Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Serialas: "Oranžinė - tai nauja juoda" / "Orange is the New Black" (3 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Ką gi. Pagaliau pamačiau ir aš trečiąjį „Oranžinė – tai nauja juoda“ (angl. Orange is the New Black) sezoną. Taip jau nutiko, kad įkritau į jį ir tikriausiai sužiūrėjau per keletą dienų be jokio atokvėpio, jaučiuosi nubėgęs daugel mylių į priekį ir štai tau – Netflix vienu ypu neseniai į rinką paleido ketvirtąjį sezoną, nors viską imk, pamiršk ir vėl žiūrėk. Kol kas ketvirtąjį patausosiu niūresniems laikams, taigi pasidalysiu trumpais įspūdžiais apie trečiąjį sezoną.

O trečiasis sezonas kažkodėl buvo kai kurių lietuvių žiūrovų supeiktas, atseit serialas „nusivažiavo“ ir tralialia... Noriu pasakyti, kad nieko panašaus. Tiesa, sezono pradžia gana kebloka, nes jaučiasi tarsi kažkoks siužetinis sąstingis, lyg norėtų atsispirti su didele jėga ir niekaip nepavyksta. Du sezonus mesta kalinių pasakojimo korta per vieną seriją, supažindinant su kokios nors kalinės gyvenimo istorijomis, prieš patenkant į kalėjimą, atrodė, stipri, bet po antrojo sezono jau nebe tokia įdomi. Visgi trečiajame sezone šito neatsisakyta, tačiau ir nebėra toks ryškus akcentas, koks buvo anuose sezonuose, todėl tai nebeerzina serijos atpažįstama struktūra ir serialo ritmas. Taigi trečiasis sezonas nedarydamas didelių permainų visgi jas šiokias tokias padarė – įvedė daugiau pasakojimo apie paties kalėjimo gyvenimą.

Paiper buvusi pirmame sezone kaip pagrindinis serialo smuikas ir toliau laikosi atokiai, užleisdama kitų kalinių gyvenimo istorijoms, tat žiūrint trečiąjį sezoną, net visai nebeatrodo, kad Paiper būtų pagrindinė veikėja. Priešingai – ji visai įsilydė į moterų kalėjimo bendruomenės terpę ir tapo tik baltaode lesbiete, pamiršusi visiškai savo Larį ir gyvenimo problemas visuomenėje. Tiesa, jos personažas daro revoliuciją, kas buvo sunku patikėti, nes juk Paiper tokia gležna, o dabar pamažu tampa nuodėminga ir atkakli kalėjimo nusikaltėlė. Kiek gal ir keistas bei netikėtai makabriškas siužetinis vingis – nelegalus dėvėtų kelnaičių verslas, tačiau, regis, keistuolei Paiper tai tikrai labai svarbu, nors iš kitos pusės keista – juk ji turtinga ir kam jai tie papildomi pinigai ir pavojus? Gal noras pasijusti visaverte moterų kalėjime? Galbūt. Jos santykiai su Aleks ir nauja drauge Rube išties dar keistesni...

 Nebylė Norma taps ryškia kalėjimo žvaigžde pačioms bukiausioms.

 Bū tiesiog akimirkai sumoteriškės dėl... naudos.

 J. Kaputo šįkart sezone darbavosi iš peties.

 Sezono pabaiga gana simboliška aliuzija apie laisvės daromą teigiamą poveikį, turinti ir religinių motyvų.

 Naujas personažas Rubi. Netruko prisijaukinti Paiper.

 Aktorės puošia žurnalų viršelius.

 Kai kas sako, kad po šio serialo turėtų atsirasti daugiau lesbiečių. Nebūčiau linkęs to sureikšminti.

Užtat kalėjime gyvenimas verda. Lotynų amerikietės apninka blusos, problemos virtuvėje, čia viena gimdo, kitai – problemos su vaikais ir tai net akimirkai atrodo taip šeimyniška, kad net pamirštama, jog serialas apie kalėjimo gyvenimą ir nė iš tolo nebeprimena tų baisiai tamsių ir nykių filmų apie vyrų kalėjimus, netgi tie komedijiniai elementai pakelia žiūrovui ūpą. Tiesa, virš įprasto kalėjimo gyvenimo, šįkart kur kas labiau akcentuotas ir administracinis klodas – kalėjimą norima uždaryti, trūksta finansavimo lėšų, apsaugininkai pradeda profsąjungos susirinkimus ir čia įdomus pasidaro naujasis kalėjimo viršininkas, kuriam tenka laviruoti tarp savo interesų ir kampanijos, įsigijusios kalėjimą, atstovų. 

Žinoma, šiame sezone atsiranda ir naujų personažų, pasipildo naujais apsaugininkais, visi tokie žaliūkai, kad net nežino, kaip elgtis su kalinėmis. Vienas toks „pabaisūnas-pareigūnas“ ėmė prievartauti kalinę išvažinėjimo į miestą metu. Man iki šiol nelogiška, kodėl pareigūnas vienas negali nuvažiuoti į miestą pavalgyt spurgų ir kitų nesąmonių sutvarkyti, o būtinai turi vairuoti kalinė moteris? Netgi tada, kai pareigūnų prisėda pilnos sėdynių? Žodžiu. 

Nepaisant visko, įdomiausios šio sezono kalinių istorijos buvo apie kalėjimo parduotuvės kasininkę kinę, šviesiaplaukę sektos narkomanę, virtuvės pagalbininkę nebylę, nors ten kalinių skrebučio garbinimas, kurioje ale matosi nebylės atvaizdas buvo jau aukščiausio vaikų darželio lygio nesusipratimas, primenantis jau bukapročių parodijavimą. Raudonos „įsimylėjimas“ savo apsaugininko, kirpėjos Sofijos sumušimas, Soso depresija ir noras nusižudyti, nes niekas su azijiete nenori bendrauti, košerinis valgis, atsivertimas į žydus, taupymo maisto atžvilgiu programa ir dar daug kitų šiame sezone dalykų tiesiog nugludina serialą iki jau atskiro mikro pasaulio, kuris, pripažinkime, su tikrąja padėtimi Amerikos moterų kalėjime jau nebeturi nieko bendra, tačiau žiūrėti vis tiek labai smagu.

Trečiojo sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela