Filmas: "Meilė yra keista" / "Love is strange"

Sveiki, skaitytojai ir filmų žiūrėtojai,

„Kino pavasaris“ mums padovanojo galimybę pamatyti „Meilė yra keista“ (angl. Love is Strange) (2014). Na, reikia paminėti, kad esu matęs režisieriaus Ira Sachs filmą „Išlaikyti šviesą“ (2012) ir galiu pasakyti, kad „Meilė yra keista“ yra stipresnis darbas, gal dėl to, kad didesnio biudžeto ir aktorių žinomumo, o gal iš dalies ir siužeto. Filme pasirodo mano mėgstamas aktorius Alfred Molina bei „Trečias luitas už saulės“ aktorius John Lithgow. Šie aktoriai filme vaidina du gėjus, kurie po 40 metų bendro gyvenimo kartu susituokia, tačiau iškart po vestuvių juos ištinka finansinės bėdos, todėl jie apsistoja pas skirtingus draugus ir išgyvena tai, ką tikriausiai išgyvena kiekvienas, kai apsistoja pas draugus – jaučiasi primiršti, nemylimi, kitokie, vieniši – žodžiu, tikra rakštimi šiknoj.

Filmas, sakyčiau, labai paprastas, bet kartu ir labai nepaprastas. Aišku, kiek neįprasta, kad režisierius sugalvojo apeiti jaunystės kultą, gražius ir jaunus kūnus ir dėmesį sutelkti į pensijinio amžiaus vyrus, jų problemas, aistras, nuosmukius, skaudulius ir... ligas. Filmas gal kiek nuspėjimas, tiek jo finalas, tiek bendras emocinis fonas, kurį papuošia Šopenio muzika, vietomis uždelstas sentimentalumas, bet nuo to filmas netampa prastesnis. Kažkaip filmo natūrali organika, gyvenimiškos situacijos ir vaidyba jaudina nuo pradžių iki pabaigos. 

Tai vienas iš tų LGBT filmų, kurie nenusivažiavo į banalybes, erotiką, nepraslydo komedijinių situacijų paviršiumi. Gyvenimiškas filmas, atspindintis realybę, o ne tai, ką galbūt norėtų regėti heteroseksualios akys. Nesakyčiau, kad filmas kažkuo provokuoja, jį tiesiog buvo lengva ir jautru žiūrėti, gėrėtis puikia vaidyba, geru scenarijumi, vietomis sentimentalokomis scenomis, o retkarčiais gyvenimiškais konfliktais. Net nežinau, ar meilė jau tokia keista, jeigu du žmonės myli ir rūpinasi vienu kitu? Gal keista tik tuo, kad ji jungia ir sukuria, suriša du nepriklausančius žmones bendram gyvenimui. Tik tiek. Meilės stebuklas, nesvarbu, ar jis LGBT bendruomenėje, ar katalikų šeimoje, ar kur kitur, ji ne tiek keista, kiek nepaprasta ir daranti stebuklus. Šis filmas tik dar kartą tai paliudija. Gražu. Paprasta. Įdomu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesmina" / "Blue Jasmine"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą, apie kurią tik išgirdęs jau troškau pamatyti – tai naujausias Woody Allen darbas „Džesmina“ (kitur verčiama „Mėlynasis Jazminas“) (angl. Blue Jasmine) (2013). Puikiai įvertintas tiek kino kritikų, tiek tarptautiniame Kanų kino festivalyje, o ir visai neseniai Cate Blanchett gavo Oskarą ir dar daugybę apdovanojimų.

Esu matęs ne vieną ir ne penkis Woody Allen‘o filmus ir galiu pasakyti, kad režisierius išsiskiria savotišku braižu, netikėtais siužeto vingiais, stipriais, kitoniškais, įdomiais, subtiliais charakterio pateikimais. Ne vienas garsus aktorius yra gavęs Oskarą, vaidindamas jo filmuose, todėl iš jo darbų tikiuosi rafinuoto intelektualumo, netgi skanaus snobizmo.

„Džesmina“, nors ir smarkiai išgirta juosta, manding, pasirodė ypač kitoniškas Allen‘o darbas. Po penkiolikos minučių susizgribau, kad žiūriu visai ne Allen‘o juostą, o kažkieno kitą darbo, kadangi jame beveik nebuvo nieko „Aliniško“ – nei magiško realizmo, meilės trikampių, ginklo šūvių, intelektualių dialogų apie operą, miesto grožį, netikėtų ir išbaigtų siužetinių vingių – nebuvo nieko, kas įprasta Allen‘ui. Gal tai ir gerai, nes tai lyg ir žymėtų kitokį režisieriaus posūkį kūryboje. 

Apskritai galiu pasakyti, kad tai nėra geriausias Allen‘o filmas, bet, vėlgi, tai yra skonio reikalas, tačiau pasigedau įdomesnio siužeto, kažkokių netikėtų koreliavimų ir išsiskyrimų, pasirodė pasakojimas pernelyg vientisas, nors ir stengtasi maišyti nuskurdusios milijonierės gyvenimo etapus kontrastingai maišyti. Filmas nėra tuščias, tačiau toks jausmas, pažįstant Allen‘ą, jog nuolatos kažko stinga, lyg kažkas tuojau įvyks netikėto, bet nieko neįvyksta. Iš tikrųjų filmas laikosi tik ant vieno labai stipraus plauko – Cate Blanchett, kuri sukūrė stulbinamai sudėtingą personažą – savanoriškos naivuolės, išlepusios turtuolės vaidmenį, kuri praradusi mėgavimąsi gyvenimu, praranda ir sveiką protą. Dar kur kas įdomesnis antraplanis psichologinis personažo pasaulis – moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį nieko neveikė ir dėl to lyg ir graužiasi, vadinasi, ji supranta savo naivumą, bet neleidžia sau būti kitokiai nei yra iš tikrųjų... Išties apie šį personažą būtų galima parašyti itin įdomią knygą, bet tai lik tik žiūrovų pasamprotavimui po seanso. 

Šiaip filmas sveikintinas, tačiau ne toks įspūdingas, kokio tikėjausi. Šiaip ar taip, galite ir nesutikti, bet Woody Allen turi savo kraityje ir geresnių darbų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela