Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laikykis vaikino" / "Holding the Man"

Sveiki, skaitytojai,

Gerų kino kritikų atsiliepimų sulaukė naujausias australų režisieriaus Neil Armfield darbas „Laikykis vaikino“ (angl. Holding the Man) (2015). Prieš daug metų teko matyti to paties režisieriaus dramą „Candy“ (2006) apie jauną porą, įklimpusią į narkotikus – tąkart filmas padarė nemenką įspūdį. Po beveik 10 metų pertraukos režisierius pristato biografinę romantinę dramą apie dviejų vaikinų meilę.

Ko tikėjausi? Saldokos meilės istorijos su trupučiu ašarų ir bla bla... Regis, to ir gavau. Bent jau pirmąją filmo dalį, kuri svaiginamai romantiška ir netgi pasirodė pernelyg lengvoka, banaloka. Tačiau vėliau filmas persirita į dramos pusę ir visa ta devinto dešimtmečio tragedija LGBT bendruomenei – AIDS žydiniai ir t. t. nėra taip jau ir paguodžiamai banalu. Kiek jau filmų mačiau apie AIDS ir LGBT? Net nebesuskaičiuoju. Gal keliolika, todėl kaskart vis išvydęs šią temą, vis svarstau, kodėl taip svarbu akcentuoti ligos padarinius ir piešti herojiškus veikėjų likimus? Filmas pastatytas pagal pagrindinio veikėjo Timothy Conigrave (1959-1994) memuarus apie jo ir jo draugo santykius, permainingais LGBT bendruomenės metais ir AIDS išplėtimo eroje. Filme daugiau akcentuojama ne bendruomenė, bet tarpusavio santykiai, gėjų ir tėvų priėmimas ir susitaikymas.

 Tikrasis Timothy Conigrave su gyvenimo partneriu John Caleo.

Iš esmės filmas geras. Akcentuojami svarbūs probleminiai klausimai, kurie tikriausiai aktualūs šiandien Lietuvos visuomenėje, tačiau tenka pripažinti, kad tokios istorijos kine nebestebina – tokių gerų filmų, kad ir pavyzdžiui „Normali širdis“ (2014) arba „Kai ateis naktis“ (2000), „Džia“ (1998) ir t. t. yra ne vienas, kaip ir, beje, apie Antrąjį pasaulinį karą. Visgi kaskart galvoju, kad AIDS sustabdė ir kažką iš žmonijos atėmė, kažkokį sunkiai dar žodžiais įvardijamą kartą, svarbią meno pasauliui, galbūt netgi genijus. Nuo šios ligos krito milijonai. „Laikykis vaikino“ yra dar vienas biografinis liudijimas apie tai, kaip miršta talentingi žmonės per jauni. Kartu tai filmas apie meilę, kurios nesunaikina mirtinos ligos. Gal kiek ir romantizuotai viskas perteikta, gal neprilygsta savo „aštrumu“ ir politiškumu „Filadelfijai“ (1992), ar „Normali širdis“ (2014), tačiau filmas vis tiek kažkaip keistai sudrebina, priverčia krūptelti ir jausti, kaip kadaise režisieriui pavyko padaryti su filmu „Candy“. Rekomenduoju ne tik LGBT nariams, bet ir šiaip gero filmo mėgėjams, kuriems nesvetimos įvairios temos. Man filmas išties patiko.

P. S. Labai patiko jaunojo aktoriaus Ryan Corrn vaidyba. Vis galvojau, kur aš jį buvau matęs, kol galiausiai toptelėjo, koks jis labai jau  panašus į kadais jauną buvusį aktorių Nicolas Cage.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klientas" / "The Client"

Sveiki, skaitytojai,

Jau tikriausiai baigiu sužiūrėti geriausius aktorės Susan Sarandon filmus ir vienas iš paskutinių perliukų buvo Joel Schumacher režisuota drama „Klientas“ (angl. The Client) (1994). Tai literatūros kūrinio ekranizacija, kuri sulaukė itin palankių vertinimų tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų, o aktorė Susan Sarandon laimėjo BAFTA (britiški „Oskarai“) kaip geriausia aktorė bei buvo nominuota „Oskarui“, tačiau tais metais pergalę išplėšė Jessica Lange.

Grįžtant prie paties filmo, galiu pasakyti, kad „Klientas“ tikriausiai įkūnija viską, kas buvo geriausio dešimto dešimtmečio pradžioje populiariajame kine – garso takelis, dekoracijos, mada, lėta, bet intriguojanti siužeto tėkmė. Filmas išties man patiko, nors šiaip nesu linkęs žavėtis vaikų didvyriškais poelgiais kine, nes ir taip suprantama, kad tai toli nuo realaus gyvenimo ir pritempta dėl įdomumo. Šiame filme, nors vaikis iš gana socialios šeimos, bet jo vuderkindiškas mąstymas ir poelgiai kažkodėl neerzino. Jaunasis aktorius Brad Renfro, suvaidinęs kone pagrindinį vaidmenį, tiesiog puikiai viską atliko, gaila, kad aktoriaus likimas pasibaigė 2008 m., kai jam buvo 25 m., jis perdozavo nuo heroino, taigi šlovė ne tokia jau saldi. Žinoma, fantastiškai pasirodė aktorė Susan Sarandon, kuri suvaidino iš alkoholizmo liūno išsikapsčiusią teisininkę, kuri susigrumia su kone geriausiu šalies advokatu ir savo užnugariu užstoja berniuką.

Apskritai filmas kažkoks stebuklas, jis turėjo visus šansus būti pilkas, neįdomus ir standartinis, tačiau negali atplėšti akių nuo siužeto ir tos keistos teisinės padėties. Daug kriminalinių linijų, kurie stebina ir nebepaleidžia žiūrovų, daug ir tokių gangsterio charakterių, kurie pasirodė neišbaigti, vienkrypčiai ir prasti, tačiau viską kompensuoja advokato ir advokatės „dvikova“, dar ir berniuko tykantys pavojai. Labai bijojau, kad filmas priartės prie tos baisiai saldžiai šleikščios Disnėjaus pamokslavimo ir lėkštos didaktikos, tačiau filmas išliko stoiškas ir rimtas, su kriminaliniais elementais, gera aktorių vaidyba ir gera istorija. Tiesiog kažkaip patyriau visokeriopą malonumą. 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/10

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela