Filmas: "Skrodimas" / "The Autopsy of Jane Doe"

Sveiki,

Vat būna – šast! – ir blyksteli kažkas netikėto siaubo filmo rinkoje. Prieš pusmetį matyta gana novatoriška „Ragana“, kuri dažną lietuvį kažkodėl paliko abejingą, šįkart tas abejones lyg ir sugriovė filmas „Skrodimas“ (angl. The Autopsy of Jane Doe) (2016), kuris lyg ir nieko naujo nežadėjo – dar vieną klaikiai nuobodžią pilną patologinių (atseit baisių) vaizdinių iš morgo arba pasakėlės iš rūsio, tačiau režisierius kažkaip pasistengė nevažiuoti greitkeliu, o aplenkti jau iki gyvo kaulo įgrisusias ir padlaižiaujančias siaubo juostas ir praminti savo takelį.

Taip, neįmanoma nepastebėti minimalų filmo biudžetą – be masinių scenų, pigios izoliuotos erdvės, menkai žinomi aktoriai, todėl vien minimaliomis lėšomis bandoma kurti kažką iš dalies kitokio. Kaip kažkada „Bleiro ragana“ (1999) ar „Paralnormalus aktyvumas“ praktiškai „iš nieko“ sukūrė savitą atmosferą, kurią po to ėmė ir nuvalkiojo šimtai kitų prastų filmų. Tiesą sakant, „Skrodimas“ lyg ir koks „Lozoriaus efektas“ (oi, koks nevykęs filmas!) žadėtų staigų nemirtingųjų ir blogio sugrįžimą į žmogaus kūną, bet ne, filmas laikosi ant iliuzijos idėjos, nors ir panaudotos visos senos tokio siaubo filmui būdingos gudrybės, tačiau scenarijus kažkaip skausmingai nenučiuožė žingsnis po žingsnio nuspėjamu valso ritmu. Scenarijus išties vertė spėlioti, analizuoti skrodimą, daryti kartu su skrodikais keisčiausias prielaidas, kurios privedė prie išties keistų teorijų apie merginą ant skrodimo stalo. Būtent intelektualioji kone detektyvinė šerlokiškos mąstysenos būdas filmą išgelbėjo nuo kracho ir pakylėjo į visai kitokį žiūrėjimo lygmenį. Na, o siaubo efektai... Žinoma, buvo galima išvengti kai kurių banalybių, tačiau nepaisant kai kurių banano žievių, režisieriui pavyko išgauti atsargumo, netikėtumo ir tuoj įvyksiančio nesuvaldomo siaubo protrūkį.

Kad ir kaip siužetiškai norėtųsi kitokio finalo, tačiau galbūt toks pasirinkimas visgi buvo teisingas, tik labai bijau, kad šis pripažintas projektas tuoj sulauks skausmingos trydos ir pažirs visokiausi prasti tęsiniai, o to labai nenorėčiau, nes kaip siaubo filmas ši juosta man patiko, nes sukėlė šiurpuliukų, kurių paskutinįkart jaučiau žiūrėdamas „Išvarymo“ antrąją dalį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb; 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Holograma karaliui" / "A Hologram for the King"

Sveiki, skaitytojai,

Tas klaikus pasakymas „su Tom Hanks blogų filmų nebūna“ tapo tokia kliše, kad net suka vidurius pagalvojus, jog ji iš tikrųjų veikia ir mane patį. Sakyčiau, su Tom Hanks nebūna tik komerciškai nesėkmingo filmo arba tokio, kuris nepasiektų eilinio lietuvio akių, tačiau vis tiek vieną kitą juostą esu linkęs pažiūrėti, juolab kad šis aktorius sukūręs tikrai ne vieną legendinę juostą. Filmas „Holograma karaliui“ (angl. A Hologram for the King) (2016) yra viena keistesnių ir įdomesnių komedijos ir dramos junginių, adaptuotų komerciniam kinui. 

Gerai, pradėkime nuo to, kad tai toli gražu nėra T. Hankso geriausias vaidmuo kine, toli gražu jis net neprilygsta geriausiems jo pasirodymams. Lygiai tą patį galima sakyti ir apie filmo visumą, kad tai vidutinis filmas, vidutiniam žiūrovui, tačiau dėl ko visgi verta žiūrėti? Ogi dėl pačios istorijos. Reiktų žinoti, kad tai visgi knygos ekranizacija, kuri ne itin patenkino kino kritikus. Man asmeniškai patiko pačios istorijos pateikimas: absurdiškas Sizifo metodas Artimuosiuose Rytuose. Pagrindinis herojus atvyko čia parodyti naujos holograminės įrangos karaliui, tačiau karalius niekaip nepasirodo. Iš pradžių galvojau: vaje, čia tikriausiai kažkoks mistinių elementų filmas. Po to galvoju: vaje, čia tikrai absurdo komedija. Po to galvojau: ne, tai tarsi filmas „Kartą Jemene“, tik kitoks variantas. Tačiau sapniška ir kone F. Kafkos pasiekta veikėjo būsena iš tikrųjų pradeda simboliškai intriguoti, tačiau beveik neapgauna laimingos šios istorijos pabaigos jausmas, nes tokio patoso filmas tiesiog negali pasibaigti nelaimingai, netgi veikėjui turint ant nugaros siaubingą auglį.

Visumoje filmas tikrai „smagiai žiūrisi“, čia rasite ir atseikėto humoro, ir saikingo dramatizmo, bei vis dar kine gyvastingą T. Hanksą, bet tikriausiai filmas žavi ta sapniškai absurdiška Vakarų ir Rytų rinkodaros ir „reikalų tvarkymo“ požiūriu ir kultūros susigrūmimas, iš ko rutuliojamos egzotiškame fone gana šmaikščios situacijos. Jeigu ši komedija man patiko, tai įsivaizduoju, kad knyga būtų patikusi dar labiau, nes, pripažinkime, kad retai pasitaiko nuostabių ekranizacijų, kad ir kaip bijotume lyginti skirtingas meno šakas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Trys muškietininkai" / "The Three Musketeers"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Trys muškietininkai“ (The Three Musketeers) (2011 m.). Taigi jau nebe pirma muškietininkų ekranizacija, interpretacija ir... Na, ką aš galiu pasakyti, buvau skeptiškai nusiteikęs, nes buvau sakęs, kad šito filmo nežiūrėsiu, nesigadinsiu sau nuotaikos, nes su nuotykiniais filmais man labai prastai – nuo tų visų klišių, pasikartojančių garso takelių ir nuspėjamų „bajerių“ gali šiek tiek sustreikuoti galva, bet visgi nebeprisimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau panašaus pobūdžio filmą, tad surizikavau, juolab, kad siaubingai pasiilgau Millos Jovovich!

Filmo aktoriai

Iš esmės nieko naujo ir nebepamačiau, nebuvo ir taip nuobodu, kaip tikėjausi, viskas su šiuo filmu kaip ir gerai – tinka paauglius ir mažamečius nusivesti, neblogai praleisti laiką su šeima, o kokia nuvargusi mama galės dar ir trupučiuką numigti. Iš esmės šiame filme man, kaip ir reikėjo tikėtis, patiko Milla Jovovich – mano sena graudi meilė aktorei vėl atgyja prieš ekraną. Apie filmo interpretaciją, jo sumoderininimą neturiu lyg ir jokių priekaištų – vizualiai tikrai atrodė gerai, tačiau tos kovų scenos šiek tiek stebino – įdomu ką pagalvotų prisikėlęs iš kapo Aleksandras Diuma, nes šiek tiek vietomis primine „Matricos“ kovas – gerai tai, ar blogai – neturiu žalio supratimo. Jovovich, maniau, šįkart gaus santūrios ir dievobaimingos vaidmenį – nė velnio, ji ir vėl – kalė intrigantė, nusikaltėlė, o kovų scenos net priminė „Absoliutaus blogio“ epopėją, tik šįkart viskas kostiumuota, galantiška, nėra purvo.

Milla Jovovich filme toli gražu ne saldi mergelė

Nesigailiu matęs šį filmą, bet antrą kartą nežiūrėčiau, nebent kas nors pašonėje ilgai ir nuobodžiai zyztų – „nu pažiūrima, kąąąąąą?“. Filmas atitinkamo žanro – pramoginis ir nuotykinis, tad ir vertinti belieka tik to žanro amplitudėje, o ir pasikartosiu – nieko per daug įdomaus, bet nieko per daug ir migdančio.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 5.8 

Jūsų Maištinga Siela