Filmas: "Kalbėk su manimi" / "Talk to Me"

 

Sveiki,

 

Kaip visada nepraleidžiu siaubo kino žanro, o ypač tų, kuriuos internautai pavadina „vienas geriausių metų siaubo filmų“. Aišku, skonis skoniui ir supratimui, kas geriausia, nelygu, tad gal iš esmės šiek tiek nusivyliau filmu „Kalbėk su manomi“ (angl. Talk to Me) (2022), kuris pretendavo į vieną įdomiausių siaubo reginių.

 

Visgi maniau, kad tai filmas bus iš tos neseniai užgimusios kitoniškos siaubo bangos, kuriame idėja, mindfuck ir kiti paturbinti (pagerinti) dalykai ateina į naują siaubo kino renesansą („Saulės kultas“, „Motina!“, „Vyrai“, „Ne“, „Babadukas“ ir kt.), tačiau žiūrint „Kalbėk su manimi“, atrodo, jog šioji kino juosta tik dar bando patekti į kitą siaubo kino kategorijos lygą. Istorija apie akmeninę ranką, per kurią ūgtelėjęs jaunimas susisiekia su dvasiomis ir leidžia joms kurį laiką pabūti jų kūnuose. Kol dvasia juose, jiems linksma, smagu, nes tai galimybė tikrovėje (kaip ir socialiniuose tinkluose) tiesiog patirti kitą tapatybę. Idėja iš esmės nebloga, o ir į siaubą jaunimėlis žiūri ne kaip į bauginantį reikalą, o adrenaliną ir naujas patirtis veriantį dalyką.

 

Visgi veikėjai nuobodūs. Pagrindinė veikėja Mia (tradicinis Džeinės Eir atvejis!) yra netekusi motinos, todėl jai dvasių pasaulis asocijuojasi su motina, todėl schematiškai filme juda link savosios pragaišties. Kiti veikėjai neišplėtoti, tiesiog gauja vaikigalių, neatsakingų, šiuolaikinių socialinių tinklų vidutinybių rinkinys. Siaubo filme irgi ne kažkiek, scenarijaus plėtotė iš dalies standartinė, holivudinė ir gan nyki dėl riboto siužeto. Gal pritrūko finansavimo? Nežinia. Visgi yra, kaip sakiau, ir kitokios žaismės pojūčio, šiek tiek kitokia siaubo pateiktis, kai kurie kosmetiniai sprendimai, bet didžiausią baimę kelia ne siaubo efektai, o jaunų žmonių bebaimiškumas ir neatsakingi žaidimai, kitaip sakant, kartos atsparumas tamsai, kai dėl vaizdo įrašo galima netekti net gyvybės. Tai net ne siaubas, o iš esmės jau tikrovė. Filmas, nors ir turi aliuzijas į mūsų realybę, daugelis dalykų išspręsti pernelyg vienkryptiškai, nepaliekant jokių interpretacijų, bet juk tai pramoginis kino braižas, tad nekelkite didelių lūkesčių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anabelė 2 " / "Annabelle: Creation"

Sveiki, skaitytojai,

Po katastrofiškos pirmosios „Anabelė“ dalies, kurios (nūūūū tikrai!) niekam nerekomenduočiau, ryžausi pažiūrėti šio filmo tęsinį, žinodamas jau nuo pirmųjų internetinių komentarų, kad šioji išties bus nepalyginamai geresnė. Taigi „Anabelė 2“ (angl. Annabelle: Creation) (2017) pasakoja prakeiktos lėlės atsiradimo istoriją, kuri nukelia prieš pirmosios filmo dalies priešistorę ir papasakoja, kokios aplinkybės lėmė šiai garsiai lėlei tapti tikra siaubo žvaigžde.

Tiesą sakant, apie labai mylėjusį savo dukterį lėlininką ir jo žmoną filmas lyg ir nestebintų, filmas nuo pat pradžių primena pirmąją dalį, tačiau jau po 10 minučių paaiškėja, kad scenarijus, atmosfera ir kameros darbas nepalyginamai geresni. Kamera plaukia kaip gulbė ir padeda sukurti atmosferą, kuri iš dalies primena subrandintas „Išvarymo“ siaubo dalis. Čia išvystame ne tik Anabelę, bet ir kraupiąją vienuolę iš „Išvarymo“ ir tas mergaičių našlaičių pensionatas vidury laukinių vakarų tik dar labiau padeda sukurti atokaus siaubo atmosferą. Nors vis dar esama filme klasikinio siaubo kino štampų, ypač lėlininko charakteris, greitas jo susierzinimas, bukas neigimas, – ak, kaip tokie tipažai, atseit, sukuria monstro įspūdį, tačiau iš esmės kenkia bendram istorijos kontekstui. Būtent veikėjų charakteriai vis dar lieka šio filmo silpniausia vieta, ko nepasakysi apie šįkart tiksliai ir gausiai sugalvotus ir sudėliotus siaubo akcentus, kurie baugina ir netgi man priminė ispanų siaubo filmą „Prieglaudą“, tik, žinoma, filmo pabaiga ne tokia mistiškai šviesi.

Manau, šįkart religiniai simboliai, katalikiška sesuo, mergaitės, daugiau personažų, nebloga mergaičių vaidyba išties šovė „Anabelę 2“ į viršūnes, kad net ne gėda parekomenduoti kai kam nueiti į kiną ir pažiūrėti, netgi jeigu buvote labai nusvilę po pirmosios „Anabelės“ dalies. 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namų vyras" / "The Homesman"

Sveiki,

Režisierius ir aktorius Tommy Lee Jones sukūrė Auksinei palmės šakelei nominuotą kino filmą „Namų vyras“ (angl. The Homesman) (2014), kuris tikrai netapo nepastebėtas. Holivudo veteranas ne tik režisavo ir iš dalies kūrė scenarijų, bet ir pats atliko filme pagrindinį vaidmenį. „Vyrai juodais drabužiais“ žvaigždė nusižengė beveik visoms Holivudinio kino kanonams ir sukūrė savitą istorijos viziją, kuri pretenduoja į gana aukštą gero kino lygį.

Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai filmas labai sužavėjo. Gana niūrūs nederlingų lygumų dulkės ir vesterno laikų dvasia tiesiog smelkiasi pro filmo kadrus, o sąžininga žmogaus politika išsiaiškinama tik vienu ir tuo pačiu būdu – šaunamaisiais ginklais. Gal neverta pasakoti, kad filme gabenamos trys jaunos išprotėjusios moterys „už upės“, kur jų sveikatą bandys pataisyti medikai. Visos kelionės tikslas yra pati kelionė tiek tiesiogine prasme, tiek pačių pagrindinių personažų dvasinėje suvokimo kryžkelėje, pasirinkimuose.

Įspūdingą vaidmenį sukūrė Hilary Swank. Tai tikriausiai vienas rimčiausių jos pastarosios karjeros vaidmenų nuo „Amelijos“ (2009) ir „Mergina verta milijono“ (2004) laikų. Nežinau, ar ji verta už šį vaidmenį „Oskaro“ nominacijos, bet jeigu papultų, gal nelabai ir nustebčiau, nes filme ji atrodė užtikrinta savimi ir nė iš tolo nepriminė gražuolės iš romantinių filmų kategorijos. Tą patį galiu pasakyti ir apie T. Lee Jones, kuris filme atrodė neįtikėtinai susenęs ir tikriausiai įkūnijo visas bjauraus vesterninio senio blogybes. Vis akcentuoju vesterną, bet neapsirikite, filmas nėra vesternas – pasirinkta tik laikmečio atmosfera, bet iš esmės tai labai graži vizualiniu požiūriu drama. Daug kas filme eina labai natūraliai, siužeto vingiai nėra labai nenuspėjami – gal vienas kitas lemtingas veikėjų posūkis, sprendimas, – bet iš esmės filmas yra, mano manymu, daugiau nei vidutinės prabos. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad pamačiau, o filmo pabaigoje šmėkštelėjusi Meryl Streep kaip visada labai maloniai nustebino. Žinoma, gerąja prasme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siekiant mėnulio" / "Flores Raras" / "Reaching For the Moon"

Sveiki,

Šįkart į rankas pateko brazilų režisieriaus Bruno Baretto kino juostą „Siekiant mėnulio“ (angl. Reaching for the Moon) (2013), bet filmą galėtume versti kaip „Retos gėlės“ (portugl. Flores Raras). Nežinau, kodėl kino kritikai buvo nepalankūs šiam filmui, tačiau man jis tikrai sukėlė nevienareikšmiškus jausmus. Tai vienas mėgstamiausių mano žanrų – biografinė drama, kurioje pasakojama poetės Elizabeth Bishop gyvenimas. Gal ne kiek gyvenimas, kiek jos meilės istorija su brazile Lota de Macedo Suares. Deja, mes neturime jos Bishop eilėraščių lietuviškai, tačiau jų yra keletas verstų ir publikuotų savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“. Juos galite paskaityt paspaudę ČIA ir ČIA.

Iš filmo iš tikrųjų nieko gero nesitikėjau ir tikriausiai nebūčiau nė žiūrėjęs, jei pažįstamas nebūtų pasakęs, kad privalau tai pamatyti, kadangi šiek tiek primena filmą S. Dalry „Valandos“. Deja, nepriminė man „Valandų“, tačiau nusivylęs taip pat nelikau. Filmas išties puikus! Kritikai pažymėjo, kad filmas turėtų vadintis „Elizabeth Bishop Brazilijoje“, nes būtent ten pernelyg skiriama dėmesio, daugelis kaltino scenarijų, bet tai tikriausiai dėl to, kad jų kultūrai artima E. Bishop asmenybė ir jie ją tikriausiai yra įpratę matyti visai kitokią. Man filmas žiūrėjosi šiek tiek nešališkai ir tik kaip man nežinomos moters gyvenimo atkarpa. Režisieriui rūpėjo parodyti meilės istoriją ir jam, tiesą sakant, pavyko. 

 

Kadras iš filmo "Siekiant mėnulio".

Filmas pasižymi gera estetika, neforsuojant ir neperspaudžiant detalėmis, atgaminami 6-8 dešimtmečiai, kuriuose E. Bishop kaip poetė iškyla į viešumą, nors ir gyvena su Lota Rio priemiestyje, apsuptos gražaus sodo ir kvapą gniaužiančių gamtos vaizdų. Taip, filme daug Brazilijos, bet prabangios, turtingos, švarios ir gražios. Neįprastai jaudino filmo aplinka ir tas pasakiškas sodas, kurį režisierius vaizduoja filme. Įdomi ir pati meilės istorija, kuri turi savo meilės trikampių. Aišku, filmas tik paviršutiniškai pasakoja lesbiečių meilės istoriją, bet iš tikrųjų pasakoja apie gyvenimą, apie tai, kaip mes beprotiškai bijome prarasti, o praradę prarandame savo sielos dalį. „Pesimizmas niekada nenuvilia“ buvo ištarta šiame filme ir pagalvojau, kad tokį filmą reiktų pamatyti sergantiems depresija. Apskritai biografinės dramos apie menininkus yra vienos geriausių ir emociškai stipriausių. Nesiruošiu kapstytis, kiek režisierius interpretavo Bishop gyvenimą – man tas ir nerūpi, tačiau filmas išties geras, emocionalus, įtraukiantis. Jau vien dėl Brazilijos buvo verta žiūrėti. Didelis ačiū puikioms aktorėms – Miranda Otto ir Gloria Pires, kurios sukūrė išties įtikinamą ir gražų per kelis praėjusio amžiaus dešimtmečius nusidriekusį, kas kad lesbietišką, bet kartu ir labai moterišką aistringo gyvenimo tango.

Filmą vis dar galite parsisiųsti titruotą lietuviškai iš www.torrent.lt

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela