Filmas: "Tar" / "Tár"

 

Sveiki, kino gerbėjai ir skaitytojai,

 

Švelniai tariant, esu priblokštas, nes po filmo seanso „Tar“ (angl. Tar) (2023), kurį režisavo „Maži vaikai“ (2006) režisierius Todd Field, sužinojau, kad iš tikrųjų Lidija Tar (Lydia Tar) niekada neegzistavo, ji tėra režisieriaus, kuris parašė šiam filmui scenarijų, kūrybos vaisius. Kol žiūrėjau, buvau beveik šventai įsitikinęs, kad Cate Blanchett atliekamas Tar vaidmuo turi realųjį atitikmenį ir kad Lidijos sekso bei jos pasijos savižudybės skandalas yra ne kokia išmonė, o tikra klasikinės muzikos industrijos Berlyne įvykusio skandalo istorija. Visgi retai apsigaunu, tad Fieldui iš tikrųjų labai pasisekė apgauti savo nedirbtina režisūrine įtaiga. Kitą vertus, nuo to man tik įdomiau ir smagiau.

 

Filme „Tar“ pasakojama apie Lidiją Tar, garsią vokiečių dirigentę, kuri tampa prestižiškiausio Berlyno simfoninio orkestro dirigente ir direktore, pelniusia svarbiausius muzikos apdovanojimus pasaulyje. Aišku, ne už dyką, o už besąlygišką atsidavimą, reiklumą ir... talentą. Intelektuali, aštri Lidija Tar tik iš pažiūros atrodo tobula profesinėje veikloje, deja, jos asmeninės lesbietės gyvenimas paženklintas neištikimybe. Ji akivaizdžiai linkusi aistringai rizikuoti ir flirtuoti su kur kas jaunesnėmis už save merginomis, matant jos gyvenimo partnerei smuikininkei Šaron, su kuria augina įvaikintą dukrelę. Manau, didžiausia Tar asmeninė problema ir tragedija tampa, kad ji nebeskiria aistros muzikai nuo aistros moterims. Jausdama liguistą geismą jaunesnei violončelės muzikantei, ji „pastato“ ją programoje į solo partiją, priversdama kolektyvą krūpčioti. Lidija taip pat nori atleisti ir senstelėjusį Bernardą ir į jo vietą pastatyti arba buvusią meilužę, arba savo asistentę, meilužę Frančeską.

 

Iš vienos pusės mes per Lidiją matome, kaip yra formuojami valdžios ir kūrybos svertai lyčių atžvilgiu. Lidija, prasibrovusi ir radusi pripažinimą šiaip jau tarp vyrų dirigentų ir pelniusi nestandartinę sėkmę galiausiai pati ima projektuoti savo komandą remdamasi seksualiniu potraukiu, išstumdama vyrus ir iškeldama savo mūzas-pasijas. Filmui pavyko reversu kalbėti apie lesbietišką mačizmą ir maskulinizmą, kuris atliepia tas pačias vyrų pasaulio taisykles, todėl filmas šiuo atžvilgiu nepaprastai pavykęs. Ne, tai nėra dar viena paprasta LGBTQ istorija, priešingai, tai būdas byloti vyrų ir moterų seksizmu grįstą meninio pasaulio užkulisių politiką.

 

Įdomu tai, kad Lidija Tar sudėtinga asmenybė, užvaldyta nežabotos aistros ir ambicijų, kuriai greitai nusibosta romanai, todėl kaip menininkė nuolat ieško atsinaujinimo. Kitą vertus, kenčia jos šeima ir artimieji, viskas, prie ko ji prisiliečia, įgauna įtampos ir kančios atspalvio, kartais privedančios prie destrukcijos. Galiausiai Tar pabaigoje nebesusitvarkydama sunaikina savo reputaciją ir karjerą. Filmas tarsi klausia, kas buvo toji tikroji Lidija? Toji, kuri pametė save muzikoje, ar toji, kuri karjeros pradžioje tik svajojo apie pripažinimą Berlyne? Šiame neįtikėtinai daugiasluoksniame filme, kuriame gausu ne tik aistros, bet ir itin literatūriškai vykusių intelektualių pokalbių, leidžiančių apmąstyti Lidijos vietą muzikos industrijos lyčių, rasizmo, galios ir talento sferose, pamatome, prie ko gali privesti genialumas. Iš vienos pusės tokie žmonės kaip Lidija apdovanoti nepaprastu talentu, o iš kitos jie tampa brokuoti asmeniniame gyvenime, nemoka kurti šeiminės laimės. Kitaip sakant, Lidija kaip personažė iš dalies pateisina menininko štampinę likimo programą.

Filmas taip pat kalba apie profesionalų ir specialistų epochą, kurioje šiaip jau globaliame pasaulyje iš dalies pripažintas universalumas neberanda vietos, kai kalbame apie pragaištingus talentingų žmonių likimus. Savo srityje būti geriausiam – ne tik sėkmės garantas, bet ir tampa tikrasis gyvenimo pasitenkinimas konkurencingoje rinkoje, tad pripažintiems nebeužtenka būti tiesiog geriems, reikia nuolat degti perfekcionizmu, kuris galų gale destruktyviai atsigręžia prieš individą. Skirtingos pedagogikos teorijos teigia skirtingus dalykus, tačiau neatimsi vieno – šiandien sėkmė ir pripažinimas specifinėje profesinėje veikloje yra svarbesnis tapatybės dėmuo nei šeima ar kiti įsipareigojimai. Šiuos aspektus galima permąstyti per Lidijos portretą.

Neįtikėtinai stipus Cate Blanchett vaidmuo, perteiktas visapusiškai intuityviai, atskleidžiantis aistros moterims ir darbui dvilypį santykį, kuris ne visada suderinamas viešojoje erdvėje, kai esi žinoma ir priklausoma nuo reputacijos. Tiesą sakant, buvau užvaldytas šio puikaus filmo, lyg skaityčiau vėlei J. M. Coetzee romaną „Elizabeta Kostelo“, kurį kaip delikatesą rekomenduoju po šio filmo. Tiesiog neturiu priekaištų, filmas išpildantis didžiausius ir tamsiausius mano lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvo elgesio tėvai" / "Drunk Parents"

Sveiki,

Po filmo su draugais daugiau diskutavome apie lietuviško filmo pavadinimo vertimo variantą „Laisvo elgesio tėvai“ (angl. Drunk Parents) (2018) nei dėl paties filmo turinio. Ekspresyvioji Salma Hayek paskutiniuoju metu visai paskendo tokio tipažo filmuose, bet gal vienas iš tų motyvų ir buvo pažiūrėti šią amerikietiško stiliaus komediją apie turčius tėvus dėl šios aktorės, kuri turi žvėriško potencialo, tačiau būdama lotynų amerikiete negali gauti išties puikių vaidmenų.

Visgi filmas pasakoja apie bankrutuojančius tėvus, kurie genami savo orumo išpardavinėja savo baldus ir... išnuomoja nelegaliai savo kaimyno namą seksualiniam nusikaltėliui. Žodžiu, tai tas tipinis atvejis, kada iš meilės savo atžalai tėvai pridaro tokių nesąmonių, apie kuriuos dar būtų galima kalbėti visą gyvenimą, jeigu tai būtų nors kiek realu. Visą laiką per filmą „gaudžiau“ tuos lėkštokus juokelius ir kai kurie iš jų tikrai buvo visai juokingi, bet visumoje viskas taip nelogiška, taip prisodrinta tos šabloniškos režisūros-dresūros, kad nieko naujo filmas ir neparodė. Ar nebuvo įmanoma su tais pačiais aktoriais sukurti kiek gyvesnę ir gyvenimiškų situacijų komediją, kai tėvai iš tikrųjų susimauna netyčiomis, o ne dėl to, kad išgėrė butelį vyno? Girti žmonės eina miegoti, o ne laksto pakampėmis, apspisti vorų... Kitą vertus tokią gyvesnę komedija galbūt nebūtų jau tokia prifarširuota anekdotų, bet duotų kur kas geresnį efektą, leistų nors kiek žiūrovui su vienu ar kitu veikėju tapatintis, na, o šiame filme viskas liko kiek karikatūriška ir su klišinėmis situacijomis bei jau matytais veikėjų charakteriais.

Visgi mes jau pripratę prie tokių komedijų ir eidami žiūrėti „Laisvo elgesio tėvai“, manau, daugelis žino, ko iš tokio filmo tikėtis. O tikėtis tikrai daug nereikia, nes tai vienas iš tokių filmų, kad pakrizeni, tačiau po pusmečio net nebeprisimeni nei pavadinimo, nei tų juokelių.

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb:3.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Juodaodis klano narys" / "BlacKkKlansman"

Sveiki, skaitytojai,

Artėjant šių metų sezono „Oskarams“ stengiuosi pamatyti geriausius ir populiariausios šio sezono favoritus ir vienas iš jų – amerikiečių režisieriaus Spike Lee filmas „Juodaodis klano narys“ (angl. BlacKkKlansman) (2018), kuris pasakoja apie amerikietiškas kovas su rasizmu XX amžiuje. Tai biografinis ir istorinis filmas, kurie turi realius prototipus. Disco muzikos eroje gyvenantys juodaodžiai vis dar jaučiasi nesaugūs, yra atitverti nuo baltosios rasės teisių, tačiau pamažu laisvėjančios žmogaus teisės leidžia kurtis įvairioms opozicinėms organizacijoms, kurios nenori, kad juodaodžiai taptų lygiateisiais...

Iš esmės šioje atmosferiškoje ir laikmetį bandančioje rekonstruoti juostoje istorija nors ir socialiai aktuali mums ir šiandien, bet ji atrodo pakankamai laikmetyje lokali – tai tik rasizmą kenčiančių juodaodžių ir juos puldinėjančiųjų reikalai, todėl ilgą laiką į tai buvo nekreipiama dėmesio. Pagrindinė filmo idėja yra papasakoti kriminalinę operaciją, dvigubą ir sudėtingą apgaulę, kai infiltruojamas į ekstremistų rasistų grupuotę policininkas. Įtampa nuolat auga dėl integruotam agentui gresiančių išbandymų – sunku patikėti, kad tokia operacija kažkada iš tikrųjų galėjo egzistuoti. Šalia viso to, kontekste detalėmis pateikiama to dešimtmečių atmosfera, žmogaus teisių padėtis...

Nesu tikras, ar mane filmas sujaudino. Esu matęs kur kas paveikesnių, tačiau vietomis iš tikrųjų leido susimąstyti, kilstelėti antakį, mėgautis rekonstrukcija, žmogaus bukumu ir nekęsti brutalumo. Visgi manęs filmas iki galo neįtikino, kaip kad iškart suveikė tikri pabaigos dokumentiniai kadrai iš šių dienų amerikietiškų neonacių išpuolių prieš juodaodžius. Manau, vienintelis dalykas, kas neleido galutinai patikėti arba, kitaip sakant, būti paveiktam, yra tikriausiai filmo literatūriškumas. Jeigu teroristai jau kvaili, tai jau tokie karikatūriški, jeigu vaizduojamas jų įtarumas, tai būtinai taip paspaudžiant šabloniškai pasakojimo rikiavimo mygtukus, kad abejonių nebekyla, kad filmas „sukramtytas“ absoliučiai nemąstančiam žmogui, tik tam, kuris tiesiogiai priima vaizdinius be refleksijos. Nepasirodė nė vienas įdomesnis veikėjas, vien tik kiek istorinė situacija, bandymas atgaminti, nesukeliant diskusijų ir abejonių. Taip, tai rasizmas, bet filmas nebesistengia provokuoti, tik maigo jau gerai Holivudo nusmailintus iešmus į tuos pačius recepterius, dirgindami žiūrovą tais pačiais triukais.

Tiesa, negalėjau atsistebėti ekstremistų bukumu. Ypač tomis vietomis, besiformuojančiomis sektantinėmis apeigomis su gobtais, kurios, kaip žinia, iš tikrųjų buvę, tačiau jų racija ir retorika paremta tuščia argumentacija. Kaip gali vyras apkabinti prieš miegą žmoną ir sakyti, kad ją myli ir čia pat kalbėti apie susidorojimą su juodaodžiais? Kokio tuštumo, kokio menkumo turi būti žmogus, kuris, pateisindamas savo menkystę, kuria priešus ir naikina... Dar neįtikėčiau už filmą atrodo tai, kad mes pilna tokių žmonių turime ir šiandien. Ir daugybę Lietuvoje, kuriems žūtbūt reikia priešų ir niekinimo, kad jaustųsi teisūs, nes niekas be šios apgailėtinos kovos jų nelaiko vertais vadintis žmonėmis. Visgi filmas įtraukiantis, prasmingas, nors ir ne viskas galbūt man jame patiko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Taip gimė žvaigždė" / "A Star Is Born"

Sveiki,

Norėjau padaryti šį įrašą dabar, kai tik grįžau iš kino salės, pažiūrėjęs visų išgirtą muzikinę romantinę dramą „Taip gimė žvaigždė“ (angl. A Star Is Born) (2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dainininkė Lady Gaga ir šio filmo režisierius Bradley Cooper. Tiesą sakant, vasaros pradžioje matytas dokumentinis filmas „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ mane smarkiai paveikė ir pakeitė nuomonę apie šią atlikėją, kurią įvardyčiau iš esmės labai paprastą, nuoširdžią ir atvirą. Būtent paveiktas šio dokumentinio filmo nutariau, kad verta pamatyti jau į „Oskarus“ besitaikančią kino juostą, kurią puikiai pasitiko Venecijos kino festivalyje.

Iš esmės lyg ir nieko naujo iš istorijos – daugiau ar mažiau viskas matyta. Šlovės viršūnėje besimaudantis alkoholikas sutinka nusivylusią, bet labai talentingą atlikėją, ją įsimyli, iškelia į viešumą, tačiau pats kaip kūrėjas praranda bet kokias pozicijas. Taip, istorija ne kažin kokia „originali“, tokių esame matę, tačiau veikia du rezervai, dėl ko, sakyčiau, ir verta bent kartą pamatyti šią juostą – dėl aktorių dueto ir, žinoma, nepaviršutiniškos režisūros. Taip, filmas preciziškai tvarkingas, nuspėjamas, jo tikslas ir nėra šokiruoti masių, bet priešingai – suteikti tų saldžių emocijų ir ne paslaptis – truputį pagraudenti finalinėje scenoje, kuri veikia kaip ir „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kai prieš mirtį atlikėja išeina į sceną ir atlieka paskutinį kūrinį, panašiu principu suveikia ir Lady Gagos atliekamos Alės scena...

Nepaisant, kad tai tvarkinga, holivudinė ir nuspėjama melodrama, daug jausmų duoda nuolat prasiveržianti muzika, dainų tekstai, jausminga abiejų aktorių vaidyba. Kalbant apie režisūrą, ji laviruoja tarp išties dinamiškos ir judrios kameros, tačiau kai kurios scenos pernelyg „suliteratūrintos“ ir veikėjai tampa tarsi filosofinėmis kalbančiomis karikatūromis, tačiau tos scenos, kur veikėjai panirę į savo problemas, pavyzdžiui, itin nepatogi, bet velniškai vykusi scena iš „Grammy“ ceremonijos, kur ant scenos užlipa girtuoklis mylimasis... Iš esmės filmas prisodrintas gražių dainų, kaip kadaise Whitney Houston „Asmens sargybinis“, taip dabar Lady Gaga paliko kine ne vien tik aktorės pėdsaką, bet ir puikų garsų takelį, kurio norisi perklausyti pasibaigus filmui.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb:8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vis dar Elis" / "Still Alice"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart apie mane stipriai paveikusį filmą „Vis dar Elis“ (angl. Still Alice) (2014), už kurį (pridursiu komerciškai) aktorė Julianne Moore. Tai knygos ekranizacija, kurią galėjote pamatyti „Kino pavasario“ repertuare. Lietuviškai mes taip pat turime išsivertę šį kurinį, tik šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Ta pati Alisa“. Neslėpsiu, kad labai laukiau šio filmo, kaip ir kiekvieno Julianne Moore pasirodymo kine stengiuosi pažiūrėti ir niekada nepraleisti.

Tiesą sakant, buvau tikriausiai ištroškęs iš kino tų emocijų, kuriuos man suteikė ši drama. Buvo nepaprastai gera dvasinė gyvenimo vertės suvokimo terapija. Tik iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie intelektualiąją mokslininkę Elis, kuriai prasideda reta Alzhaimerio liga, paveldėta iš savo tėvo. Prasideda ilga atminties praradimo istorija, tačiau pamatiniai žmogaus poreikiai niekur nedingsta, kai aplinkiniai ir artimieji ima pamažu blukti... Tas neapsakomas skausmingas savęs ir gyvenimo praradimo jausmas ir atminties, apskritai sveikatos svarba žmogaus gyvenime yra neįkainojamas dalykas. Žiūrėjau ir galiu pasakyti, kad dažnai tiesiog drėkdavo akys. Labai daug brangių aliuzijų į gyvenimą, į praradimus, o tie apčiuoptos ir tikros jausenos tiesiog priminė daugybę tikrų ir esmingų dalykų, kad pasibaigus filmui dar ilgai kvėpavau kažkuo, ką paliko šis filmas. Net nebesigilinsiu į kokias nors bereikšmes detales, jos nublanksta prieš tą emocinį svorį, kurį palieka ši kino juosta. Nesiginsiu, jums galbūt šio filmo poveikis nebūtinai gali būti toks stiprus, koks jis buvo man.

Ačiū dangui, kad pagaliau Julianne Moore tiek ilgai ėjusi prie savo „Oskaro“ per daugybę stiprių vaidmenų pagaliau prisibeldė prie šio apdovanojimo. Labai stiprus vaidmuo, įsigilinta ir išgyventas tas ilgas ir sunkus procesas, permesta mintis ir prasmė per kameras žiūrovams. Kristen Stewart irgi atidirbo savo – džiugu, jog ji tęsia stiprių ir gerų vaidmenų bagažą. Net nežinau, ką ir bepasakyti, tiesiog tai geras filmas, kuris nusipelno daugelio gurmano žvilgsnio. 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tai sudėtinga" / "It's Complicated"

Sveiki, kino žiūrovai,

Meryl Streep, o, mano didžioji kino meile, kada nustosi būti nuostabi? Taip pagalvojau žiūrėdamas filmą „Tai sudėtinga“ (angl. It‘s Complicated) (2008), kurį vis atidėliodavau dėl žanro, nes nesu iš tų, kurie mėgsta komedijas. Be reikalo, nes nuo šios filmo juostos tiesiog „kaifavau“. Mėgavausi aktoriais, istorija, siužetu. Filmas tikrai labai panašus į „Pabandom iš naujo“ (2012), kuriame taip pat pasirodo ši puikioji aktorė.

Na, arba aš suvaikėjau, arba nežinau, kas man pasidarė, bet tiesiog nepamenu, kada šitaip mėgavausi amerikietiška komedija. Filmas puikus! Tikrai. Apie pagyvenusių žmonių nuotykius, romanus, neištikimybes žiūrėti šimtąkart įdomiau, nei su 25 metų aktoriais nuseilėtas ir vis besikartojančias melodramatiškas istorijas. „Tai sudėtinga“ privertė mane ne tik kvatoti, bet ir aikčioti, prisiminti juoką, šviesą kino industrijoje. Tai tikrai labai nuotaiką pagerinantis filmas.

Aišku, filme yra nemažai kvailų siužetinių štampų, kaip antai būtina sąlyga pajuokauti apie antrąjį galą, rūkyti „žolę“ ir prikrėsti visą aibę linksmų nesąmonių. Bet, kai filme Meryl Streep, aš tiesiog atleidžiu visas nuodėmes. Tikrai, net nesitikėjau, kad šitiek kvatosiu ir šitaip patiks tiek ilgai atidėliotas filmas. Rekomenduoju visiems liūdną rudens vakarą.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Džesmina" / "Blue Jasmine"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pristatyti ir pakomentuoti kino juostą, apie kurią tik išgirdęs jau troškau pamatyti – tai naujausias Woody Allen darbas „Džesmina“ (kitur verčiama „Mėlynasis Jazminas“) (angl. Blue Jasmine) (2013). Puikiai įvertintas tiek kino kritikų, tiek tarptautiniame Kanų kino festivalyje, o ir visai neseniai Cate Blanchett gavo Oskarą ir dar daugybę apdovanojimų.

Esu matęs ne vieną ir ne penkis Woody Allen‘o filmus ir galiu pasakyti, kad režisierius išsiskiria savotišku braižu, netikėtais siužeto vingiais, stipriais, kitoniškais, įdomiais, subtiliais charakterio pateikimais. Ne vienas garsus aktorius yra gavęs Oskarą, vaidindamas jo filmuose, todėl iš jo darbų tikiuosi rafinuoto intelektualumo, netgi skanaus snobizmo.

„Džesmina“, nors ir smarkiai išgirta juosta, manding, pasirodė ypač kitoniškas Allen‘o darbas. Po penkiolikos minučių susizgribau, kad žiūriu visai ne Allen‘o juostą, o kažkieno kitą darbo, kadangi jame beveik nebuvo nieko „Aliniško“ – nei magiško realizmo, meilės trikampių, ginklo šūvių, intelektualių dialogų apie operą, miesto grožį, netikėtų ir išbaigtų siužetinių vingių – nebuvo nieko, kas įprasta Allen‘ui. Gal tai ir gerai, nes tai lyg ir žymėtų kitokį režisieriaus posūkį kūryboje. 

Apskritai galiu pasakyti, kad tai nėra geriausias Allen‘o filmas, bet, vėlgi, tai yra skonio reikalas, tačiau pasigedau įdomesnio siužeto, kažkokių netikėtų koreliavimų ir išsiskyrimų, pasirodė pasakojimas pernelyg vientisas, nors ir stengtasi maišyti nuskurdusios milijonierės gyvenimo etapus kontrastingai maišyti. Filmas nėra tuščias, tačiau toks jausmas, pažįstant Allen‘ą, jog nuolatos kažko stinga, lyg kažkas tuojau įvyks netikėto, bet nieko neįvyksta. Iš tikrųjų filmas laikosi tik ant vieno labai stipraus plauko – Cate Blanchett, kuri sukūrė stulbinamai sudėtingą personažą – savanoriškos naivuolės, išlepusios turtuolės vaidmenį, kuri praradusi mėgavimąsi gyvenimu, praranda ir sveiką protą. Dar kur kas įdomesnis antraplanis psichologinis personažo pasaulis – moteris, kuri didžiąją gyvenimo dalį nieko neveikė ir dėl to lyg ir graužiasi, vadinasi, ji supranta savo naivumą, bet neleidžia sau būti kitokiai nei yra iš tikrųjų... Išties apie šį personažą būtų galima parašyti itin įdomią knygą, bet tai lik tik žiūrovų pasamprotavimui po seanso. 

Šiaip filmas sveikintinas, tačiau ne toks įspūdingas, kokio tikėjausi. Šiaip ar taip, galite ir nesutikti, bet Woody Allen turi savo kraityje ir geresnių darbų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela