Filmas: "Boratas 2"/ "Boratas. Sekantis filmas" / "Borat Subsequent Moviefilm"

 Sveiki skaitytojai,

Niekada nebuvau „Borato“ gerbėjas, tiesą sakant, tą filmą ištvėriau anuomet, prieš daugiau nei 10 metų, iki pusės. Neanalizavau nei komedijos elementų, nei istorinio konteksto, nei paties Borato, kuris man pasirodė tiesiog nevykęs klounas. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti po 14 metų pristatomą antrąją filmo dalį ir jau pasižiūrėti į patį Boratą šiek tiek filosofiškiau. Jason Woliner režisuotas filmas „Boratas 2“ (kai kur verčiama su sąmoninga kalbos kultūros klaida „Boratas. Sekantis filmas“) (angl. Borat Subsequent Moviefilm) (2020) daugeliui tapo dar viena karantininė komedija.

Ar įmanoma vėl sublizgėti su tomis pačiomis idėjomis? Kvanktelėjęs stačiokas Boratas iš Kazachstano tampa naujausio karantininio sąmokslo teorijos esmine dalimi. Daugybę laiko praleidęs šalies sunkiųjų darbų lageryje, jis iškviečiamas vyriausybės slaptai misijai į JAV, kad pasaulio galingieji, ilgą laiką ignoravę Kazachstaną, pagaliau skirtų derą dėmesį. Netrukus Boratas susipažįsta su aptvare gyvenančia savo penkiolikmete dukra, kuri ilgėsi tėviško ryšio, tačiau Boratui jos būvimas pasitarnauja tik misijai... Žodžiu, Boratas su dukra atsiduria Amerikoje ir ten bando visomis išgalėmis prasibrauti kaip slapti agentai į elitą, kad dukra galėtų ištekėti už turtingo senio ir iš esmės įkūnytų Melanijos Trump svajonę.

Iš tikrųjų filmas labai man patiko. Seniai tiek besijuokiau iš visų tų amerikietiškų ir rytietiškų kultūrų nesuderinamumų. Kiekviename žingsnyje tyko kokia nors visuomenės elgesio stigmos parodija, pavyzdžiui, rytų moterų beteisiškumas puikiai koreliuoja su #metoo ir radikalaus feminizmo judėjimu, arba rytietiška vaikų knygelė apie masturbacijos žalą, jog vagina su dantimis, su juodaodės moters dėstymu apie tai, kad „nieko čia blogo“, arba stereotipinės kazachės transformacija į amerikietišką blondinę, o kur dar prarytas kūdikėlis nuo pyragaičio ir krūtų didinimo operacija... Žodžiu, šiame tirštame juoko Molotovo kokteilyje, manding, dega viskas, ką kasdienybėje esame linkę sureikšminti, šiauštis, baisėtis arba priimti besąlygiškai kaip tradicinę vertybę, kuri šio filmo kontekste pasirodo tik bukų avinų įsitikinimai.

Aišku, holivudiškai čia sužaidžiama dukters ir tėvo ryšio atsiradimu, uždailinama tais pačiais banaliais struktūriniais didaktiniais štrichais – be jų niekaip neapsieita, tačiau visumoje vis tiek šis filmas turi socialinio, visuomeninio, globalaus ir kartu tarpkultūrinio bendravimo kritikavimo. Kazachas, kuris savo dukrą augina narve ir sapalioja kaip XIX amžiaus „mokslininkas“, jog moterų smegenys nepritaikytos vairuoti automobilį, visgi mums suponuoja, kad tam tikrose kultūrose (ir nebūtinai Rytuose, o toje pačioje Amerikoje) gyvuoja požiūris, kad geriau tegu vadovauja vyras be kompetencijų, nei išsilavinusi moteris. Tas labai ryškiai matosi ir Lietuvoje, kai reikėjo rinktis tarp Nausėdos ir Šimonytės, o žmonės nubalsavo už „šlipsuotą“ aukštą bankininką, kuris neblogai surezga abstraktų populistinį sakinį apie „šalies gerovę kiekvienam“ , bet ne už netekėjusią, bet analitiniu mąstymu ir strateginiu mąstymu pasižyminčią Šimonytę. Ir žinoma, kad tiems žmonėms nepatiks šioji karti tiesa nei Lietuvos tikrovėje, nei Borato filme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Moterų lyga" / "A League of Their Own"

Sveiki,

Tikėjimą senais ir laiko patikrintais filmais paskutiniuoju metu ganėtinai nusiviliu, tačiau vakar pažiūrėjau sportinę biografinę dramą „Moterų lyga“ (angl. A League of Their Own) (1992) likau kažin koks patenkintas. Sudėtinga man su sportinėm dramom, paskutinį kartą mačiau filmą „Lyčių kova“ – neseniai sukurtą filmą apie moteris tenesininkes ir vyrus, kurie teigė, kad moterys negali gerai žaisti teniso. Tuokart filmas be puikios atmosferos daugiau nieko gero nepaliko.

Panašiu principu sukurtas filmas ir „Moterų lyga“, kuri mus nukelia į XX a. vidurį, kada daugelis amerikiečių beisbolo žaidėjų išsiųsti į karą, vietiniams reikia pramogų, tad buvo nuspręsta suburti laikiną moterų komanda. Centre atsiduria dvi tarpusavyje konkuruojančios seserys, viena iš jų ištekėjusi. Iš esmės tai filmas ne vien apie sportinius (realiai kažkada buvusius) pasiekimus, bet tai gana feministinė juosta, kurioje įrodoma, kad moterys gali pajėgiai ir įdomiai konkuruoti brutalaus sporto aikštelėje. Juosta veikia vienu principu kaip istorinė juosta, liudijanti istorinę atmintį, ir kaip azartinė istorija už teisingumą. Pagrindinius vaidmenis sukuria legendinis aktorius Tom Hanks ir „Telmos ir Luizos“ žvaigždė Geena Davis. Prie jų, neįmanoma paminėti, prisijungia ir atlikėja Madonna, sukūrusi svarbų šiame filme vaidmenį ir pabaigos dainą. Nors aktoriai gerai žinomi, visgi jų kuriami charakteriai man pasirodė tipažinio braižo ir gana šabloniški, vertinant 1990-ųjų kino maniera.

Tiesą sakant, net nemėgstantiems sportinių dramų, manau, filmas turėtų patikti. Galiu pasakyti, kad jis pakankamai holivudiškos ir disnėjiškos dvasios – viskas jame pavaizduota itin teisingai, nes kiekviena sesuo gauna to, ko nusipelniusi pagal laikmečio moralines tendencijas. Filmas kelia įvairų jausmų: nuo liūdesio iki pergalingo džiaugsmo, nuo pasiaukojimo iki tyros meilės. Tiesą sakant, pagalvojau, kad neskaitant kelerių scenų apie moralę, šis filmas tiktų žiūrėti visai šeimai, nes jame yra ne tik istorija, pasakojimas, bet ir aiški pamokanti linija, tinkanti, mano galva, jaunajam besiformuojančiam kino žiūrovui. Šiaip tai nesitikėjau, kad filmas paliks tokią gerą vakaro pozityvumo galią.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb:7.2

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Inferno" / "Inferno"

Sveiki, 

Niekada nebuvau itin didelis „Da Vinčio kodo“ gerbėjas. Po to, kai nusivyliau knyga, iš esmės nusivyliau ir kino filmu, tačiau gyvenime viskam galima suteikti antrą šansą ir šįkart pačios naujausios D. Brown knygos ekranizacija „Inferno“ (angl. Inferno) (2016), kuri, tiesą sakant, nieko neturėjo nustebinti, turėjo tą antrąjį šansą. Jeigu iš tikrųjų – į kino salę ištempė draugai ir aš jau nebeturėjau balso filmo pasirinkime, tačiau, vedamas pačių niūriausių prognozių, filmą sužiūrėjau gana įtraukiančiai, nepaisant to, kad už nugaros jaunimas kino salėję atsidaręs alaus skardines užparpė kaip ruoniai.

Filmas absoliučiai vidutiniškas. Prabangus, sukaltas veiksmo trilerio bruožais, atmiežta intelektualiais rebusais, kurie dažnai praslysta paprastam, ne itin meno istorija besidominčiam žiūrovui, todėl kur kas stipresnė filmo pusė, priešingai nei romane, atrodo ne intelektualioji rebuso pusė, bet būtent pasaulinio terorizmo trileris. Ar pasaulis nugarmės į apokalipsę, kai pasklis viską naikinantis virusas? Akivaizdu, kad filmas sukurtas absoliučiai pramogą mėgstančioms masėms ir tame žanre, galima sakyti, jis neblogas, tačiau nuobodokas ir pernelyg nuspėjamas. Manau, kad pats rašytojas D. Brown išsikvėpė, nes istorijos konstrukto principas labai panašus, todėl nebenustebina, kaip nebenustebina kiti serialų sezonai, nes žiūrovas kuo puikiausiai žino žaidimo taisykles.

Nepaisant jau žinomų taisyklių, klišių ir praktiškai D. Brown nieko naujo nebegali pasiūlyti, filmas susižiūri su vidutinišku parako užtaisu: ir smagu, ir vietomis to veiksmo nemažai, bet iš kitos pusės atrodo šiek tiek abejotinų derinių. Kaip antai vos leisgyvis ir narkotikais apsvaigintas daktaras greitai be kraujo žymelės ima aiškintis naują paslaptį, kad išgelbėtų pasaulį. Šiek tiek primena „Pinkį ir Makaulę“. Pasakysiu taip: jeigu tikitės intelektualių rebusų ir daug meno bei kultūros žinių, pamirškite, filmui svarbiausia veiksmas ir tai, kaip tikėjausi, tikrai nėra pats prasčiausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Holograma karaliui" / "A Hologram for the King"

Sveiki, skaitytojai,

Tas klaikus pasakymas „su Tom Hanks blogų filmų nebūna“ tapo tokia kliše, kad net suka vidurius pagalvojus, jog ji iš tikrųjų veikia ir mane patį. Sakyčiau, su Tom Hanks nebūna tik komerciškai nesėkmingo filmo arba tokio, kuris nepasiektų eilinio lietuvio akių, tačiau vis tiek vieną kitą juostą esu linkęs pažiūrėti, juolab kad šis aktorius sukūręs tikrai ne vieną legendinę juostą. Filmas „Holograma karaliui“ (angl. A Hologram for the King) (2016) yra viena keistesnių ir įdomesnių komedijos ir dramos junginių, adaptuotų komerciniam kinui. 

Gerai, pradėkime nuo to, kad tai toli gražu nėra T. Hankso geriausias vaidmuo kine, toli gražu jis net neprilygsta geriausiems jo pasirodymams. Lygiai tą patį galima sakyti ir apie filmo visumą, kad tai vidutinis filmas, vidutiniam žiūrovui, tačiau dėl ko visgi verta žiūrėti? Ogi dėl pačios istorijos. Reiktų žinoti, kad tai visgi knygos ekranizacija, kuri ne itin patenkino kino kritikus. Man asmeniškai patiko pačios istorijos pateikimas: absurdiškas Sizifo metodas Artimuosiuose Rytuose. Pagrindinis herojus atvyko čia parodyti naujos holograminės įrangos karaliui, tačiau karalius niekaip nepasirodo. Iš pradžių galvojau: vaje, čia tikriausiai kažkoks mistinių elementų filmas. Po to galvoju: vaje, čia tikrai absurdo komedija. Po to galvojau: ne, tai tarsi filmas „Kartą Jemene“, tik kitoks variantas. Tačiau sapniška ir kone F. Kafkos pasiekta veikėjo būsena iš tikrųjų pradeda simboliškai intriguoti, tačiau beveik neapgauna laimingos šios istorijos pabaigos jausmas, nes tokio patoso filmas tiesiog negali pasibaigti nelaimingai, netgi veikėjui turint ant nugaros siaubingą auglį.

Visumoje filmas tikrai „smagiai žiūrisi“, čia rasite ir atseikėto humoro, ir saikingo dramatizmo, bei vis dar kine gyvastingą T. Hanksą, bet tikriausiai filmas žavi ta sapniškai absurdiška Vakarų ir Rytų rinkodaros ir „reikalų tvarkymo“ požiūriu ir kultūros susigrūmimas, iš ko rutuliojamos egzotiškame fone gana šmaikščios situacijos. Jeigu ši komedija man patiko, tai įsivaizduoju, kad knyga būtų patikusi dar labiau, nes, pripažinkime, kad retai pasitaiko nuostabių ekranizacijų, kad ir kaip bijotume lyginti skirtingas meno šakas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela