Filmas: "Konklava" / "Conclave"

 

Sveiki, Skaitytojai,

 

Pirmąkart žodžio reikšmę konklava sužinojau dar mokykliniais laikais, kai po ilgos kadencijos Vatikane mirė Jonas Paulius II, tada dar net sugalvoti nebūčiau galėjęs, kad šitaip įdomiai ir kartu sudėtingai renkamas popiežius, t. y. izoliuojant daugiau nei šimtą suvažiavusių ir raudonai vilkinčių kardinolų ir stebint Vatikane kaminą: jeigu iš jo pasirodys juodi dūmai, vadinasi, popiežius dar neišrinktas, o jeigu balti – valio, turime naują Papą! Apie konklavos reikalus daugiau ar mažiau rašė Dan Brawn ir kiti rašytojai, šis konklavos motyvas buvo panaudojamas ir siaubo, ir draminiuose filmuose, tačiau pagrindiniu kūriniu tokiu pavadinimu sukūrė rašytojas Robert Harris, kurio romanas „Konklava“ (angl. Conclave) (2024) ir tapo vokiečių režisieriaus Edward Berger ekranizacija. Režisierius išties prityręs ir sukūręs labai daug filmų, paminėsiu bene garsiausią ir labiausiai įvertintą – „Vakarų fronte nieko naujo“ (2022). Beje, R. Harrio romanas tokiu pačiu pavadinimu yra išverstas į lietuvių kalbą (Jotema, 2018).

 

Filmas „Konklava“ gali pasigirti nominacijų įvairiuose apdovanojimuose gausa, ypač BAFTA, kuriame ir pelnė geriausio filmo kategorijoje įvertinimą, bet mes juk žinome, kad įvertinimai ne visada diagnozuoja filmo kokybę, labiausiai matomi „prestižiniai“ šou apdovanojimai būna labai politizuoti ir paveikti tiek aktorių, tiek filmo turinio. „Konklava“ gali pasigirti puikiu aktorių kolektyvu: Ralph Fiennes, Stanley Tucci, John Lithgow, Isabella Rossellini, Lucian Msamati ir kt. Tai ganėtinai „vyriškas filmas“ dėl aktorių ir vaidmenų sudėties, tačiau nepasakyčiau, kad nors vienas vaidmuo mane šiame filme sužavėjo. Sudėtingesnis dėmuo, žinoma, atiteko aktoriui veteranui Ralph Fiennes, kuris atliko to teisuolio ir geradario Tėvo Lorenco vaidmenį, o didžioji dalis – niekšeliai, vienkrypčiai egoistai politikieriai kardinolai, primenantys kokio nors Ministro Pirmininko rinkimus. Nesvetimos nuodėmės ir ydos (rūkymas, alkoholis, lytiniai santykiai ir kt.) tampa kardinolų vizitine kortele ir užkarda pelnyti balsų daugumą. Kitaip sakant, veikėjai turėję atrodyti kaip sudėtinga šachmatų rokiruotė iš tikrųjų tampa suprimityvintų „gerieji“ ir „blogieji“ vaidmenų lenta – Holivudo šablonas. Dar kitaip sakant, štai kodėl šis draminis filmas iš tikrųjų labiau, sakyčiau, tampa ne drama, o žanriniu trileriu, nes yra schematiškas.

 

Filmo schematiškumą įgalina ir intrigos kūrimo elementai: veikėjai meluoja, slepia savo praeities nuodėmes, bet jos visos eiliškumo principu iškylą į viešumą ir tą atsakingai daro Tėvas Lorencas. Filmas iš tikrųjų prislopintas ir lėtokas, vaizduojama nepaprastai daug procesijų, kostiumų, sutelkiant hiperbolizuotą dėmesį į balsavimo apeigas, kurios šiandien atrodo nepaprastai vaikiškos ir nelogiškos, neturinčios nieko bendro su skaidrumu ir rimta rinkimo politika, veikiau vien tradicinių ceremonijų laikymąsi. Bet iš kitos pusės ar ne apeigų ir ceremonijų laikosi visas krikščionybės pasaulis? Kontrastas tarp to, kad kardinolai nelabai kuo skiriasi nuo, tarkim, įvilkti į M. Atwood primenančios distopijos „Tarnaitės pasakojimas“ raudonas sukneles-sutanas, tik tuo, kad jie dar gali pasirinkti gyventi pasaulietinį gyvenimą, nors iš dalies jie jau savo parapijose tą, galima sakyti, nuodėmingai ir gyvena.

 

Tiesą sakant, visame ceremonijų prikimštame filme nustebina pabaigos akcentas ir išrinkto naujo popiežiaus paslaptis (šiek tiek aliuzijų į „Popiežę Joaną“, 2009). Jeigu visiems davė scenarijaus autorius po paslaptį, tai ir naujajam Tėvui taip pat. Filmas turėjo lyg ir paklausti, ar gali Bažnyčia kaip sistema, laikanti ištisus šimtmečius ceremonijas ir tradicijas savo vertybiniu pagrindu, idėjiškai modernizuotis? Deja, šitai „nuėjo“ į antrą planą ir filmas tapo schematišku, kuriame juodieji prieš juoduosius ir laimi moralė, o ne fizinė poza. Aišku, filmas techniškai gražiai nufilmuotas, neskubus, daug susitelkia į atmosferą, bet, deja, dvasios ir intrigos netipiškumo visoje istorijoje labai pritrūko. Nelabai suprantu šio filmo pervertinimo, nes netgi to paties D. Brawn romanų ekranizacijos „Da Vinčio kodas“ ar „Angelai ir demonai“ buvo įdomesni, nes buvo „užsukti“ įdomesni galvosūkiai. „Konklava“ – šablonų filmas be galvosūkio.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.4

Maištinga Siela  

Filmas: "Sukčiavimas" / "Sharper"

 

Sveiki,

Naujausio pramoginio kino išalkusiems žiūrovams daug kas tikriausiai rekomenduos naująjį režisieriaus Benjamin Caron filmą „Sukčiavimas“ (angl. Sharper) (2023). Pastarasis režisierius buvo atsidavęs prabangiausio visų laikų serialo „Karūna“ režisūrai, kuriam sukūrė net 11 serijų, nors žvelgiant į jo ankstyvąjį režisūrinį kelią darosi akivaizdu, kad užlipti į „Olimpą“ gana sudėtinga, nes pradžioje daug mėgėjiškų ir gana prastų bandymų kurti savitą filmą. Kitą vertus, kai turi palaikymą ir finansavimą, tau keliai daug kur atviri kurti tai, kam iš tikrųjų esi gabus.

„Sukčiavimas“ prasideda visai ne kaip trileris, o kaip graži romantinė istorija viename Amerikos didmiesčio knygyne. Kone Pelenės istorija, veikėjai kalbėdami apie Charlottes Bronte „Džeinę Eir“ ir kitus klasikus įsimyli, tačiau akivaizdu, jog istorija slepia kraupią tiesą, kurios su nekantrumu laukia žiūrovas, juk filmo pavadinimas nieko neslepia – apie sukčiavimą.

Būtų kvaila Jums atskleisti šio filmo siužetines detales, nes prarasite malonumą žiūrėti, o žiūrėti pramogai toks filmas, sakyčiau, tinka, nes jis pavykęs daugel aspektų. Visų pirma reiktų pagirti pasakojimo kompoziciją, kuri primena novelių romaną, tad atrodo, kad nieko kelios pernelyg nesusijusioms istorijoms lemta susikirsti. Istorija kiekvienam „iššokusiam“ veikėjui suteikia savitą pasakojimo atkarpą, todėl toks koliažinis pasakojimo būdas pateisina trilerio galvosūkio struktūrą, išlaiko žaismingumą ir veržlumą.

Tiesa, reikia pasakyti, kad daugiau ar mažiau prie tokio kino pripratusiam žiūrovui nesunku įvardyti, kuo filmas daugiau ar mažiau baigsis: užkietėjusius sukčiaus apgauna diletantai sukčiai, išmokę amato iš savo mokytojų. Nors filmas įtraukus, leido mėgautis charizmatiškai nuodėmingais aktorių Julianne Moore ir Sebastian Stan kuriamais veikėjų charakteriais, tačiau tenka pripažinti, kad šis kokybiškai „atidirbtas“ filmas daugiau už pramoginio kino rėmų žiūrovo neišveda. Filme atpažinsite tam tikrus triukus, kurie stebina tik tiek, kiek esame įpratę panašiuose trileriuose apie sukčiavimą matyti, pavyzdžiui, „Apgaulės meistrai“, todėl turinio prasme filmas nepasiūlo nieko daugiau nei spalvingą ir temperamentingą lėlių namelio šou, kurį smagu žiūrėti tol, kol žiūri, tad novatoriškumo ar kokių gluminančių dalykų nesitikėkite, viskas pagal taisykles.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skandalas" / "Bombshell"

Sveiki,

Kai prieš kelerius metus per Lietuvą ir pasaulį ritosi skandalas #metoo, kuris atliepė moterų, patyrusių seksualinį priekabiavimą, solidarumą, radosi ne vienas vyriškis, kuris socialiniuose tinkluose rašė tą patį, ką mėgsta rašyti mačistas verslininkas ir JAV prezidentas Donald Thrump: grybštelti gražiai merginai per užpakalį, argi čia koks priekabiavimas? Tai romantiškas flirtas, į kurį mergina atsako, arba ne. Atsirado ir tokių, kurie ir šiurkščiau išdėstė savo „vyriškas“ pažiūras. Galiausiai #metoo išvirto kaip pyragas per skardos kraštus, nes būta ir iš moterų pusės manipuliacijų ir neteisingų kaltimų, siekiant aukštesnių privilegijų... Žodžiu, ten, kur atsiranda didelis skandalas iš neteisybės, dažniausiai tampa išsigimusiu visuomenės normų ir manipuliacijų priemonių instrumentais. Galiausiai visoje teisybės ir teisingumo kovoje labiausiai gali pelnytis tie, kurie sugeba #metoo idėjomis pasinaudoti.

Kad judėjimas #metoo, žinoma, davė nemažai naudos moterims, galiausiai dalinai buvo atstatomas moters seksualumas ir indelis lygiateisiškame „ofisiniame“ darbe. Apie panašias TV kanalo FOX sąlygas byloja biografinis filmas „Skandalas“ (angl. Bombshell) (2019), kuris pasakoja apie 2016 metus, kai FOX kanalo valdytojas Roger Ailes galiausiai gauna pirmuosius kaltimus dėl seksualinio priekabiavimo ir šantažo. Galiausiai trys moterys, nukentėjusios dėl aukšto posto „per lovą“ viešai prabylą apie seksizmą, pašaipas ir nelygybę. Filmas apie šio skandalo atsiradimą, apie tai, kaip sunku ir beveik neįmanoma, aukojant savo asmeninę šeimą ir gerbūvį, atskleisti galingos mačistinės imperijos užgniaužtą požiūrį į ilgakojes darbuotojas...

Nesiryžtu vertinti filmo atitikmens su realybe, nors N. Kidman. Ch. Theron ir M. Robbie sukurtos veikėjos turi realius atitikmenis, kaip ir antraeilių aktorių. Man šis filmas visgi atskleidžia nejaukų ir tylų ofiso „klubo“ pažeminimo istoriją moters atžvilgiu. Persisunkęs seksistinių bjaurybių tylios FOX kanalo zonos akiratyje šios moterys tampa didvyrėmis. Kitą vertus, tokiame amerikietiškame „tiesos atleidimo“ filme kitaip būti ir negalėjo. Kelerius paskutiniuosius metus „Oskaro“ nominantų filmai sukasi apie sąmokslo atskleidimus. Prisiminkime tokius sėkmingus filmus apie Didžiąją ekonominę krizę, Katalikų bažnyčios seksualinį vaikų išnaudojimą ar tą patį, jau istorija tapusia karo Vietname politikų grifų puotos atskleidimą paprastų amerikiečių gyvybių sąskaita.. Tokie „tiesuoliški“ filmai iš vienos pusės labai įkvepia demaskuoti ir kalbėti tiesą, bet iš kitos tampa atbukusių smegenų asmenims priemone spekuliuoti garbingų žmonių įvaizdžiais ir toliau manipuliuoti kitomis formomis.

Visgi nesigilinsiu analizuodamas skandalų veikimo principus ir kas iš to daugiau ar mažiau išlošia, pasakysiu nešališkai, kad filmas man patiko. Jis dinamiškas, čia puikiai dirba aktoriai, istorija nepatogi tiek vyrams, tiek moterims, kurios leidžiasi žeminamos, nes yra naivios ir neišeina, nes išeidamos žino, kad mažesnio moralinio lygmens atstovė gaus jos darbą... Tai tam tikra prasme užburtas ratas, nes filmas nepatogus ir vyrams, kurie spekuliuoja įtartinais anekdotais apie seksualias blondines kaip kultūros bendravimo normą, o moteris, kuri drįsta sukritikuoti vyriškį, laikoma moterimi, kuri nekenčia vyrų. Tendencijos Lietuvoje dabar, sakyčiau, yra labiau moterų naudai: stiprios moters įvaizdis įkvepia, o stipraus dominuojančio vyro vaizdinys vis dar kybo ant plauko dėl neaiškių įsitikinimų... Tai išties daug diskusijų ir perspektyvų išrutuliojanti kino juosta, kuriai tikriausiai neužtektų laiko iškalbėti, nes čia kaip sniego stiklo rutulys: kaip pakreipsi, taip snaigės vandenyje ir pustys tą vargšą žmogaus namelį.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėlyvas vakaras" / "Late Night"

Sveiki,

Kaip pasiilgau komedijų! Tiesiog gero juoko ir tonuso kine, kai galima be priežasties juoktis. Kuo toliau gyvenu, tuo labiau pradedu vertinti šį žanrą kaip gydomojo poveikio turintį kiną. Aišku, reiktų truputį susirūpinti turiniu, kad nesuplokštėtum kaip plekšnė, tačiau tai nutinka gana retai, nes komedija retas svečias. Paskutinįkart tikriausiai gerą komediją mačiau suomių filmą „Aurora“ (2019) Scanoramos festivalyje. Panašius gerus ir pozityvius jausmus sukėlė filmas „Vėlyvas vakaras“ (angl. Late Night) (2019), kurioje pasakojama apie TV šou vedėjos televizinės karjeros saulėlydį...

Iš tikrųjų siužetiškai filmas nėra įmantrus, jis remiasi klasikine Holivudine proporcija: populiarioje įmonėje įsidarbina kompetencijų neturinti darbuotoja, kuri dėl savo vidinės charizmos ir netakto pridaro iš pradžių sau bėdos, o vėliau išsprendžia visas problemas. Taip, filmas turi viską, ką turi visos „Bjauriojo ančiuko“, bjaurios asistentės istorijos. Kitą vertus, filmas labai priminė kultinę knygos ekranizaciją „Ir velnias dėvi Pradą“ (2006), kuriame Meryl Streep atliko gana analogišką Emmos Thompson vaidmenį – šiurkščios, savimi susirūpinusios ir su kitais prastais besielgiančios galingos moters tipažą. Antra vertus, Karetinos vaidmenį atlikusi E. Thompson kur kas atviresnė ir gyvesnė, kadangi ji siužetiškai gniuždoma, išaiškėja jos meilės romanai, jos netgi šiek tiek gaila...

Auksiniam gaubliui už šį vaidmenį nominuota Emma Thompson yra vienas iš tų rodiklių, kada gana vidutiniškoje ir kiek pabodusioje „ofisinio“ stiliaus komedijoje veikėjas gali „pražysti“ gyviau: kiek charizmatiškai perspaustas, tačiau būtent dėl to šarmingumo ir įdomus žiūrovui. Jau nekalbėsiu apie pozityvų filmo tonusą, apie tų juokelių efektingumą, nes šįkart esu dėl komedijos bado savo gyvenime itin šališkas, tačiau, kiek kalbėjau su pažįstamais, jiems ši komedija irgi žiūrėjosi gana neblogai. Žinoma, ne šedevras, bet tikrai ne prasčiausias reikalas kine.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Naminių gyvūnėlių kapinės" / "Pet Sematary"

Sveiki,

Praėjo lygiai 30 metų nuo 1989 metų siaubo knygų karaliaus Stephen Kingo romano „Naminių gyvūnėlių kapinės“ pirmosios ekranizacijos, tad šiemet sulaukėme naujos šio kultinio filmo versijos „Naminių gyvūnėlių kapinės“ (angl. Pet Sematary) (2019). Tiesa, tai jau nebe pirmas kartais, kada po ilgo laiko perkuriamos jau klasika tapusios šio rašytojo ekranizacijos. Jeigu neklystų, paskutinis lyg ir buvo „Kerė“. Dažniausiai taip nutinka, kad palyginus su pirmosiomis versijomis, naujosios ekranizacijos nuvilia...

Tiesą sakant, ne ką iš vaikystės prisimenu iš pirmosios ekranizacijos. Galimas daiktas, kad filmui įpusėjus tiesiog užmigdavau, nes vaikystėje nelabai (kaip ir daugeliui iš mūsų) neleisdavo žiūrėti siaubo filmų. Dabar laikai kiti... Visgi šioji ekranizacija nėra jokia tragedija, viskas prasideda kiek pernelyg nuvalkiotai šabloniškai – jauna šeima su dviem mažais vaikais atsikrausto į atokų provincijos namą, kuriame ima dėtis keisti dalykai, nes į jų valdas patenka naminių gyvūnėlių kapinės, už kurių plyti paslaptingos mistinės pelkės. Jeigu tose pelkėse palaidosi naminį gyvūnėlį, jis sugrįš pas tave gyvas, tačiau jau pasikeitęs – agresyvus ir demoniškas. Nereikia turėti itin didelės fantazijos, kad suprastum, kuo visa tai pasibaigs, kai ateis laikas palaidoti vieną šeimos narį...

Naujoji filmo versija, kad ir pasižymi šviežiais vaizdiniais ir šiuolaikiniais atributais, tačiau kažin kokio siaubo stebuklo nesitikėkite. Veikėjai veikia pagal skausmo ir netekties logiką, ypač vyrukas, kuris nori susigrąžinti dukrą, nors geriausias to pavyzdys – prisikėlęs siaubūnas naminis katinas Čerčilis vyrukui nieko nepasako apie demonišką prigimtį ir būsimus padarinius. Ar taip blogai geisti sugrįžtančių vaikų? Taip! Laikas susitaikyti su žmogaus trapumu ir mirtingumu, tačiau šiame filme nemirtingumas tampa gyvųjų pragaištimi.

Manau, kad filmą buvo galima „sukalti“ ir kur kas atmosferiškesnį, dabar atrodė pernelyg amerikietiškai šabloniškas, veikėjai vienkrypčiai, nors štai žmonelei ir vaidenasi mirusi ligonė sesuo, tačiau visa tai neišplėtota, viskas daugiau ar mažiau „tik tarp kitko“, tik dėl to, kad romane apie tai rašoma. Buvo galima pasitelkti ir kitokį šios istorijos režisūrą, matymą, padaryti kokį noir stiliumi arba net nežinau... Tačiau filmas ryškiai užsakytas pratęsti tai, kas jau buvo papasakota 1989 metų versijos matyme.

Tai tikrai ne pats prasčiausias siaubo filmas, bet ir kažin koks – pasikartosiu – ne stebuklas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė yra keista" / "Love is strange"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

„Kino pavasaris“ mums padovanojo galimybę pamatyti „Meilė yra keista“ (angl. Love is Strange) (2014). Na, reikia paminėti, kad esu matęs režisieriaus Ira Sachs filmą „Išlaikyti šviesą“ (2012) ir galiu pasakyti, kad „Meilė yra keista“ yra stipresnis darbas, gal dėl to, kad didesnio biudžeto ir aktorių žinomumo, o gal iš dalies ir siužeto. Filme pasirodo mano mėgstamas aktorius Alfred Molina bei „Trečias luitas už saulės“ aktorius John Lithgow. Šie aktoriai filme vaidina du gėjus, kurie po 40 metų bendro gyvenimo kartu susituokia, tačiau iškart po vestuvių juos ištinka finansinės bėdos, todėl jie apsistoja pas skirtingus draugus ir išgyvena tai, ką tikriausiai išgyvena kiekvienas, kai apsistoja pas draugus – jaučiasi primiršti, nemylimi, kitokie, vieniši – žodžiu, tikra rakštimi šiknoj.

Filmas, sakyčiau, labai paprastas, bet kartu ir labai nepaprastas. Aišku, kiek neįprasta, kad režisierius sugalvojo apeiti jaunystės kultą, gražius ir jaunus kūnus ir dėmesį sutelkti į pensijinio amžiaus vyrus, jų problemas, aistras, nuosmukius, skaudulius ir... ligas. Filmas gal kiek nuspėjimas, tiek jo finalas, tiek bendras emocinis fonas, kurį papuošia Šopenio muzika, vietomis uždelstas sentimentalumas, bet nuo to filmas netampa prastesnis. Kažkaip filmo natūrali organika, gyvenimiškos situacijos ir vaidyba jaudina nuo pradžių iki pabaigos. 

Tai vienas iš tų LGBT filmų, kurie nenusivažiavo į banalybes, erotiką, nepraslydo komedijinių situacijų paviršiumi. Gyvenimiškas filmas, atspindintis realybę, o ne tai, ką galbūt norėtų regėti heteroseksualios akys. Nesakyčiau, kad filmas kažkuo provokuoja, jį tiesiog buvo lengva ir jautru žiūrėti, gėrėtis puikia vaidyba, geru scenarijumi, vietomis sentimentalokomis scenomis, o retkarčiais gyvenimiškais konfliktais. Net nežinau, ar meilė jau tokia keista, jeigu du žmonės myli ir rūpinasi vienu kitu? Gal keista tik tuo, kad ji jungia ir sukuria, suriša du nepriklausančius žmones bendram gyvenimui. Tik tiek. Meilės stebuklas, nesvarbu, ar jis LGBT bendruomenėje, ar katalikų šeimoje, ar kur kitur, ji ne tiek keista, kiek nepaprasta ir daranti stebuklus. Šis filmas tik dar kartą tai paliudija. Gražu. Paprasta. Įdomu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tarp žvaigždžių" / "Interstellar"

Sveiki, kino žiūrovai,

Visai nenustebau, kad režisieriaus Christopher Nolan filmas „Tarp žvaigždžių“ (angl. Interstellar) (2014) sulaukė kuo puikiausios kino kritikų ir žiūrovų reakcijos. Šio režisieriaus filmai išties įspūdingas savo siužetais ir dėmesiu laiko bei chronologijos struktūroms, kas išties žadina žiūrovui fantaziją, vaizduotę ir savotišką „dievo žiūrėjo“ poziciją, kai jam leista daugiau pajusti ir suvokti, nei paties personažams, užeinant laiko šuoliais į priekį, ką galėjome pamatyti filmuose „Prestižas“, „Pradžia“, „Memento“. Tai vienas iš tų režisierių, kuris geba dirbti itin didelius ir įspūdingus projektus, pinigai neišgaruoja šiaip sau ir palieka ne tik vienkartinis reginys.

„Tarp žvaigždžių“ – beveik 3 valandų jaudinanti epopėja apie apokalipsės ir anomalijų alinamą Žemę ir žmoniją, kuri išsigelbėjimo ima dairytis kosmose. Nors pirmoji filmo valanda, sakytume, perdėm sentimentaloka, tačiau, čia gi Ch. Nolan, ir viskas vyksta už šydo, neatskleista. Pamažu mes tampame 4-5 dimensijų žiūrovais, filmas sukuria unikalią galimybę apeiti mūsų tikrovę bei tikroviškai pažiūrėti, kas yra (galėtų būti) toji metafizinė būtis. Dėka puikių vizualinių dalykų, montažo, specialiųjų efektų, filmas nenusmuko, kažkaip turinys neretai dėl to nukenčia, kai režisieriai bando mus priblokšti efektais, bet tai toli gražu negalioja Ch. Nolan. Likus pusvalandžiui iki filmo pabaigos, jau mėgavausi viskuo, ką vadiname filmu – galimybe apčiuopti kitus realybės parametrus. Man tai buvo neįtikėtina, kaip ir žiūrint L. Besono filmą „Liusė“. Pasikėsinti į dieviškumą arba suteikti žmogui dieviškumą, apeinant banalius komikso pasaulio šablonus.

„Tarp žvaigždžių“ filme pasirodo mano smarkiai jau kurį laiką pamėgtas Matthew McConaughey – sukūrė dar vieną gerą vaidmenį įspūdingame filme. Na, o ką jau sakyti apie Anne Hathaway ir Jessica Chastain, kurios, būdamas beveik antraplanėmis, visgi sugebėjo gana ryškiai įsirėžti į žiūrovo atmintį. Dar daugybė kitų puikių ir garsių aktorių švysteli šiame filme ir... Kaip po filmo „Pradžia“, galvoju, kad kine įmanoma viskas, kai investuoji į idėją, o ne vien tik į vaizdinius efektus. Tai dar vienas filmas, kuris įrodo, kad kine svarbi visuminė dermė, o ne vienas elementas. Filmas tikrai labai geras.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 8.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Namų vyras" / "The Homesman"

Sveiki,

Režisierius ir aktorius Tommy Lee Jones sukūrė Auksinei palmės šakelei nominuotą kino filmą „Namų vyras“ (angl. The Homesman) (2014), kuris tikrai netapo nepastebėtas. Holivudo veteranas ne tik režisavo ir iš dalies kūrė scenarijų, bet ir pats atliko filme pagrindinį vaidmenį. „Vyrai juodais drabužiais“ žvaigždė nusižengė beveik visoms Holivudinio kino kanonams ir sukūrė savitą istorijos viziją, kuri pretenduoja į gana aukštą gero kino lygį.

Nepasakyčiau, kad mane asmeniškai filmas labai sužavėjo. Gana niūrūs nederlingų lygumų dulkės ir vesterno laikų dvasia tiesiog smelkiasi pro filmo kadrus, o sąžininga žmogaus politika išsiaiškinama tik vienu ir tuo pačiu būdu – šaunamaisiais ginklais. Gal neverta pasakoti, kad filme gabenamos trys jaunos išprotėjusios moterys „už upės“, kur jų sveikatą bandys pataisyti medikai. Visos kelionės tikslas yra pati kelionė tiek tiesiogine prasme, tiek pačių pagrindinių personažų dvasinėje suvokimo kryžkelėje, pasirinkimuose.

Įspūdingą vaidmenį sukūrė Hilary Swank. Tai tikriausiai vienas rimčiausių jos pastarosios karjeros vaidmenų nuo „Amelijos“ (2009) ir „Mergina verta milijono“ (2004) laikų. Nežinau, ar ji verta už šį vaidmenį „Oskaro“ nominacijos, bet jeigu papultų, gal nelabai ir nustebčiau, nes filme ji atrodė užtikrinta savimi ir nė iš tolo nepriminė gražuolės iš romantinių filmų kategorijos. Tą patį galiu pasakyti ir apie T. Lee Jones, kuris filme atrodė neįtikėtinai susenęs ir tikriausiai įkūnijo visas bjauraus vesterninio senio blogybes. Vis akcentuoju vesterną, bet neapsirikite, filmas nėra vesternas – pasirinkta tik laikmečio atmosfera, bet iš esmės tai labai graži vizualiniu požiūriu drama. Daug kas filme eina labai natūraliai, siužeto vingiai nėra labai nenuspėjami – gal vienas kitas lemtingas veikėjų posūkis, sprendimas, – bet iš esmės filmas yra, mano manymu, daugiau nei vidutinės prabos. Šiaip ar taip džiaugiuosi, kad pamačiau, o filmo pabaigoje šmėkštelėjusi Meryl Streep kaip visada labai maloniai nustebino. Žinoma, gerąja prasme.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela