Kai pasirodė siaubo
filmas „Saulės kultas“ su etniniais skandinaviškais
mistiniais-mitologiniais-šamaniniais elementais, o režisūra ir pati istorija
psichodeliškai rezonavo, manding, išaušo kažkoks naujas siaubo filmo idėjinis
priešaušris, t. y. jungti folklorinius elementus su šiuolaikiniais siaubo
pasakojimo būdais. Galbūt kažko labai panašaus (bent jau iš dalies) tikėjausi
iš režisierės Mimi Cave filmo „Olandija“ (angl. Holland)
(2025), o ir jos ankstesnis siaubo trileris „Šviežia“ (2022) paliko
intriguojančio siaubo trilerio įspūdį.
Visgi tiek žiūrovai, tiek
kino kritikai gana šaltai atsiliepė apie filmą „Olandija“. Aš beveik suprantu kodėl,
nes pabaigoje filmo beveik prisnūdau ir darėsi nuobodoka. Istorija pasakoja
apie miestelyje gyvenančią Fredo ir Nencės Vandergruto šeimą. Atmosfera spalvinga,
nes šeima priklauso amerikietiškai olandų šeimų bendruomenei, todėl ji
stengiasi palaikyti tradicijas. Visa tai gana keista, nes filmas primena tarsi atskirą
gyvenimą lėlių namelyje, viskas spalvinga tarsi per kokį tulpių žydėjimo šventę,
tačiau Nencė nelaiminga. Ji dirba mokytoja, jaučia trauką kitam technologijų
mokytojui, savo vyrą įtarinėja neištikimybe, o ir su mažamečiu sūnumi santykiai
šaltoki. Garaže esantis miestelio maketas traukia žiūrovų akį ir nežinia, ką
tie olandai iš tikrųjų geba. Gal jie kokie magiški? Filmas lyg ir dvelkia „Stepfordo
moterys“ filmo idėja, sukuriama uzuraptoriaus sutuoktinio potenciali vizija. Visgi
Nencė ne tokia kuoktelėjusi, ji iš paskutiniųjų stengiasi neįtarinėti ir
atitikti paprastos namų šeimininkės ir mokytojos vaidmenį, tačiau kaskart
įtarimai dėl vyro verčia ją slapukauti...
Žinokite, keistas
trileris! Kiek daug gražių, unikalių ir puikių tautinių olandiškų motyvų,
estetikos, spalvų, tačiau niekas pernelyg nesuveikia. Visokie nykštukų
bateliai, paliktos keistos vaikiškos užuominos, rastas auskaras, miestelio
maketas ir t. t., – visi tie simboliai taip magiškai „įvilkti“ kaip kokie
Brolių Grimų pasakos motyvų elementai, tačiau jau filmo viduryje tampa
akivaizdu, kad istorija ir režisierė tiesiog tampo katiną už ūsų ir niekas
pernelyg čia nevyksta. Eilinis trileris apie serijinį moterų žudiką keistokoje pasakojimo
formoje, man regis, pasiliko neišnaudotomis galimybėmis: filmą gal reikėjo
daryti tamsesnį, įpinti kažkokių netikėtų siužetinių prasmių? Aktorė Nicole
Kidman kaip visada daro tai, ką puikiai moka – stambiu planu geba perteikti
sujauktą moters protą, išspausti pamišimo ašaras, tačiau šiek tiek gaila, kad
lyginant su režisierės „Šviežia“, šis trileris nepasiteisino, nors turėjo
potencialo. Smagu filme pamatyti, rodos, 100 metų nematytą aktorių Gael García
Bernal, tačiau įspūdingo vaidmens jis čia neatlieka. Šiaip veikėjai tipiški,
atmosfera kuriama iš dalies iš šablonų ir schemų, daug autentiškų detalių,
tačiau nenusiaudžia bendras autentiškumo visuminis vaizdinys, todėl atmetus tą
olandiško folklorinį dekorą, filmas, sakyčiau, pernelyg paprasto siužeto.
Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse
Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession).
Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai
populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek
scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir
apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas
nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė
kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“
toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis
HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš
pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo,
geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.
Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau
gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas
padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“
buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau
pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras,
sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.
Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo
magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie
savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius
šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti
tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui,
todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais
Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius
sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti
dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius
puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.
Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos
paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų
skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra
dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui
Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus
atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į
idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia
pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors
akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva
šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos
prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis,
nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria
stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir
būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando
būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir
negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo
Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...
Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp
senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą
sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską
racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio
veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems
nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs
vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi,
nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje
galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau
apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų
paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik
Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai,
tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus
rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.
Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas
ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo
baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori
nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis,
nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo
žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip
reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms,
nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik
ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir
savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?
Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.
Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška,
konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo
žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs
jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais.
Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti
sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos
mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su
kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio
sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis,
bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog
vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl
broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie
stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš
esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.
Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir
veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų
vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su
tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai
juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t.
y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams
neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi
negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo
alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi
veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas
atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba
ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis
kaip ir visi kiti.
Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų
ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus
šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams
turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir
pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo
įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl
pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi
apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos,
suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai
galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė
psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje
serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų
galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį
antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai.
Kol kas.
Neturime tiek
daug biografinių filmų, kurie nors kiek paliudytų realybę, kadangi žmonės iš
esmės gyvena melagingoje sukurtoje visuomenėje ir labai retais atvejais kada
praslystą kokia nors tiesos kruopelytė. Šiemet pasirodęs filmas „The Post“
kalbėjo apie Vietnamo ir Nixon‘o skandalą aštunto dešimtmečio pradžioje, tad
nutariau pratęsti šią istoriją ir pažiūrėti filmą, nuo ko viskas prasidėjo „Frostas prieš Niksoną“ (angl. Frost/Nixon) (2008), kuris, kaip jau
lemta tokio politizuoto tipažo filmams, buvo apipiltas pačiais žinomiausiais
kino apdovanojimais.
Nors iš esmės
mums istorija yra pateikiama supresuota ir netikra, o kas mums, mirtingiesiems,
belieka daryti, jeigu negyventi iš dalies sukurtoje sistemoje ir nesidomėti? Nors
įtariu, kad už Nixono slepiasi daugybė pasaulio galingųjų ir jis nebuvo (kaip
ir visi JAV prezidentai) tikrieji šalies prezidentai, visgi manau, kad Nixonas
tiesiog tapo atpirkimo ožiu, nors iš esmės priklausė Vietnamo karo kurstymams...
Aišku, apie tai filme nieko nerasite, nes filmas fasadinis, jis tik susitelkęs
į Nixono, jau demaskuoto ir atsistatydinusio pirmojo JAV prezidento post factum interviu su ambicingu
žurnalistu Frostu iš Australijos. Įvykis istorinis, kadangi Nixonas prigriebiamas
per kruopščiai rengiamo interviu, kuriame jis tikisi savo įtaiga laimėti
debatus prieš žurnalistą, tačiau yla lenda iš maišo ir žiūrovas gali nujausti,
kuo viskas pasibaigs. Tai vienas iš tų retų atvejų, kada JAV valdžiai tenka
pripažinti iš esmės susimovusiai ir kažkam tenka prieš tautą nuleisti galvą...
Filmas iš esmės
itin techniškai tvarkingas, puiki režisūra, laikmečio rekonstrukcija, bet
labiausiai, žinoma, stebina nuostabi aktorių vaidyba. Ypač Frank Langella,
įkūnijusį patį Nixoną. Žinoma, ne ką prasčiau pasirodė ir Michael Sheen. Šis aktorių
duetas kruopščiai analizavo buvusio interviu pokalbį ir veido išraiškas. Išties
puikus darbas ir filmas išties vykęs. Ginčyčiausi nebent dėl istorinės tiesios
ir kokį realiai poveikį padarė šis interviu Amerikos istorijai – ar tai nėra
tik dar vienas politinis triukas uždangstyti politinius nematomus veiksnius
kaip įprasta skandalingomis medžiagomis? Galimas daiktas, bet nuo to, kaip
kritiškai bevertinčiau iškreiptą politiką ir pateikiamą medžiagą visuomenėje,
pats filmas kaip meno kūrinys man suveikė kaip atsvara permąstyti, kaip lengvai
per žiniasklaidos kartelį formuojama žmonijos istorinė „tiesa“.
Šįkart į rankas ilgai keliavo filmas „Puikybė ir prietarai“ (Pride and
Prejudice) (2005 m.). Pernai kaip tik pamačiau panašaus sukirpimo filmą
„Maištingoji Džeinė“ apie garsią anglų romanistę Džeinę Ostin, o šiemet
pamačiau ir jos romano „Puikybė ir prietarai“ ekranizaciją. Išties, šis romanas
jau ne kartą sulaukia ekranizacijos ir vis nepabostamas nei skaitytojų, nei
žiūrovų. Aktorei britei Keira Knightley buvo patikėtas Elizabetės vaidmuo, už
kurį aktorė pirmą kartą buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais nosį
nušluostė Reese Witherspoon. Dėl Keiros buvo nesuklysta, ji savo darbą filme
atliko gal ir ne super – duper,
tačiau pakankamai gerai.
Žinot, su tomis kostiuminėmis – epochinėmis dramomis man šiek tiek būna
keista, nors jų matęs tikrai nemažai, tačiau visi dialogai, žodžiai tiek šiame
filme, tiek kituose man tokie porcelianiniai, dirbtini, teatrališki, kad juos
sunku išjausti ir atskirti nuo tuometinės patetikos. Įsimylėjėlių kalbėsena XIX
amžiaus viduryje, manieros ir t.t. – suprantu, viskas taip ir turi būti, tačiau
kažkaip man visa tai visada sunkiai susivirškinama ir iki katarsio ir visiško
pasimėgavimo trūksta. Šiaip filmas gal kiek stipresnis už „Maištingąją Džeinę“,
tačiau visgi nepriaugo iki labai įdomios ekranizacijos. Gražu buvo žiūrėti į
aktores, estetinį vaizdą ir tikrai filmas „aukščiau“ už vakar matytą „Mielas
draugas“ (Bel Ami), tačiau, vat, manęs nepaveikė nors tu ką – gal jau visai
tampu išlepintu nuo tokių žiūrėjimo maratonų? Gal reiktų nustoti filmus rintis
pagal aktorius ir žiūrėti tik totaliai nekomercinį originalų kiną? Gal...
Šiaip manau, kad daugeliui puskomercinės filmų žiūrovų širdis ir vaizduotes
šis filmas turėtų patenkinti, pasotinti. Tik klausimas – kas lieka po filmo? Ir
kiek nešiosi jį atmintyje? Tada supranti, kad filmas didesnio įspūdžio taip ir
nepadarė.
Dėl Keiros Knightley ir Jude Dench pridedu balą.
Mano įvertinimas: 7/10 Kritikų vidurkis: 82/100 IMDb: 7.8
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Trys muškietininkai“
(The Three Musketeers) (2011 m.). Taigi jau nebe pirma muškietininkų
ekranizacija, interpretacija ir... Na, ką aš galiu pasakyti, buvau skeptiškai
nusiteikęs, nes buvau sakęs, kad šito filmo nežiūrėsiu, nesigadinsiu sau
nuotaikos, nes su nuotykiniais filmais man labai prastai – nuo tų visų klišių,
pasikartojančių garso takelių ir nuspėjamų „bajerių“ gali šiek tiek sustreikuoti
galva, bet visgi nebeprisimenu, kada paskutinį kartą žiūrėjau panašaus pobūdžio
filmą, tad surizikavau, juolab, kad siaubingai pasiilgau Millos Jovovich!
Filmo aktoriai
Iš esmės nieko naujo ir nebepamačiau, nebuvo ir taip
nuobodu, kaip tikėjausi, viskas su šiuo filmu kaip ir gerai – tinka paauglius
ir mažamečius nusivesti, neblogai praleisti laiką su šeima, o kokia nuvargusi
mama galės dar ir trupučiuką numigti. Iš esmės šiame filme man, kaip ir reikėjo
tikėtis, patiko Milla Jovovich – mano sena graudi meilė aktorei vėl atgyja
prieš ekraną. Apie filmo interpretaciją, jo sumoderininimą neturiu lyg ir jokių
priekaištų – vizualiai tikrai atrodė gerai, tačiau tos kovų scenos šiek tiek stebino
– įdomu ką pagalvotų prisikėlęs iš kapo Aleksandras Diuma, nes šiek tiek
vietomis primine „Matricos“ kovas – gerai tai, ar blogai – neturiu žalio
supratimo. Jovovich, maniau, šįkart gaus santūrios ir dievobaimingos vaidmenį –
nė velnio, ji ir vėl – kalė intrigantė, nusikaltėlė, o kovų scenos net priminė „Absoliutaus
blogio“ epopėją, tik šįkart viskas kostiumuota, galantiška, nėra purvo.
Milla Jovovich filme toli gražu ne saldi mergelė
Nesigailiu matęs šį filmą, bet antrą kartą nežiūrėčiau,
nebent kas nors pašonėje ilgai ir nuobodžiai zyztų – „nu pažiūrima, kąąąąąą?“.
Filmas atitinkamo žanro – pramoginis ir nuotykinis, tad ir vertinti belieka tik
to žanro amplitudėje, o ir pasikartosiu – nieko per daug įdomaus, bet nieko per
daug ir migdančio.
Mano įvertinimas: 6/10 Kritikų vidurkis: 35/100 IMDb: 5.8
