Norėjau
padaryti šį įrašą dabar, kai tik grįžau iš kino salės, pažiūrėjęs visų išgirtą
muzikinę romantinę dramą „Taip gimė
žvaigždė“ (angl. A Star Is Born)
(2018), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko dainininkė Lady Gaga ir šio filmo
režisierius Bradley Cooper. Tiesą sakant, vasaros pradžioje matytas dokumentinis
filmas „Lady Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ mane smarkiai paveikė ir pakeitė
nuomonę apie šią atlikėją, kurią įvardyčiau iš esmės labai paprastą, nuoširdžią
ir atvirą. Būtent paveiktas šio dokumentinio filmo nutariau, kad verta pamatyti
jau į „Oskarus“ besitaikančią kino juostą, kurią puikiai pasitiko Venecijos
kino festivalyje.
Iš esmės
lyg ir nieko naujo iš istorijos – daugiau ar mažiau viskas matyta. Šlovės viršūnėje
besimaudantis alkoholikas sutinka nusivylusią, bet labai talentingą atlikėją,
ją įsimyli, iškelia į viešumą, tačiau pats kaip kūrėjas praranda bet kokias
pozicijas. Taip, istorija ne kažin kokia „originali“, tokių esame matę, tačiau veikia
du rezervai, dėl ko, sakyčiau, ir verta bent kartą pamatyti šią juostą – dėl aktorių
dueto ir, žinoma, nepaviršutiniškos režisūros. Taip, filmas preciziškai
tvarkingas, nuspėjamas, jo tikslas ir nėra šokiruoti masių, bet priešingai –
suteikti tų saldžių emocijų ir ne paslaptis – truputį pagraudenti finalinėje
scenoje, kuri veikia kaip ir „Edit Piaf: Rožinis gyvenimas“, kai prieš mirtį
atlikėja išeina į sceną ir atlieka paskutinį kūrinį, panašiu principu suveikia
ir Lady Gagos atliekamos Alės scena...
Nepaisant,
kad tai tvarkinga, holivudinė ir nuspėjama melodrama, daug jausmų duoda nuolat
prasiveržianti muzika, dainų tekstai, jausminga abiejų aktorių vaidyba. Kalbant
apie režisūrą, ji laviruoja tarp išties dinamiškos ir judrios kameros, tačiau
kai kurios scenos pernelyg „suliteratūrintos“ ir veikėjai tampa tarsi filosofinėmis
kalbančiomis karikatūromis, tačiau tos scenos, kur veikėjai panirę į savo
problemas, pavyzdžiui, itin nepatogi, bet velniškai vykusi scena iš „Grammy“ ceremonijos,
kur ant scenos užlipa girtuoklis mylimasis... Iš esmės filmas prisodrintas
gražių dainų, kaip kadaise Whitney Houston „Asmens sargybinis“, taip dabar Lady
Gaga paliko kine ne vien tik aktorės pėdsaką, bet ir puikų garsų takelį, kurio
norisi perklausyti pasibaigus filmui.
Ką gi. Pagaliau pamačiau
ir aš trečiąjį „Oranžinė – tai nauja
juoda“ (angl. Orange is the New Black)
sezoną. Taip jau nutiko, kad įkritau į jį ir tikriausiai sužiūrėjau per keletą
dienų be jokio atokvėpio, jaučiuosi nubėgęs daugel mylių į priekį ir štai tau –
Netflix vienu ypu neseniai į rinką paleido ketvirtąjį sezoną, nors viską imk,
pamiršk ir vėl žiūrėk. Kol kas ketvirtąjį patausosiu niūresniems laikams, taigi
pasidalysiu trumpais įspūdžiais apie trečiąjį sezoną.
O trečiasis sezonas
kažkodėl buvo kai kurių lietuvių žiūrovų supeiktas, atseit serialas
„nusivažiavo“ ir tralialia... Noriu pasakyti, kad nieko panašaus. Tiesa, sezono
pradžia gana kebloka, nes jaučiasi tarsi kažkoks siužetinis sąstingis, lyg
norėtų atsispirti su didele jėga ir niekaip nepavyksta. Du sezonus mesta
kalinių pasakojimo korta per vieną seriją, supažindinant su kokios nors kalinės
gyvenimo istorijomis, prieš patenkant į kalėjimą, atrodė, stipri, bet po antrojo
sezono jau nebe tokia įdomi. Visgi trečiajame sezone šito neatsisakyta, tačiau
ir nebėra toks ryškus akcentas, koks buvo anuose sezonuose, todėl tai
nebeerzina serijos atpažįstama struktūra ir serialo ritmas. Taigi trečiasis
sezonas nedarydamas didelių permainų visgi jas šiokias tokias padarė – įvedė
daugiau pasakojimo apie paties kalėjimo gyvenimą.
Paiper buvusi pirmame
sezone kaip pagrindinis serialo smuikas ir toliau laikosi atokiai, užleisdama
kitų kalinių gyvenimo istorijoms, tat žiūrint trečiąjį sezoną, net visai
nebeatrodo, kad Paiper būtų pagrindinė veikėja. Priešingai – ji visai įsilydė į
moterų kalėjimo bendruomenės terpę ir tapo tik baltaode lesbiete, pamiršusi
visiškai savo Larį ir gyvenimo problemas visuomenėje. Tiesa, jos personažas
daro revoliuciją, kas buvo sunku patikėti, nes juk Paiper tokia gležna, o dabar
pamažu tampa nuodėminga ir atkakli kalėjimo nusikaltėlė. Kiek gal ir keistas
bei netikėtai makabriškas siužetinis vingis – nelegalus dėvėtų kelnaičių verslas,
tačiau, regis, keistuolei Paiper tai tikrai labai svarbu, nors iš kitos pusės
keista – juk ji turtinga ir kam jai tie papildomi pinigai ir pavojus? Gal noras
pasijusti visaverte moterų kalėjime? Galbūt. Jos santykiai su Aleks ir nauja
drauge Rube išties dar keistesni...
Sezono pabaiga gana simboliška aliuzija apie laisvės daromą teigiamą poveikį, turinti ir religinių motyvų.
Naujas personažas Rubi. Netruko prisijaukinti Paiper.
Aktorės puošia žurnalų viršelius.
Kai kas sako, kad po šio serialo turėtų atsirasti daugiau lesbiečių. Nebūčiau linkęs to sureikšminti.
Užtat kalėjime gyvenimas
verda. Lotynų amerikietės apninka blusos, problemos virtuvėje, čia viena gimdo,
kitai – problemos su vaikais ir tai net akimirkai atrodo taip šeimyniška, kad
net pamirštama, jog serialas apie kalėjimo gyvenimą ir nė iš tolo nebeprimena
tų baisiai tamsių ir nykių filmų apie vyrų kalėjimus, netgi tie komedijiniai
elementai pakelia žiūrovui ūpą. Tiesa, virš įprasto kalėjimo gyvenimo, šįkart
kur kas labiau akcentuotas ir administracinis klodas – kalėjimą norima uždaryti,
trūksta finansavimo lėšų, apsaugininkai pradeda profsąjungos susirinkimus ir
čia įdomus pasidaro naujasis kalėjimo viršininkas, kuriam tenka laviruoti tarp
savo interesų ir kampanijos, įsigijusios kalėjimą, atstovų.
Žinoma, šiame sezone
atsiranda ir naujų personažų, pasipildo naujais apsaugininkais, visi tokie
žaliūkai, kad net nežino, kaip elgtis su kalinėmis. Vienas toks „pabaisūnas-pareigūnas“
ėmė prievartauti kalinę išvažinėjimo į miestą metu. Man iki šiol nelogiška,
kodėl pareigūnas vienas negali nuvažiuoti į miestą pavalgyt spurgų ir kitų
nesąmonių sutvarkyti, o būtinai turi vairuoti kalinė moteris? Netgi tada, kai
pareigūnų prisėda pilnos sėdynių? Žodžiu.
Nepaisant visko,
įdomiausios šio sezono kalinių istorijos buvo apie kalėjimo parduotuvės
kasininkę kinę, šviesiaplaukę sektos narkomanę, virtuvės pagalbininkę nebylę,
nors ten kalinių skrebučio garbinimas, kurioje ale matosi nebylės atvaizdas
buvo jau aukščiausio vaikų darželio lygio nesusipratimas, primenantis jau
bukapročių parodijavimą. Raudonos „įsimylėjimas“ savo apsaugininko, kirpėjos
Sofijos sumušimas, Soso depresija ir noras nusižudyti, nes niekas su azijiete
nenori bendrauti, košerinis valgis, atsivertimas į žydus, taupymo maisto
atžvilgiu programa ir dar daug kitų šiame sezone dalykų tiesiog nugludina
serialą iki jau atskiro mikro pasaulio, kuris, pripažinkime, su tikrąja
padėtimi Amerikos moterų kalėjime jau nebeturi nieko bendra, tačiau žiūrėti vis
tiek labai smagu.
Kol visas pasaulis tik
kol kas dar laukia šiemet pasirodysiančio ketvirto „Oranžinė – tai nauja juoda“ (angl. Orange is the new Black) sezono, aš po sąmoningai padarytos
pertraukos surijau antrąjį sezoną. Vienas sėkmingiausių kanalo Netflix, kuris
nuo šiemet jau prieinamas ir Lietuvos vartotojams už atitinkamą mėnesinį
mokestį. Sakyčiau, puikus būdas nors šiek tiek kovoti su piratavimu. Antrasis
šio serialo taip pat jaudinantis ir įdomus, kaip ir pirmas. Trumpai pasidalysiu
savo įspūdžiais.
Žinote, tai tarsi
grįžimas į kalėjimą kaip į šeimą. Panašiai atsitinka, kai po pertraukos
prasineri į taip įtraukusį serialą. Patiko man šis sezonas, jis yra pirmojo
sezono tąsa ir iš esmės serialo kūrėjai toliau tęsia pasakojimą panašiu
principu – kiekviena serija skiriama kokios nors kalinės, dar neanalizuotos
praėjusiame sezone, gyvenimo istorijai, nepamirštant kalėjimo intrigų ir
realijų. Šįkart didelį vaidmenį sezone suvaidina vėžiu serganti moteris Mis
Roza, kuri ryžtasi šio sezono pabaigoje neįtikėtiniems žygdarbiams. Mažos
istorijos šįkart skiriamos būtent amžinajai kalėjimo nuotakai, furgono
vairuotojai Lornai (aktr. Yael Stone),
kuri šį sezoną dar labiau suvokia savo skaudžią tiesą, jog niekada nebus mylima
savo svajonio jaunikio Kristoferio. Taip pat papasakojama Teistės (akr.
Danielle Brooks) istorija, kuri smarkiai susijusi su nauju kalėjimu personažu,
jos globėja, kuri antrą kartą patenka į kalėjimą – Parker, dar kitaip vadinama,
ponia Vee. Parker išties įdomus personažas, įnešantis iš esmės naujus sraigtus
į šio sezono įvykių epicentrą, nes ji nori sugrąžinti juodaodžių moterų būrio
vadovavimą visame kalėjime. Ji kuo puikiausiai manipuliuoja, moka prisijaukinti
moteris, greitai sužino, kas kur ir kaip, viską sustato į savo vietas. Raudona,
buvusi virtuvės šefė, nebetekusi galios, randa naujos veiklos ir atsitiesia po
netekties. Išties ji randa naujų kelių kontrabandai platinti ir ponia Vee nori
jos galios šaltinio. Iš esmės šio sezono esmė yra tylus karas tdėl įtakos ir
kontrabandos, nuo virtuvės, šiltnamio ir marichuanos platinimo verslo, kurį
pradeda juodaodės kalinės. Šiaip labai įdomūs sprendimai, įtampos netrūksta...
Nereikia pamiršti, kad
visgi pasakojama Piper Chakman gyvenimo istorija, kuri sezono pradžioje
nuskraidinama į Čikagoje esančią moterų kalėjimą, kur vyksta jos teismas.
Naujos išdavystės, nauja vieta, stresas, bet po jos ji vis dar grįžta į savo
kalėjimą, kur maniusi nužudžiusi kalėjimo religinę fanatikę. Visgi labai
simpatingas Paper personažas šiame sezone gerokai papilkėjęs, daugiau pozicijų
užleidžiama juodaodžių moterų istorijoms ir kalėjimo įvykiams. O ir Piper
sugrįžusi iš Čikagos tampa lyg cementuota, mažiau jausmų, daugiau
šaltakraujiškumo, tačiau dramų jos gyvenime nestinga, nes jos vaikinas Laris
laisvėje susideda su geriausia jos drauge. Iš esmės šis meilės trikampis,
neskaitant Aleks, kuri šiame sezone gerokai nutolusi, primena muilo operos
scenarijų ir truputį net banaloka – Laris su geriausia Piper drauge. Kažkaip
net neskaniai nuspėjama, bet visas priėjimas ir susitarimas su Piper visgi
padarytas žmogiškai, nenutolus nuo realybės. Piper, nors, mano akimis, ir
praradusį dalį savo įdomumo, visgi išlieka įdomus personažas.
Staiga du vieniši žmonės ima ir suranda kažką artimo...
Miss Rosa gyvenimo istorija panaši į Boni ir Klaidą.
Aktyvi protestuotoja Brook Soso šiame sezone naujas veidas, tačiau jau spėjanti savo plepalais įgrįsti visoms iki kaulo.
Aktorė Uzo Aduba už kvailutės Siuzanos vaidmenį pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Tiesą sakant, sunkiausi prie šio personažo priprasti, jis toks unikalus ir bauginantis, kad tiesiog reikia paploti aktorei.
Kalėjimo valdžiai dienos suskaičiuotos.
Amžinoji kalėjimo nuotaka.
Memuarų autorė Piper Kerman yra tikroji Piper gyvenime.
Puošnios "Oranžinė - tai nauja juoda" aktorės.
Dar vienas aktorės Uzo Aduba triumfas apdovanojimuose.
Raudona niekada nepasiduoda. Praradusi virtuvę, ji įsikuria šiltnamyje.
Kalinės ruošiamos darbo pokalbio konkursui. Nepamirštamos ir socializavimosi pamokos.
Raudona prieš Parker.
Aktorė Taylor Schilling.
Šiame sezone be neteisėto
„verslo“ toliau plėtojamos ir kitos dramos – prižiūrėtojo ir nėščiosios kalinės
iš Lotynų Amerikos būrio, artėjantys skandalai dėl sugadintų dušų, plaunamų
pinigų ir kalėjimo vadovės griūties – nemažai iš veikėjų gauna tai, ką iš
tikrųjų nusipelno. O kur dar lesbietiškos intymios istorijos, Bū ir Niki „nuraškytų
mergaičių“ konkuravimas, kalėjimo laikraščio leidimas ir susirūpinęs Semas,
kuris imasi rengti „Saugios vietelės“ pasikalbėjimo seansus, bandydamas
išspręsti savo santykius su ruse žmona. Visiškai netikėtai buvo prižiūrėtojo Mendeso
sugrįžimas ir dar daug kitų dalykų...
Iš esmės sezonas, kaip
ir sakiau, nėra kažkuo prastesnis už pirmąją, tačiau iš būsimo trečiojo sezono jau
norėtųsi dar kai ko daugiau, nežinau, gal net kokio labai svarbaus įvykio,
kuris apverstų viską aukštyn kojomis! Kol kas trečiąjį sezoną patausosiu
pavasariui, bet iš esmės laukiu nesulaukiu, kada galėsiu pažiūrėti, kas toliau
dedasi tame moterų kalėjimo pasaulyje. Išties įtraukiantis serialas.