priežasčių filmas nepateikia, tačiau filmo užduotis ir nėra analizuoti. Kaip ir daugelis biografinių tokių filmų atlieka labiau edukacinę funkciją, tik šįkart tai pavyko padaryti su autentikos prieskoniais.

Liūdnokas, slogus filmas, kuris, kad ir kaip atrodytų holivudinis, tačiau visa Lee Israel povyza priešinasi viskam, už ką į amerikiečius žiūrime nepatikliai – šypsenoms, mandagumui, mielaširdingumui, humanizmui... Kada paskutinįkart žiūrėjau filmą apie rašytoją ir pajutau, kad tai profesija-tragedija? Ogi tikriausiai „Kelionės pabaiga“ (angl. The End of Tour) (2015) apie David Foster Wallace, jeigu patiko šis filmas, tai rekomenduoju pažiūrėti ir „Ar galėsi man kada nors atleisti?“

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paauglės dienoraštis" / "The Diary of Teenage"

Sveiki, skaitytojai ir kino žiūrovai, 

Tikriausiai jau užkietėję kinomanai matė arba bent jau girdėjo apie filmą „Paauglės dienoraštis“ (angl. The Diary of a Teenage) (2015), kuris kai ką, kaip teigia antraštės, šokiravo ir pritrenkė savo intymumu. Tai gana jaunos amerikiečių režisierės Marielle Heller puikus pilnametražis darbas, pasakojantis apie penkiolikmetę Minę iš aštunto dešimtmečio vidurio, kuri savo kambaryje įrašinėja į juosteles erotines istorijas apie mamos vaikiną. Išties filmas „nepatogus“ tampa jau po 10 pirmųjų minučių, kai žiūrovui išties nepasirodė, jog tai ir bus neleistini santykiai tarp paauglės ir jau gerokai jį peraugusio vyro, kuris tiktų jai į tėvus.

Filmas sodrus ir įdomus ne vien dėl intriguojančios tematikos, bet ir dėl sodraus aštunto dešimtmečio pajautos, The Beatles ir roko laikai, seksualinė revoliucija, cigaretės, kokainas ir laisvas bohemiškas naujosios kartos gyvenimas. Filmas sodrus kaip kokainas, laikmečio rekonstrukcija, spalvos, kostiumai, daiktai ir interjero detalės – mėgstu, kai viskas labai kruopščiai patiekiama. Kitas dalykas – pagrindinė aktorė Bel Powley, kuri atliko naiviosios Minės vaidmenį. Nestandartinio sudėjimo mergina, didelės akys, išskirtinė vaidyba ir įtikinamas būvimas kadre čia ir dabar. Gal nestandartiniai fiziniai duomenys jos ir buvo įdomiausias dalykas – kaip tokia pilka pelė sugeba dulkintis su visais, kas tik kruta? Labai patiko jos pasirodymas, šiuo metu aktorė kaip tik filmuojasi populiarios knygos „Tarp pilkų debesų“ apie lietuvių tremtinius į Sibirą ekranizacijoje ir tikriausiai ši aktorė tikrai užsitvirtins geros ir neeilinės aktorės statusą. Puiki buvo ir aktorė Kristen Wiig, o ką jau sakyti apie visų numylėtinį Alexander Skarsgard? Tiesiog žvaigždė. 

Apskritai filmas glumino tik pirmąsias 20 minučių, po to buvo daugmaž aišku, link kur mus veda ši istorija ir kad geruoju visa tai nesibaigs. Įdomiausias dalykas, ką mums pateikia istorija yra diskusija: ar paauglė sąmoningai mezgė romaną su vyriškiu? Ar vyriškis ja pasinaudojo? Ar įvyko prieš mus seksualinio akto nusikaltimas, ar visgi viską galima pateisinti? Atsakymai slypi kiekvieno žmogaus sąžinėje ir jo suvokime.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela