Serialas: "Palikimas" / "Succession" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

 

Jau labai seniai norėjau pamatyti britų režisieriaus Jesse Armstrong sukurtą keturių sezonų serialą „Palikimas“ (angl. Succession). Pirmasis sezonas pasirodė 2018 metais ir beregint tapo konkurentu anuomet labai populiariam draminiam serialui „Tarnaitės pasakojimas“. Tiek aktoriai, tiek scenarijaus autoriai pelnė pačias prestižiškiausias nominacijas ir apdovanojimus, nors, tiesa, tenka pripažinti, kad pačioje Lietuvoje serialas nebuvo tarp internautų itin populiarus, daug kas jo nesuprato, neįveikę nė kelių serijų, pasmerkė kaip nuobodų, prieštaringą ir beveiksmį. Ar tikrai „Palikimas“ toks ir yra? Kaip čia nutiko, kad daliai lietuvių neįtiko, bet pasaulyje šis HOB serialas laikomas draminiu serialo stebuklu? Po tiek laiko pagaliau ir aš pats ryžausi pasižiūrėti pirmąjį sezoną, tikėdamasis sudėtingo draminio vyksmo, geros istorijos, puikaus ir nebanalaus siužeto.

 

Serialo pirmąjį sezoną sudaro 10 serijų. Jį žiūrėjau gan ilgai, nes pradėjau rudenį, o pabaigiau Kūčių vakarą. Kas kelias serijas padarydamas po didelę pertrauką ir vėlei grįždamas, nes, tikriausiai, „Palikime“ buvo tikrai „kabinančių“ idėjų, kurios vertė nenusigręžti ir užbaigti bent jau pirmąjį sezoną iki galo. Žinokite, buvo verta, nes serialas išties geras, sodrus, tamsus, šarmingas, nenuobodus.

 

Istorija sukasi apie pensinio amžiaus didžiulį verslo magnatą Loganą Rojų (aktorius Brian Cox), pastarasis vis nenoromis galvoja apie savo milijardus uždirbančios įmonės perdavimą vienam iš savo keturių vaikų. Didžiausius šansus turi iš narkotikų liūdno išlipę Kendalas Rojus. Pastarasis bando perimti tėvo verslą, tačiau neatrodo, kad pats tėvas pasiruošęs atiduoti valdžią sūnui, todėl net po infarkto sėdasi į kėdę ir vadovauja įmonei. Kendalas su broliais Konanu ir Romanu bei seserimi Šiva mato, kad tėvas po ligos daro neadekvačius sprendimus, bando nusipirkti nebepopuliarų televizijos kanalų tinklą, valdyti dar daugiau pasaulio, todėl organizuoja prieš tėvą įvairius strateginius puolimus, kad paveržtų iš tėvo imperiją ir galią.

 

Pagrindinis siužetas, žinoma, sukasi apie šeimos paveldimą galią, politiką ir verslą. Kiekvienam iš keturių Logano vaikų skiriama nemažai vietos asmeninėms istorijoms, tiesa, pirmajame sezone jos nėra dar pakankamai visos išplėtotos, pavyzdžiui, kol kas mažiau dėmesio skiriama pseudoseksomanui Romanui, kurio asmeninis gyvenimas dar tebėra mįslė, tikriausiai ji bus atskleista kituose sezonuose. Vyriausiasis sūnus Konanas irgi panašus į idealistinį psichopatą, jis nusižiūrėjo vesti prostitutę, o galiausiai laukia pritarimo netgi tapti prezidentu, nes jaučiasi užtikrintas savo intelektu, nors akivaizdu, jog jo paties ego didesnis už libido. Vienintelė Rojaus dukra Šiva šiame sezone išteko už mulkio Tomo, kuris sadistiškai stumdo prie šeimos prisiplakusį ir pinigų bei pripažinimo trokštantį Gregą. Tomas nevisavertis, nepasitikintis, atstumtas likusios šeimos, todėl sau galios iliuziją susikuria stumdydamas ir menkindamas silpnesnius už save. Tiesa, nelabai juo žavisi ir būsima žmona Šiva, kuri trokšta taip pat būti reikšminga ir pripažinta, bando būti savarankiška nuo tėvo, tačiau ten, kur galia, ji susiduria su siena ir negali įveikti savo polinkio į avantiūras, todėl laiko pašonėje silpną savo Tomą, kad pasijustų pati kontroliuojanti savo gyvenimo dalį...

 

Bene aršiausias šio sezono konfliktas įvyksta tarp senio Logano ir sūnaus Kendalo. Kendalas kelissyk nesėkminga surezga prieš tėvą sąmokslo ataką, tačiau aplinkybės visada iš jo rimtumo, noro įtikti ir viską racionaliai paskaičiuoti vienaip ar kitaip padaro klouną. Nelaimingesnio veikėjo už Kendalą nėra. Jo santuoka subyrėjusi, turi du vaikus, kuriems nelabai skiria dėmesio, neturi naujos pasijos, įnikęs į narkotikus, manosi esąs vienintelis tikrasis tėvo valdžios įpėdinis, tačiau tėvo prielankumo neturi, nebent tik retsykiais dėl „kultūros“. Kita vertus, šių veikėjų istorijoje galima įžvelgti ir Biblinį motyvą: paskutinėje šio sezono serijoje Kendalas pagaliau apkabinamas tėvo, sūnus palaidūnas atsisako savo sąmokslo ir dėl to, kad nebūtų paduotas policijon, verkia tėvo glėbyje. Bet nereikia apsigauti, tai tik Biblijos turinio subtilesnė parodija, nes tėvas džiaugiasi irgi falšyvai, tik tiek, kad naminė erkė jo nebekandžios, nes laiko savo sūnaus pautus rankose, todėl Kendalas bus paklusnus kaip šunytis.

 

Didžiausias Kendalo prakeiksmas – tėvo neprielankumas ir nepasitikėjimas, o už tai, kad bando sukelti revoliuciją, jis tėvo baudžiamas. Sūnaus ir tėvo konfliktas senas kaip Antikos mitas: Dzeusas nori nuversti Kroną, tik Dzeusas, šiuo atveju, Kendalas pernelyg „minkštas“, jis, nors ir nelaimingiausias, bet šiame sezone, tikriausiai, žmogiškiausias. Arba jo žmogiškumas yra apsimestinis, nes kai Loganas jo paklausia, kodėl jam taip reikia tos valdžios, jis tesugeba atsakyti, jog nori gero Amerikos žmonėms, nori daryti gerus darbus. Ar jis įtikėjęs savo altruizmu, ar iš tikrųjų tik ambicingai po humanisto kauke tetrokšta to paties: suteikti pasauliui taikos ir savo šeimos klestėjimo, kad tėtukas už tai paglostytų?

Kadrai iš pirmojo "Palikimas" sezono.

 

Iš tikrųjų šeimynėlė nepavydėtina, ji išsiskaidžiusi, arogantiška, konkurencinga savo pačios viduje. Logano subyrėjusios santuokos ir naujoji jo žmona Marsija labiau primena naminę sekretorę, o ne žmoną. Tiesa, dar neaiškūs jų meilės reikalai, nes atrodo pernelyg paremti tais pačiais galios žaidimais. Labai šokiruoja jaunosios Rojų kartos nemokėjimas diplomatiškai sudaryti sutarčių, nors, regis, mokėsi iš tėvo, baigė prestižines verslo ir ekonomikos mokyklas, bet lemiamą akimirką lekia, kalba telefonu, bando suderėti su kompanionais (dažniausiais tais pačiais priešais) dėl palaikymo ar kokio sandorio, tačiau dažniausiai neužtvirtina arba manosi sutarę ir sukirtę rankomis, bet taip nėra. Tokie turtuoliai, bet kai reikalai apie verslą, atrodo, jog vyksta kažkoks „Sugedusio telefono“ žaidimas, entuziastingas atsainumas, todėl broliams ir sesei dėl to paviršutiniškumo dažniausiai ir nesiseka, nes jie stokoja versle atidos ir tvirto diplomatiškumo, tad jų pražiopsotos progos iš esmės tampa ne sykį tendencinga nemokšų parodija.

 

Šeimos santykiai persisunkę toksiškumu ir veidmainyste. Šeima ir kompanijos savininkai renkasi Padėkos dieną, savo vaikų vestuvėse, pobūviuose, maloniai šypsosi ir šnekučiuojasi, bet visa tai daro su tokia neslepiama arogancija, jog atrodo, kad galia ir konkurencijos žaidimai juos įsuko į specialius vaidmenis ir pavertė juos psichologiniais vampyrais, t. y. savo pačių galios vaidmenų marionetėmis. Galų gale visiems veikėjams neužtenka nei pilių, nei lėktuvų, nei puikių automobilių, milijardų irgi negana, jie veržliai laikosi galios diskurso ir iš to patiria nepasotinamo alkio malonumą, kuris tampa intrigų, sąmokslų ir neapykantos varomąja jėga. Visi veikėjai be išimties yra falšyvi šunsnukiai, tik kiekvienas atsiskleidžia vis kitokiu aspektu, pvz., skundikas ir pastumdėlis Gregas sugeba ir pasitarnauti, ir pasivartyti kaip inkstas taukuose, tačiau ir jis dvilypis kaip ir visi kiti.

 

Bandžiau pagalvoti, ar serialas turi šviesių veikėjų ar kokį nors pozityvų pasakojimo aspektą ir, deja, nelabai ką randu tai Rojaus šeimynėlei kokį nors aspektą. Tiek, kiek per saviplaką ir savigailą dvilypiams turtuoliams „išplaukia“ iš pasąmoninės psichologijos meilės, švelnumo ir pasiaukojimo trūkumas, tiek jis ir sukuria bendram serialo lauke humaniškumo įspūdį, tiksliau – jo poreikį pagrindiniams veikėjams. Man serialas, vėl pasikartosiu, patiko. Bandžiau aną vasarą žiūrėti „Šešios pėdos po žeme“, vėlgi apie šeimos vaikų santykius ir, žinokite, sunkiai sekėsi, po antros serijos, suvokus, kad serialas geras, deja, nekabinantis manęs, teko atsisakyti. Panašiai galvojau, kad nutiks ir su „Palikimu“, tačiau šis kažin kaip išlaikė psichologinę aristokratų įtampą, o strateginių žaidimų ir sprendimų kiekvienoje serijoje rasite su kaupu. Visgi serialas kartu pasakoja ne vien apie magnatų galimas gyvenimo ištarmes, bet ir apie patriarchato valdžios pasaulį, klasikinį antifeministinį sisteminį valdžios modelį, kuriame svarbiausi visgi yra vyrai. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pliušinis burbulas" / "The Beanie Bubble"

 Sveiki,

 

Žiūriu naują amerikietiškų filmų tendenciją ir nišą. Pagaliau išbridome iš slaptųjų agentų perkūrimo dešimtmečio ir, atrodo, jog Holivudas susižavėjo įvairių įmonių susikūrimo, pakylimo ir nuosmukio istorijomis, kuriose žiūrovas nepaklysta detektyvinėse Džeimso Bondo siužetuose, o lengviau sieja savo vaikystės reklamines emblemas ir vartojimą su filmo dokumentiniu kontekstu. Neseniai matytas žaismingas filmas apie kompiuterinį populiarų žaidimą tetrį (filmas „Tetris“) papildo šis naujas pliušinių žaislų rinką nuo 1983 metų vaizduojantis „Pliušinis burbulas“ (angl. The Beanie Bubble) (2023), o mano eilėje laukia dar vienas rinką perteikiantis vaidybinis filmas. Kol kas, neslėpsiu, įdomu žiūrėti šiuos filmus, kol dar nepersisotinau.

 

Žiūrint tokį filmą kaip „Pliušinis burbulas“, manding, visada kyla klausimų, koks tikrovės ir filmo kūrėjų santykis? Kiek tame neatitikimų ir išmonės, nes filmo visgi negalime priimti už gryną pinigą kaip tikrovės dokumentiką. Tikriausiai reiktų domėtis pliušinių žaislų rinka ir pačiais veikėjų prototipais. Tikrovėje iš tikrųjų dar gyvas milijonierius Ty Warner (g. 1944), sukūręs unikaliai sėkmingą pliušinių žaislų rinką, tačiau filme atskleidžiama, jog jis absoliučiai nevykėlis ir aferistas, kurio gyvenime pasitaikė trys svarbios moterys, kurios, tikėdamos Ty kaip partneriu, paaukojo savo idėjas, o Ty jomis kuo puikiausiai pasinaudojo, kad sukurtų savo imperiją. Iš vienos pusės stebina moterų patiklumas, nes be jų verslininkas nesugebėtų net kioske parduoti nė vieno pliušinio.

 

Perteikti keturi charakteriai visgi nudailinti labai holivudiškai, spalvingi rūbai  atitinka laikmečio kostiumus, bet šiame filme visgi yra kažkas „barbiško“, kažkas netikro, pritaikyta nuotykiams ir tikėjimui, jog taip lengva rizikuoti ir kurti panašias imperijas. Nors visos filmo moterys galiausiai sukūrė sėkmingas karjeras, o Ty buvo nuteistas, visgi tomis nesėkmės dienomis, kai Ty akivaizdžiai moterims parodydavo vidurinį pirštą ir laikydavo jas už nieką, tikriausiai nebuvo tokios spalvingos ir gražios kaip filme. Visgi filmas perteiktas iš feministinės pusės, nes Ty galiausiai lieka kvailas traumuotas ir šeimos negalintis susikurti myžnius, o moterys stiprios ir galinčios palikti Ty ir susikurti kitus sėkmingus gyvenimus. Šių dienų klasika, tačiau neatmeskime, kad šioje istorijoje, jei gerai pasidomėsite, yra daug tiesos. Visumoje filmas nėra stebuklas, sukaltas pagal jau įsigalėjusius spalvingus dinamiškus kanonus. Su kolega ginčijomės dėl raudonplaukės aktorės Sarah Snook, kurią jis palaikė Emma Stone. Nė velnio. Ji ir yra Sarah Snook. Dar juokėmės iš filme vaizduojamų vaikų, kurie plėšia ir kriokia prie žaislų lentynų, trokšdami neaiškių formų pliušinių. Šiuolaikinis septynmetis vietoj išmaniojo gavęs tokį pliušinį nesuprastų nei tėvų, nei Kalėdų Senelio. Ot laikai buvo!

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"

Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.4

Anonsas:

Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklo pilis" / "The Glass Castle"

Sveiki, kino žiūrovai,

Biografinė drama, pastatyta pagal rašytojos Jeannette Walls biografinę knygą „Stiklo pilis“ (angl. The Glass Castle) (2017). Ši istorija pasakoja apie rašytojas bohemišką, turtingą ir kartu komplikuotą ir pilną nepritekliaus bei įvairių traumų patirtą vaikystę. Daugiavaikė šeima, keliaujanti iš vienos vietos į kitą, nuolat patiria nuotykių, nesutarimų, tad žiūrovas netrukus įsitraukia į Kelly Family primenančią šeimynėlę ir jos bendravimo ir gyvenimo atmosferą.

Alkoholis, pažadai, dūžtančios viltys, šeimos santykiai... Daug dalykų šioje istorijoje, kas pakraupintų šiuolaikines vaikų teisių specialistus. Šioje neįprastai ryškioje istorijoje sukuriami ryškūs, unikalios psichologijos personažai. Ypatingas dėmesys krypo į aktorių Woody Harrelson, kuris atliko spontaniškojo alkoholiko tėvo vaidmenį. Tai išties įsimintina istorija. Žinoma, šioji istorija priminė man jau kelias daugiau ar mažiau matytas netipinių šeimų istorijas, labiausiai „Falangų šeimynėlė“ bei „Šaunusis kapitonas: gyvenimas be taisyklių“, tik šiuo atveju „Stiklo pilyje“ kur kas labiau akcentuota traumuojančioji istorijos pusė.

Tokias netipines istorijas ir dar biografines istorijas labai mėgstu. Nors „Stiklo pilį“ kritikai „pasitiko“ vidutiniškais įvertinimais, aš drąsiai galiu sakyti, kad bent mane filmas tikrai įtraukė. Nors dvelkia režisūroje tam tikri stereotipiniai holivudiniai pasažai, pvz., kaip antai vyro ir žmonos peštynės ir vos neiškritimas pro langą ir čia pat prasiveržęs tarp smurto juokas, duoda tam tikro netikrumo, literatūrinio pasažo. Nepaisant kartais juntamos sintetikos, pati istorija įkvepiančiai ir skaudžiai įtraukianti, turinti ir šviesiąją, ir tamsiąją savo pusę. Po valandos seanso žvilgtelėjau į laikrodį tikėdamasis, kad filmas jau eina link pabaigos (visai ne dėl to, kad prailgo), tačiau dėl to, kad jau per valandą buvo tiek daug papasakota ir taip susigyventa, kad kita valanda prabėgo irgi beregint greitai ir įdomiai.

Jautri, įvairiapusė juosta, prieinama tiek kino grandams, tiek masiniam, neišlepusiam žiūrovui.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Styvas Džobsas" / "Steve Jobs"

Sveiki, skaitytojai,

„Traukinių žymėjimo“ ir „Lūšnynų milijonieriaus“ režisierius Danny Boyle pristatė kaprizingą biografinę dramą apie 2011 metais nuo vėžio mirusį vieną garsiausių kompiuterio išradėjų, genijų Steve Jobs, neįtikėtinai taikliu pavadinimu „Styvas Džobsas“ (angl. Steve Jobs) (2015), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingasis Michael Fassbender, o antraplanį įsimenamą vaidmenį – Kate Winslet.

Tiesą sakant, filmas nuo pat pradžių įkyriai erzino, nes nuo pat pirmųjų kadrų buvo daug plepama, daug ir nežinia, kur žiūrovas „patupdytas“, švaistomasi „Time“ žurnalo viršeliu, lyg ir pykstasi, lyg ir draugauja filmo herojai ir ruošiasi naujo produkto, kuris pakeis pasaulį, pristatymui... Prabėga 40 minučių, o Steve Jobs vėl ruošiasi pristatymui, tik kitu laikmečiu. Tiesą sakant, jeigu įveikėte šio filmo pirmąją valandą, antrąją juo jau tikrai mėgausitės, nes scenarijus išties vykęs ir puikus. Dažniausiai mirusius nuo vėžio ar kokios nors ligos, katastrofos filmų kūrėjai norėdami sukelti dramatizmo įspūdį, pasirenka pasakoti iš tragedijos zonos ir paverčia veikėją kažin kokia kenčiančia auka-didvyriu, šio filmo strategija, ačiū Dievui, visai kitokia!

Dramoje pavaizduoti trys reikšmingi vieno žmogaus išėjimai į sceną, o tiksliau – gyvenimo, kūrybos ir bendravimo užkulisiai, kurie kuriami pagal S. Jobs pažinojusių žmonių pasakojimus. Jeigu tikitės didvyriško S. Jobs patoso – nesitikėkite, nes pagrindinis herojus nepaprastai įdomus savo moralinėmis vertybėmis, kurios gana prieštaringai pateikiamos kaip genijaus, stokojosi paprasčiausio žmogiškumo. Steve Jobs asmenybės peizažas šiame filme itin dviprasmiškas ir ne visada išryškinantis jo gerąsias savybes, todėl net filmui pasibaigus, nėra iki gali štampiškai sudedami akcentai, koks buvo tas mūsų gerasis S. Jobs – o jis, kaip ir daugelis, buvo visoks: jeigu sekasi vienoje srityje, kitoje gali atrodyti lyg koks demonas. Kitą vertus, ar tam tikri trūkumai nėra lemiantys svertai, kurie sudarė sąlygas pasireikšti žmogaus protui? Išties man patikęs asmenybės peizažas, su puikia vaidyba ir originaliu scenarijumi – gurmanai, manau, tai tikrai įvertins.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laikykis vaikino" / "Holding the Man"

Sveiki, skaitytojai,

Gerų kino kritikų atsiliepimų sulaukė naujausias australų režisieriaus Neil Armfield darbas „Laikykis vaikino“ (angl. Holding the Man) (2015). Prieš daug metų teko matyti to paties režisieriaus dramą „Candy“ (2006) apie jauną porą, įklimpusią į narkotikus – tąkart filmas padarė nemenką įspūdį. Po beveik 10 metų pertraukos režisierius pristato biografinę romantinę dramą apie dviejų vaikinų meilę.

Ko tikėjausi? Saldokos meilės istorijos su trupučiu ašarų ir bla bla... Regis, to ir gavau. Bent jau pirmąją filmo dalį, kuri svaiginamai romantiška ir netgi pasirodė pernelyg lengvoka, banaloka. Tačiau vėliau filmas persirita į dramos pusę ir visa ta devinto dešimtmečio tragedija LGBT bendruomenei – AIDS žydiniai ir t. t. nėra taip jau ir paguodžiamai banalu. Kiek jau filmų mačiau apie AIDS ir LGBT? Net nebesuskaičiuoju. Gal keliolika, todėl kaskart vis išvydęs šią temą, vis svarstau, kodėl taip svarbu akcentuoti ligos padarinius ir piešti herojiškus veikėjų likimus? Filmas pastatytas pagal pagrindinio veikėjo Timothy Conigrave (1959-1994) memuarus apie jo ir jo draugo santykius, permainingais LGBT bendruomenės metais ir AIDS išplėtimo eroje. Filme daugiau akcentuojama ne bendruomenė, bet tarpusavio santykiai, gėjų ir tėvų priėmimas ir susitaikymas.

 Tikrasis Timothy Conigrave su gyvenimo partneriu John Caleo.

Iš esmės filmas geras. Akcentuojami svarbūs probleminiai klausimai, kurie tikriausiai aktualūs šiandien Lietuvos visuomenėje, tačiau tenka pripažinti, kad tokios istorijos kine nebestebina – tokių gerų filmų, kad ir pavyzdžiui „Normali širdis“ (2014) arba „Kai ateis naktis“ (2000), „Džia“ (1998) ir t. t. yra ne vienas, kaip ir, beje, apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi kaskart galvoju, kad AIDS sustabdė ir kažką iš žmonijos atėmė, kažkokį sunkiai dar žodžiais įvardijamą kartą, svarbią meno pasauliui, galbūt netgi genijus. Nuo šios ligos krito milijonai. „Laikykis vaikino“ yra dar vienas biografinis liudijimas apie tai, kaip miršta talentingi žmonės per jauni. Kartu tai filmas apie meilę, kurios nesunaikina mirtinos ligos. Gal kiek ir romantizuotai viskas perteikta, gal neprilygsta savo „aštrumu“ ir politiškumu „Filadelfijai“ (1992), ar „Normali širdis“ (2014), tačiau filmas vis tiek kažkaip keistai sudrebina, priverčia krūptelti ir jausti, kaip kadaise režisieriui pavyko padaryti su filmu „Candy“. Rekomenduoju ne tik LGBT nariams, bet ir šiaip gero filmo mėgėjams, kuriems nesvetimos įvairios temos. Man filmas išties patiko.

P. S. Labai patiko jaunojo aktoriaus Ryan Corrn vaidyba. Vis galvojau, kur aš jį buvau matęs, kol galiausiai toptelėjo, koks jis labai jau  panašus į kadais jauną buvusį aktorių Nicolas Cage.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela