Filmas: "Laimės gėlelė" / "Little Joe"

 Sveiki,

Mokslinė fantastika, kuri kažkada buvo vaizduojama kine, sakykim, prieš 30 ar daugiau metų, šiandien jau yra tapusi tikrove. Didžiuliai moksliniai šuoliai medicinos ir technologijų pramonėje, nepasakyčiau, kad žmones padarė laimingesniais. Priešingai, tapome dar labiau atsiriboję, pažeidžiami platesniame galimybių pasaulyje. Štai britų režisierė Jessica Hausner sukūrė mokslinės fantastikos filmą „Laimės gėlelė“ (angl. Little Joe) (2019), kuris žiūrovus galgi nesužavėjo, bet mane visgi pritraukė ir sudomino savo originaliu scenarijumi. Filme mokslininkai bando mus išgelbėti nuo depresijos, liūdesio ir nusivylimo ieškodami naujo vaisto...

Filmas pasakoja apie netolimą ateitį, o gal septinto-aštunto dešimtmečio madomis stilizuotą dabarties alternatyvią tikrovę. Iš esmės filmas tam tikra prasme distopija, kuri pasakoja apie laimės dirgiklių paiešką ir kaip iš to užsidirbti pinigų ir galbūt padėti žmonėms. Mokslininkė Alisa, nusižengdama etikai, panaudoja nepatvirtintas struktūras ir sukuria laimės žiedadulkes išskleidžiančias gėles, kurių įkvėpus, atrodo, kad žmogus tampa emociškai stabilesnis, ne toks pažeidžiamas, tačiau Alisa net neįtaria, kad jos mokslinis eksperimentas iš tikrųjų pagamino žmonijos civilizaciją pražudysiantį virusą. Įkvėpus augalo, atrodo, žmogus ima keistis, jo sąmonę uzurpuoja dirbtinis augalo intelektas, perimdamas buvusio žmogaus prisiminimus...

Iš tikrųjų dėl filmo realizacijos galima pasiginčyti. Vieniems ji atrodys stilinga ir spalvinga, o idėja aptinkama jau ne viename „šaltame“ britų mokslinės fantastikos filme. Tai nieko panašaus į tą „Invazija“ (2007) su Nikole Kidman, kur siužeto ritmas pagrįstas užaštrintu trileriu, kai į žmones įsikūnijo ateiviai. „Laimės gėlelė“ bando suderinti Holivudą ir kartu išlaikyti savitą pasakojimo braižą. Žiūrovas labiausiai yra priverstas jaudintis dėl motinos Alisos, kuri pastebi savo sūnaus pokyčius ir negeba iš pradžių atskirti nuo paauglystės maišto, tačiau netgi šiame iš pažiūros dekoratyviame filme veikia motinos instinktai. Gal ir nesvarbu, kuo viskas pasibaigs, nes kažin kaip galima nujausti Alisos pralaimėjimą ir dirbtinio intelekto laimėjimą. Stebina tiesiog netikėta paties dirbtinio intelekto forma, kurios dar kine nebuvau matęs šitaip plėtojant. Visgi filmas „įsuka“ ganėtinai lėtai, režisierė nesistengia šokiruoti, kurti tradiciškai aštraus trilerio, veikiau tyliai klausia: o kas, jeigu mes, žiūrovai, žiūrėdami šį filmą ir svarstydami apie šią ateities galimybę, iš tikrųjų gimstame ir mirštame nieko apie save iš tikrųjų nežinodami, nes už mus veikia kitos jėgos, kurios yra mumyse ir mus tiesiog apgavo, priversdamos galvoti, jog tai mūsų laisvas pasirinkimas... Taigi filmas galbūt jau apie įvykusius dalykus, kurių mes nenutuokiame įvykus, todėl man šis filmas patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 5.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laikykis vaikino" / "Holding the Man"

Sveiki, skaitytojai,

Gerų kino kritikų atsiliepimų sulaukė naujausias australų režisieriaus Neil Armfield darbas „Laikykis vaikino“ (angl. Holding the Man) (2015). Prieš daug metų teko matyti to paties režisieriaus dramą „Candy“ (2006) apie jauną porą, įklimpusią į narkotikus – tąkart filmas padarė nemenką įspūdį. Po beveik 10 metų pertraukos režisierius pristato biografinę romantinę dramą apie dviejų vaikinų meilę.

Ko tikėjausi? Saldokos meilės istorijos su trupučiu ašarų ir bla bla... Regis, to ir gavau. Bent jau pirmąją filmo dalį, kuri svaiginamai romantiška ir netgi pasirodė pernelyg lengvoka, banaloka. Tačiau vėliau filmas persirita į dramos pusę ir visa ta devinto dešimtmečio tragedija LGBT bendruomenei – AIDS žydiniai ir t. t. nėra taip jau ir paguodžiamai banalu. Kiek jau filmų mačiau apie AIDS ir LGBT? Net nebesuskaičiuoju. Gal keliolika, todėl kaskart vis išvydęs šią temą, vis svarstau, kodėl taip svarbu akcentuoti ligos padarinius ir piešti herojiškus veikėjų likimus? Filmas pastatytas pagal pagrindinio veikėjo Timothy Conigrave (1959-1994) memuarus apie jo ir jo draugo santykius, permainingais LGBT bendruomenės metais ir AIDS išplėtimo eroje. Filme daugiau akcentuojama ne bendruomenė, bet tarpusavio santykiai, gėjų ir tėvų priėmimas ir susitaikymas.

 Tikrasis Timothy Conigrave su gyvenimo partneriu John Caleo.

Iš esmės filmas geras. Akcentuojami svarbūs probleminiai klausimai, kurie tikriausiai aktualūs šiandien Lietuvos visuomenėje, tačiau tenka pripažinti, kad tokios istorijos kine nebestebina – tokių gerų filmų, kad ir pavyzdžiui „Normali širdis“ (2014) arba „Kai ateis naktis“ (2000), „Džia“ (1998) ir t. t. yra ne vienas, kaip ir, beje, apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi kaskart galvoju, kad AIDS sustabdė ir kažką iš žmonijos atėmė, kažkokį sunkiai dar žodžiais įvardijamą kartą, svarbią meno pasauliui, galbūt netgi genijus. Nuo šios ligos krito milijonai. „Laikykis vaikino“ yra dar vienas biografinis liudijimas apie tai, kaip miršta talentingi žmonės per jauni. Kartu tai filmas apie meilę, kurios nesunaikina mirtinos ligos. Gal kiek ir romantizuotai viskas perteikta, gal neprilygsta savo „aštrumu“ ir politiškumu „Filadelfijai“ (1992), ar „Normali širdis“ (2014), tačiau filmas vis tiek kažkaip keistai sudrebina, priverčia krūptelti ir jausti, kaip kadaise režisieriui pavyko padaryti su filmu „Candy“. Rekomenduoju ne tik LGBT nariams, bet ir šiaip gero filmo mėgėjams, kuriems nesvetimos įvairios temos. Man filmas išties patiko.

P. S. Labai patiko jaunojo aktoriaus Ryan Corrn vaidyba. Vis galvojau, kur aš jį buvau matęs, kol galiausiai toptelėjo, koks jis labai jau  panašus į kadais jauną buvusį aktorių Nicolas Cage.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis žmogus" / "Burning Man"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tęsiu aktoriaus Matthew Goode retrospektyvą, o kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų – „Degantis žmogus“ (Burning Man) (2011) – tai australų režisieriaus Jonathan Tepiltzky darbas, kurio nereiktų maišyti su „Degančiu žmogumi“ (Man on Fire) (2004), tai labai skirtingi filmai, nors į lietuvių kalbą verčiami tokiu pačiu pavadinimu. Taigi australų kinas mums pateikia dar vieną gražią staigmeną, o šiaip galiu nuo savęs pridėti, kad australų kinas nėra jau toks nuspėjamas, jie tikrai moka kurti pakankamai stiprias dramas, o „Degantis žmogus“ yra vienas iš tokių darbų. Jeigu jums patinka sudėtingos, išdarkytos ir savaip suklijuotos pasakojimo fabulos, kaip antai filmas „Memento“ (2000) arba „Ponas Niekas“ (2009), tai turite daug šansų, kad šis filmas taip pat tiks ir patiks.

Įdomi jaunos šeimos drama, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Matthew Goode, keliaudamas po savo dabartį ir praeitį, kuria asimetrišką pasakojimo eigą, lipdo juos po gabalėlį, po truputį atskleisdamas mums vis daugiau ir daugiau. Manau, pats filmo išdėstymas taip pat nėra sumestas bet kaip, daugelis kadrų tyčia atsikartoja dar ir dar kartą, sukeldamas keistus deja vu pojūčius, o tai kinas šiais laikais išties moka daryti ir pateikti. Jeigu filmas būtų ėjęs įprasta eiga, kažin, ar jis savo pasakojimu būtų prasimušęs iš vidutinybių lygmens, nes scenarijus primena eilinę šeimos nario praradimo istorijėlę. Žinoma, juosta realistiška, čia nėra mokslinės fantastikos dvelksmo, todėl nemėgstantys fantastikos gali kol kas neatsisakyti šios juostos, kuri, mano galva, ne tik gražiai „sulipdyta“, bet ir dar neblogai bei skoningai nufilmuotą, netgi priminė šiek tiek prancūzų dramas.

Manau, kad filmas tikrai daugeliui ne tik patiks, bet ir bus šioks toks atradimas. O atsargesnieji, kurie nori pajusti kaifą nuo antros minutės, turės išlaukti gan ilgai, kol iš viso chaoso ims ryškėti gražus vitražas. Man filmas išties patiko. Paskutiniu metu ateina iki mano akių gana stiprios ir mano skonio juostos, - tuk, tuk, tuk, - kad tik taip ir toliau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela