Filmas: "Kai svyla padai" / "War on Everyone"

Sveiki,

Neseniai matytas J. M. McDonagh filmas „Golgota“ labai tiko gurmaniškam kino skoniui, kad net susizgribau, jog niekad nemačiau jo populiarios komedijos „Kai svyla padai“ (angl. War on Everyone) (2016), kuris sulaukė neblogų kino kritikų įvertinimų, tačiau žiūrovai visgi tokie gailestingi filmui nebuvo.

Nieko nuostabaus, nes filmas sukaltas pagal amerikietiškus komedijos standartus – du buki policininkai, toli gražu ne šventi, įsivelia į tipinę kriminalinę istoriją ir krečia pokštus, nesiliauja demonstruoti savo ydų ir toli gražu neturi jokio bagažo gerų savybių. Tiesą sakant, man paslaptis, kodėl kritikams šis filmas patiko – akmuo į policininkų daržą? Galbūt, tačiau gražiai nufilmuota juosta absoliučiai buka ir net neprimena „Golgotos“ kūrėjo braižo.

Anekdotinių situacijų rinkinys taip pat negali pasigirti kažin kokiu netikėtu šlifavimo rakursu – priešingai, filmas netgi pokštuose išlieka standartų standartas. Aišku, savaime standartas nėra joks filmo minusas, kaip ir, žinoma, pliusas. Net nežinau, kodėl šis filmas turėtų būti žiūrimas? Nebent tai yra jaunatviškas vakarėlis „prie popcornų“ ir gazuotų gėrimų – valio, mes tada turime visai neblogą vaizdelį, tačiau visais kitais atžvilgiais filmas yra laiko gaišimas, nebent norite paspoksoti į įspūdingo stoto ir gana universalius vaidmenis kuriantį serialo „Tikras kraujas“ žvaigždę Alexander Skarsgard – tai irgi priežastis, dėl ko stebiu jo karjerą ir ėmiausi šio filmo, tačiau jo vaidmuo šiame filme tipažinis, o juoko dozė neprilygsta net „Pagirioms Las Vegase“ sagai.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mis kulka" / "Miss Bala"

Sveiki,

Paskutiniu metu vengiu kriminalinių trilerių apie Pietų Amerikos narkotikų karus ir nusikalstomą visuomenę. Nors kinu galima pasakyti tai, kas skauda to kontingento šalyse, tačiau pernelyg tos atsikartojančios temos lemia apskritai neigiamą ir labai nykų požiūrį į trečiąsias šalis, o juk nėra viskas ten vien tik juoda. Politinių atspalvių turinti eklektiška Gerardo Naranjo režisuota drama „Mis kulka“ (angl. Miss Bala) (2011) iš esmės kaip ir daugelis „gerų“ Lotynų Amerikos dramų spiria į tuos pačius vartus – narkotikai, korupcija ir nesaugus skurstančiųjų svajotojų gyvenimas.

Tiesa, filmas turi neblogą paradoksą – pagrindinei herojai nusišypso laimė užsidėti grožio karūną, bet taip, kaip ją aplinkybės paverčia atpirkimo ožiu, šiurpina žiūrovą. Kad šiurpina – tai nėra blogai, nes tenka neabejoti pagrindinės veikėjos sudėtinga padėtimi, kuri pilna šoko ir psichinių sutrikimų, todėl Millos Yovovich kaip „Absoliučiame blogyje“ nesitikėkite, kad mergina spaudžiama visomis išgalėmis atliks šuniuko dresūros triukus, todėl didžiuliai aplodismentai meksikiečių aktorei Stephanie Sigman, kuri pasirodė visai neseniai siaubo filme „Anabelė 2“, atlikusi vienuolės prižiūrėtojos vaidmenį.

Visgi filmas kai kuo erzino. Kai pavykdavo atitrūkti nuo veikėjos psichologinės būsenos, vis pagaudavau, kad filme „nesueina galai“, pernelyg aukštumos ir bedugnės greta – čia ji ant scenos, čia ji prievartaujama pro automobilio dureles, čia ji ant laikraščio pirmojo puslapio, čia, žiūrėk, ji po lova bando išvengti kulkų... Idėja gera – eklektiškomis priemonėmis išgauti politinių vingrybių amerikietiškus kalnelius, tačiau būtent trileris manęs ir neįtikino – viena diena, kuri tampa viso gyvenimo išgyvenimais. Neblogas filmas, tačiau ne perliukas.

Mano vertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela