Filmas: "Geras berniukas" / "Good Boy" / "Heel"

 

Sveiki!

Manau, lenkų režisieriui Jan Komasa, kurio lenkiškus filmus dilogiją „Savižudžių kambarys“ (2011, 2020) bei „Kristaus kūnas“ (2019) labai mėgau, nelabai nusisekė projektas su anglakalbe kompanija naujausiame filme „Geras berniukas“ (angl. Good Boy) (2025). Pirminėje darbinėje versijoje filmas angliškai vadinosi „Heel“, bet galutinėje produkcijoje išleistas kaip „Good Boy“. Bandau sugalvoti įdomesnių argumentų, kodėl manęs filmas nepaveikė ir neįtikino, tačiau visur atsitrenkiu į anglosaksiško kino struktūras ir klišes, tad beveik neabejoju, kad, jeigu Komasa būtų tą pačią medžiagą statęs Lenkijoje su nepriklausomo kino komanda, filmas būtų kur kas paveikesnis.

Istorija pasakoja apie jauną chuliganą ir narkomaną Tomį (aktorius Anson Boon), kurį vieną dieną nusitašiusį nuo kelkraščio paima atokaus dvaro turtuolis Kristas (serialo „Paauglystė“ aktorius Stephen Graham), kurį prirakintą pradeda laikyti rūsyje, tikėdamasis baisiais metodais perauklėti, t. y. ne tik atjunkyti nuo narkotikų, bet ir pertransformuoti jo asmenybę, kad jis taptų kuo panašesnis į prieš tai buvusį ir mirusį sūnų. Tas tėvystės ir motinystės pažeistas potrauminis motyvas kine tiesiog metai iš metų maitina pusę psichologinių trilerių ir galo, aišku, nematyti. Po namu slampinėja gilioje depresijoje skendinti sadistė žmona Ketrina (aktorė Andrea Riseborough) ir jų prasižengti bijantis sūnelis Jonatanas. Žodžiu, didžioji filmo istorija turėjo sukelti psichologinį aštrumą, paremtą psichologiniu veikėjų spaudimu Tomiui. Tiesą sakant, scenarijuje tas ir numatyta, bet tai nuobodu. Galiausiai Tomis iš tikrųjų pamažu pasiduoda Kriso šeimai, retkarčiais ima justi laimę, savotišką pritapimą prie jų, bet niekada neužmiršta, kad tėra tik prie grandinių prirakintas kalinys...

Psichologiškai sutraumuoti veikėjai elgiasi drastiškai patologiškai. Gal ne taip psichiškai kaip Hitchcocko „Psyche“, tačiau režisierius labai jau stengiasi pateisinti ir atskleisti šios sutraumuotos šeimynėlės žmogiškąją pusę. Iš tikrųjų ko gaila, tai to mažo berniuko, kuriam liepia iki vėmulio rūkyti cigaretes už jų slėpimą, o visas tas melancholinis skausmas ir šmėkšliška Ketrina primena perspaustą ir hiperbolizuotą komiksų personažą. Gal net tą vaiduoklę mergytę verksnę iš Hario Poterio dušo...

Scenarijus nieko naujo nepasiūlo. Schemos ir modeliai atpažįstami, o filmo koloritas britiškai amerikietiškas, nekeliantis didelės intrigos. Galiausiai netgi pabaigą pavyko įspėti, kai auka buvęs narkomanas pats sugrįžta pas savo budelius, nes pradeda suvokti, kad jų smurtingas ir radikalus būdas „gydyti“ gali padėti jo merginai... Baikime! Tai tikrai labai holivudinė ir nuvilianti istorijos pabaiga, bet ar galėjo būti kitaip? Scenarijaus plėtotė žanriškai vidutiniška, tarsi režisieriui buvo pasiūlyta „pasibandyti“, jeigu nori, pagal šią istoriją statyti su britais kiną. O kas nenorėtų, juk tokia galimybė! Deja, „Geras berniukas“ tampa smurto istorija, kuri nieko neišgydo, tik sukuria iliuziją, kad Tomis pradeda elgtis nors per nago juodymą teisingai, tačiau jis imasi tos pačios struktūros ir modelio, nuo kurio pats kentėjo. Ką nori pasakyt filmas? Kad muštru galima viską „išmušti“, o iš bevalio ir klausimų nekeliančio individo užtenka tik „taip“ ir jau galima dėti prie veido choroformos ir vilkti į rūsį? Visgi filmas išlaiko pramoginį lygį, nors veda per kažkokias edukacinių formų patologijas, bet kartu leidžia smagintis psichuojančių veikėjų angeliškais žvilgsniais, trokštančiais susigrąžinti to, ko neįmanoma. Galiausiai filmas apie iliuzijas ir pats kūrinys labai jau iliuzinis. tad daugeliui pramogai, manau, patiks. Jaučiuosi peraugęs tokį kiną.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.9

Maištinga Siela

Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tarnaitė" / "The Housemaid"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Paul Feig yra mano stiliaus režisierius, kai noriu ko nors spalvingo, įtempto ir šiek tiek sarkastiško. Jis, beje, geras komedijų kūrėjas, tačiau pastaruoju metu režisuoja stilingus psichologinius trilerius. Nenuostabu, kad šįkart pasirinko bestselerių autorės Freidos McFadennos garsųjį romaną „Tarnaitė“ (angl. The Housemaid) (2025). Šis romanas, visai neseniai pažiūrėjau lietuviškame viename populiariausių knygų parduotuvių knygos.lt reitinge, yra bene perkamiausia praėjusių metų knygų Lietuvoje, nusileidusi tik tokiems bestseleriams kaip Editos Mildažytės memuarams „Pelynų medus“. Į lietuvių kalbą išverstos ir kitos „Tarnaitės“ serijos knygos, tad, galima įspėti, kad šiaip sėkmingai debiutavusi Feigo ekranizacija duos startą ir kitų knygų adaptacijai ekrane. Tiesa, pats „Tarnaitės“ neskaičiau, tad su knyga nelyginsiu, bet pasakysiu, kad „Tarnaitė“ kažkoks hitas ir kaip filmas, nes salė buvo beveik pilna, visi kramtė spragėsius ir jautėsi, kad laikinai pamiršo visi pasižiūrėti į išmaniuosius, kiek valandų. Tuo tarpu neseniai pradėtą kino teatre rodyti Sorrentino filmą „Malonė“ vakar žiūrėjau kone pustuštėje salėje... Tai daug ką pasako.

 

Pradėsiu netipiškai: man filmas labai patiko. Įtraukė ir nepaleido iki paskutinės akimirkos. Nesitikėjau, kad taip įtrauks. Filmas iš pradžių atrodo tipinis, kažkoks lengvas trileriui skirtas šablonų, klišių rinkinys, adaptuojantis įprastai turtingąjį, jau savaime sugedusį ir psichozės apimtą turtuolių gyvenimo sandūrą su itin žemos socialinės aplinkos žmonėmis. Taigi turime tarnaitę, kuri įsidarbina turtuolių namuose, ji apsigyvena jų įrengtoje palėpėje. Jau kitą dieną puikioji šeimininkė Nina (aktorė Amanda Seyfried) ištinka dėl dingusios užrašinės psichozė. Dėl visko, žinoma, kalta naujoji namų tvarkytoja Milė (aktorė Sydney Sweeney). Galų gale žiūrovui pasiūlomas ilgas Ninos manipuliacinis planas, šabloninis Milės persekiojimas, tiesa, dar kol kas neaišku, ar tai Ninos psichozės taikinys, ar kažkoks šeimynėlės fetišas, ar dar koks nors velnias. Mano galvoje iškart gimė idėja: čia gi turėtų būti Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ kažkokia trilerio perdirbimo istorija: turtuoliai negali susilaukti kūdikio, todėl jie apdoroja savo auką Milę, kuri pažeidžiama, neturi tėvų ir draugų, todėl kėsinasi į jos įsčias kaip į surogatinę motiną. Deja, tai būtų pernelyg paprasta, todėl ir ši mano teorija pamažu subliūkšta...

 

Visgi filmas iš tų, kurie prasideda įprastai, kaip mėgsta amerikiečių daugelis trilerių ir tik jau filmui įpusėjus pamažu siužetas tampa vis įdomesnis, nes jis „paturbintas“ dinamiškesniais ir nenuspėjamais įvykiais, kurie pateikia kiek kitokias perspektyvas, nei buvo galima numanyti filmo pradžioje. Gal dėl to filmas labai patiko. Dėl parinktų aktorių, erotikos ir smurto derinio. Dėl skirtingų socialinių jungčių, dėl keistų fetišistinių turtuolius pajuokiančių niuansų, pvz., šitaip branginti seną šeimos servizą arba puoselėti motinos kadaise pagirtus sūnaus dantis... Kas matė, tas supras, apie ką aš. Tam tikra satyra prasprūsta kaip atsvara įprastam nugludintam vienkrypčiam žanrui. Galų gale įvyksta kažkas tarantiniško ir visas filmas palieka gero filmo įspūdį, kuris leido užsimiršti, mėgautis, turint galvoje, kad tai absoliučiai geras žanrinis kinas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Po medžioklės" / "After the Hunt"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nepaliauju stebėti italų kilmės režisieriaus Luca Guadagnino pastarosios dekados produktyvumu: serialai, ištisi ir nesibaigiantys kino projektai. Mėgstu, kaip jis režisuoja savaip, kaip kine mato probleminį lauką ir kaip puikiai atsirenka projektams aktorius, nors pastaruoju metu kino kritikai gana drungnai vertino tam tikrus jo sukurtus filmus, kurie, anot jų, neprilygsta „Vadink mane savo vardu“ (2017) viršūnei. Galima sakyti, kad tai režisierius, kuris į kiną iškėlė vieną labiausiai išgarsėjusį jaunosios kartos aktorių Timothée Chalamet. Naujausias režisieriaus filmas „Po medžioklės“ (angl. After the Hunt) (2025). Pats pavadinimas – kilęs iš citatos (dažnai priskiriamos Otto von Bismarckui), kad žmonės niekada taip nemeluoja, kaip po medžioklės, karo metu ar prieš rinkimus. Tai užuomina į tai, kad filme matysime daug apgaulės, nutylėjimų ir bandymų apsaugoti save bet kokia kaina.

 

Viso filmo vinis – aktorės Julios Roberts sukurta profesorė Alma, kuri gyvena santuokoje su vyru, tačiau seksualine prasme ji šiek tiek laisvamanė, nes palaikė kurį laiką intymius ryšius su savo geriausia studente Mege bei kolega Henku. Tame universitete tiek daug seksualinės įtampos! Žodžiu, visas šis trikampis vieną dieną sutrinka, kai dėstytojas Henkas per prievartą palaužia studentę Megę. Alma apie tai sužino viena pirmųjų ir ji netrukus prisimena ir savaip iš naujo išgyvena savo jaunystę, kaip pati kadaise patyrė seksualinę prievartą, tik priešingai nei Megė, ji buvo pasirinkusi tylos, engimo ir melo kelią.

 

Filmas įsuka į ilgų ir painių psichologizuotų pokalbių sudurstytą istoriją. Ten, kur kuria Luca Guadagnino, visada veriasi daug seksualinės įtampos ir LGBT istorijos niuansai, šis filmas – ne išimtis. Kino kritikai gana šaltai vertino šį filmą, lygindami su „Tar“ (2022), kuris, tenka pripažinti, kur kas aštresnis ir įtraukesnis. Bet man filmas kažkaip patiko, jo neskuba, lėtumas, daug intelektualinių apie socialinius vaidmenis pokalbių,  prislopintas aštrumas sakyti sakė, kad filmas nenuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, nors jis būtų visgi labiau pavykęs, jeigu pusvalandžiu trumpesnis ir labiau „suveržta“ intriga kaip antai „Skandalo užrašai“ (2006). Visgi filme daug ką atperka aktorės Julia Roberts pasirodymas, kuri sukūrė gana įtaigų vaidmenį, seniai nebemačiau jos stipriame amplua, o šis vaidmuo vėl ją išjudino ir žiūrovams priminė, kad ji gali vaidinti gerus ir sudėtingus draminius vaidmenis.

 

Filmas yra ilga psichologinė drama, besisukanti apie žmonių vaidmenų ribas. Tai intelektualus trileris apie baime pagrįstą tylėjimą. Pagrindinė žinutė yra ta, kad bandymas nuslėpti tiesą (siekiant apsisaugoti) galiausiai kainuoja daug brangiau nei pati tiesa. Režisūra tamsi, spalvos prigesintos, niūrios. Stebino tas vakarietiškas studentų ir profesorių laisvamaniškas būriavimasis tavernose, kuriose išnyksta profesorių ir studentų atskirtys ir leidžia intelektualinį flirtą paversti ištisais lyčių ir amžiaus nepaisomais seksualiniais romanais. Ar Lietuvoje įmanomas toks dalykas?

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Be dvynio" / "Be dvyniai" / "Twinless"

 

Sveiki, skaitytojai ir atsitiktiniai internetiniai praeiviai,

 

Ne taip ir dažnai tenka pamatyti LGBTQ turinio filmą, kuris turėtų nors kiek originalesnį scenarijų ir būtų ambicingesnis. Dažnai tokio pobūdžio filmai „nueina“ pramintais smurto, socialinės atskirties ar absoliučios tipinės romantikos pramintais pasakojimo keliais. Jaunasis režisierius James Sweeney bandė tą padaryti parašydamas savo filmui scenarijų, pats jį ėmęsis režisuoti ir atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų. Absoliučiai asmeninis autorinis filmas „Be dvynio“ (kai kur verčiama kaip „Be dvyniai“) (angl. Twinless) (2025).

 

Pasirodo, egzistuoja tokios anoniminių susirinkimų grupės, kuriose renkasi savo antrųjų dvynių netekusieji ir dalijasi skausmu, prarastu ypatingu ryšiu. Vieną dieną į tokią grupę užsuka visai neseniai savo identiško dvynio netekęs Romanas (aktorius Dylan O'Brien), kuris grupėje susipažįsta su panašaus likimo homoseksualiu Deniu (aktorius James Sweeney). Pastarieji užmezga ryšius, vis dažniau ir dažniau drauge susitinka, susiskambina, nes Romanas bando suvokti savo brolio netektį, kuris irgi buvo homoseksualus. Deja, nutinka Deniui taip, kad Romanas susižavi jo kolege iš darbo ir į viešumą pamažu ima lįsti paslaptys, filmas ima įgauti aštresnio psichologiniam trileriui būdingo siužetinių vingių...

 

Režisierius nori psichologizuoti, tačiau stengiasi lyg ir išlikti populiariame ir saugiai pamatuojamo žanro rėme. Galutiniame variante filmas išėjo visoks. Tiesą sakant, jis manęs nesužavėjo, tikėjausi ko nors originalesnio, netikėto, tačiau viskas „išvairuota“ su šia istorija gana įprastai ir saugiai. Visgi filmas įdomios tekstūros, atrodo, jog režisierius kuria retsykiais labai mėgėjišką filmą, kuriame net patys veikėjai neatrodo tikri ir užtikrinti, atsiranda toks kažin koks dirbtinis infantilumas, kuris iš vienos pusės ir sukuria kitokį filmo toną, bet leidžia pačiam žiūrovui abejoti filmo autentiškumu ir profesionalumu. Panašiai kaip kartais nutinka žiūrint R. Zabarausko kuriamus filmus: lyg ir viskas gerai, scenarijus yra, aktoriai parinkti, tačiau viskas dvelkia kažin kokiu kiču, teatru, dirbtinoka. Filmas „Be dvynio“, sakyčiau, viso šito neišvengia, nors keista – kino kritikai, vertinę „Be dvynio“, buvo išskirtinai palankūs ir filmas sulaukė nemažai liaupsių. Gal dėl to turėjau kiek didesnių lūkesčių?

 

Bandau prisiminti, ką panašaus mačiau, ir pirmiausia šauna į galvą Julio Torres filmas „Bėdų sukėlėjas“, kuriame jaunas režisierius, aktorius ir scenaristas irgi kūrė autorinį LGBTQ pobūdžio filmą, tik jis buvo labiau fantastinis, ironiškas, satyriškas ir gal dėl to atrodė idėjiškai stipresnis už „Be dvynio“. Visgi tai nėra pats prasčiausias variantas, galima patiems pasižiūrėti ir įvertinti.

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Aido slėnis" / "Echo Valley"

 

Sveiki, kino žiūrovai ir skaitytojai,

 

Pakartosiu seną savo tiesą apie kiną: kai mažai ko tikiesi iš kino juostos, tada iš jos gauni daug daugiau. Panašiai nutiko ir su režisieriaus Michael Pearce kino filmu „Aido slėnis“ (angl. Echo Valley) (2024), kuris lyg ir žadėjo gan nuobodoką ir tamsią dramą, kur viskas ištęsta, tyčia kuriamas dramatizmas „iš nieko“, stengiantis pripildyti laiką pustuščių dialogų ir daug gamtos niūrių vaizdų. Nieko panašaus. Nors kino kritikai filmui „Aido slėnis“ liko gana abejingi, tačiau jis mane įtraukė kone nuo pat pradžių.

 

Istorija pasakoja apie pagyvenusią ūkininkę Keitę Garetson, kuri kasdien sunkiai keliasi ir nuo pat ryto rūpinasi savo žirgais, pašaru ir tvarto mėžimu. Keitė dar visai neseniai neteko mylimosios, todėl sunkiai tvardosi, tad stengiasi kaip įmanydama viena susidoroti su ūkiu. Negana to, ji turi dar ir dukrą Klerę iš pirmos santuokos su vyru, šioji įnikusi į narkotikus ir dažnai savaitėmis dingsta iš namų, neatsako į mamos skambučius ir žinutes, o ant namų slenksčio atsiranda tik tada, kai reikia pinigų arba sutvarkyti problemas. Galiausiai vieną dieną Klerė sugrįžta vėl meluodama, kad yra švari, bet iš tiesų ją vejasi pavojingas gangsteris, kuris netrukus pasibels ir į motinos namus...

 

Žodžiu, daugiau siužeto nepasakosiu, nes kuo mažiau žinosite, tuo bus įdomiau žiūrėti. Visgi filmas nuvertintas, sunku pasakyti kodėl: gal dėl kiek perspausto ir netikro siužeto? Galbūt, bet jis tiko tokiam žanrui, koks yra „Aido slėnis“. Iš pradžių, atrodo, kad filmas bus sudėtingai draminis apie motiną, kuri kuopia dukrelės narkomanės problemas ir bando jai padėti, tačiau netrukus filmas keičia savo žanrą ir tampa trileriu. Keitė kaip motina ne tik randa jėgų susitvarkyti su ją spaudančiu gangsteriu, bet galiausiai suvokia, kad neturi nuolat gelbėti savo mažosios dukters kiekviename žingsnyje žlugdydama pati save.

 

Didžiausią filmo krūvį prisiima ne visiems pastaruoju metu įtikusi jaunoji aktorė S. Sweeney, bet kino veteranė Julianne Moore, kuri perteikė įtikinamai sudėtingus sprendimus priimančios motinos Keitės vaidmenį. Nors iš pradžių atrodo, kad filmas lėtas ir slogus, tačiau psichologinė įtampa kaista pamažu, tad ima stebinti Keitės savitvarda ir ištvermė: kuo sunkiau, tuo blaiviau ji mąsto (nors tai absoliučiai būdinga trileriams). Visgi smagu, kad Keitė nėra ir niekada netampa jokia didvyre, tačiau jai galiausiai pavyksta iš dalies susitvarkyti savo gyvenimą. Seniai nemačiau tokio žanro filmo, gal dėl to žiūrėjau taip įsitraukęs, nes turiu šiokią tokią meilę kriminalinėms kino juostoms. Visgi man patiko, kad filmas nevienalytis, turi draminio, psichologinio ir trilerio žanrų miksą, kuris, sakyčiau, subalansuotas proporcingai, kur depresija ir liūdnas tonas persimaišo su psichologine įtampa. Nors filmas turi iš dalies LGBTQ+ indeksą, bet istorija toli gražu ne apie homoseksualių moterų problemas. Beje, labai žavėjausi šįkart J. Moore, kuri, mano akimis, sukūrė po tiek laiko vėl kameros vertą vaidmenį, kaip anuomet „Vis dar Elis“ ir „Kelias į žvaigždes“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paauglystė" / "Adolescence" (1 sezonas / season 1)

 

Sveiki,

Apie šį serialą kalbėjo tikriausiai visi, kurie žiūri naujausius serialus, apie jį kalbėjo ir rašė netgi ir tie, kurie šiaip serialų nežiūri ir nekomentuoja. Ypač apie jį nemažai buvo rašyta Lietuvos spaudoje, todėl žmonės paprasčiausiai turi pamatyti ir suprasti apie šio serialo poveikį ir reikšmę mūsų visuomenei, apie paauglių gyvenimą. Serialo „Paauglystė“ (angl. Adolescence) vienas iš pagrindinių šio projekto režisierių Stephen Graham, kuris taip pat šiame seriale sukūrė ir tėvo Edžio Millerio vaidmenį. Šį aktorių puikiai prisimenu iš Kino pavasaryje rodyto filmo „Ties virimo riba“ (2021), nors kine jau senas veteranas ir sukūrė per 120 skirtingo kalibro vaidmenų.

Taigi keturių serijų mini serialas „Paauglystė“ pasakoja apie Edžio Millerio sūnų Džeimį Millerį, kurį vieną ankstyvą rytą įsilaužę į namus suima Didžiosios Britanijos specialieji pareigūnai. Šeima patyrusi didžiulį stresą niekaip negali suprasti, kodėl patruliai suėmė Džeimį, kol galiausiai išgirsta kaltinamus, kad neva Džeimis iš tikrųjų nužudė savo bendraamžę merginą. Nekalto ir dar visai berniokiško veidelio trylikametis viską neigia, neatrodo jis nei chuliganas, nei koks nors „kietuolis“, tačiau pirmojoje serijoje jo melus netrukus patvirtina pareigūnų išimtas vaizdo įrašas iš automobilių stovėjimo aikštelės, kuriame akivaizdžiai matosi, kaip Džeimis subado savo amžiaus merginą... Šokas ir patiems žiūrovams, nes įtikinama Džeimio pozicija tiesiog bylote bylojo, kad jis nekaltas, kad čia įsivėlusi kokia nors suktesnė istorija, gal būta paauglių režisūros, apsikeista rūbais, keršto akcija, tačiau galiausiai tenka pripažinti, kad Džeimis tą padarė.

Likusios trys serijos vaizduoja skirtingas šios istorijos perspektyvas po fakto, kad Džeimis iš tikrųjų tai padarė. Vienoje serijoje Džeimis, laukdamas savo teismo, kalbasi su nusamdyta psichologe, kuri bando išsiaiškinti paauglio motyvus. Puikus ir nebanalus dialogas, išvengiantis to nenatūralaus holivudinio trileriui būdingo braižo ir patoso. Iš tikrųjų mes matome sutrikusį, besigailintį ir baisiai išsigandusį paauglį, kuris viduje norėtų atsukti visą laiką atgal ir pasielgti kitaip, tačiau niekam negali to pasakyti, todėl jo elgesys prasiveržia provaktyviai. Psichologė kalba apie trylikamečio seksualumą, o Džeimis, pajutęs psichologės palaužiamumą, bando ją suvolioti tiesiai klausdamas, ar jis jai patrauklus. Iš tikrųjų seriale labai prislopintai niuansuojami seksualiniai paauglio troškimai, kuriuos suformavo ne tėvai, ne aplinkinių pavyzdys, bet erotika internete. Viena iš galimų nusikaltimo priežasčių galėjo būti Džeimio atstūmimas iš merginos ir keršto variantai nusižiūrėti internete iš moterų ir merginų nekentėjų puslapių, kur meilės negavę vyrai lieja neapykantos tulžį ir dalijasi scenarijais pasmaugti ar kaip kitaip nužudyti subjektes.

Reiktų paminėti, kad serialo kūrėjai niekur nepabrėžia Džeimio tikrųjų veiksmo motyvų, tiesą sakant, nelabai seriale vaizduojama ir detektyvinė linija, tiesos paieškos, keli detektyvai apklausia kelis niūrius britų paauglius mokykloje, tad veikiau susitelkiama į bendrą įvykių emocinę atmosferą ir veiksmų seką: o kas dabar bus, o kas toliau? Pagrindiniam paauglio vaidmeniui buvo pasirinktas mažai praktikos turintis Owen Cooper, kuris komisijai nusiuntė savo vaizdo įrašą ir serialo kūrėjai iš šimtų kitų atrinko būtent jį. O. Cooper neprofesionalas, neturi aktorinės mokyklos, tačiau jo įgimtas juslingumas šiam vaidmeniui labai tiko, o serialo kritikai jau giria ir pripažįsta kaip įspūdingą debiutantą. Man taip pat labai patiko šio vaikinuko pasirodymas, juolab, kad serialo filmavimas tikrai buvo itin sudėtingai organizuojamas, nes keturios serijos filmuojamos kadru be pertrūkio, tad stebina paauglių susitelkimas, nesutrikimas ir įdirbis, koordinacija ir organika. Operatoriai išties pasistengė, kad sukurtų išskirtinai psichologiškai slogią atmosferą.

Visgi mano mėgstamiausia serija buvo paskutinioji, kurioje vaizduojama Millerių šeima, kai Džeimis nusprendžia prisipažinti ir prisiimti atsakomybę. Tėvas Edis švenčia savo gimtadienį, tačiau iš pat ryto prasideda didžiulis antpuolis, nes kaimynystėje esantys žmonės į juos žiūri kaip į monstrus. Ant Edžio darbo automobilio paliktas vandalų paauglių užrašas sukala paskutines vinis į Edžio karstą ir demonstruoja bendruomenės santykį su tėvais, kurie užaugino monstrą Džeimį. Kaip gyventi motinai, tėvui, vyresniajai seseriai, kai visa šalis žino, kas jie tokie ir niekur nuo viešumos nebegalima pasislėpti, visi juos atpažįsta, nors suvokia, kad iš esmės jie patys juk nieko nepadarė, buvo ir tebėra geri žmonės, tačiau turi kentėti už Džeimį. Dar labiau šioje serijoje nustebina Džeimio aplinka: tėvas nė karto nėra smurtavęs ar kaip nors luošinęs savo sūnų, priešingai – suteikė visus būtiniausius dalykus paaugliui britui, įskaitant ir neribotas valandas internete, tačiau to nepakako...

Serialas šokiruoja ne dėl to, kad Džeimis nužudė paauglę, šokiruoja tai, kad nėra aiškaus klasikinio motyvo. Dar baisiau: geros šeimos geras berniukas padaro neracionalų ir lemiamą žingsnį ir nėra jokio paaiškinimo. Suprantu, kaip serialas gali leisti permąstyti mums, lietuviams, paauglių gyvenimus, pagrobtus ir įtrauktus virtualiosios tikrovės, kur galioja visiškai kiti dėsniai ir bendravimo bei vertybinė sistema, kaip visa tai gali „susidvejinti“ ir sujaukti jaunąjį protą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje paauglių gyvenimas iš vienos pusės tapo autonominis, slaptas ir nepažinus netgi labai įžvalgiems ir geriems tėvams, nes interneto amžiuje visi kontrolės saugikliai yra apeinami. Kita vertus, mūsų Vaikų teisių organizacijos padarė meškos paslaugą, Žiobienė, Šalaševičiūtė ir Šakalienė, kurios kūrė saugios šeimos koncepcijas, remdamiesi skandinavų utopiniais parametrais, padarė viską, kad lietuvių paaugliai turėtų tik teises. Policija negali susitvarkyti su agresyviais paaugliais, tėvai susitvarkyti taip pat negali, mokytojai, iš kurių tyčiojasi ir netgi retesniais atvejais yra smaugiami ir daužomi, irgi nieko negali, nes nepilnametis, jokios socialinės atsakomybės, toks paauglys net su psichologe, jei nenori, nekalbės (nes turi teisę!?), niekas negali padėti, nes jie yra nebaudžiami ir tai jie puikiausiai žino. Atvėrę duris į paauglių fizinio ir psichologinio smurto toleravimą įstatymiškai į savo tikrovę įsivežėme Trojos arklį. Puikiai žinome, kuo viskas baigiasi vargšams trojėnams. Viename facebooke užskaičiau, ar švelnumu ir gerumu, tolerancija kartais neužauginame tokių monstrų kaip Džeimis? Nes juk paaugliams ribų nėra net įstatymiškai...

Tai tik viena iš serialo „Paauglystė“ samprotavimo perspektyvų, galimi juk ir kiti interpretavimo aspektai. Ar Džeimis yra bendrakultūrinis produktas, ar jis turi savo sąmonę ir atsakomybę kaip individas? Mūsų žiniasklaidoje dažnai traktuojama, kad smurtautojas yra auka, nes tik sužeistas žmogus puola kitą, tačiau ar visada būna tik šitaip? Šiaip serialas nėra kažin koks stebuklas, tačiau man patiko pasirinkta jo strategija niuansuotai plėtoti padarinių kelias skirtingas perspektyvas, susitelkti ne į tipinius paauglių smurtinius atvejus, o būtent į tokius, kurių vienu šabloniniu sakiniu nepaaiškinsi. Pavykusi skandinaviško-britiško stiliaus drama, gyvi dialogai, įtikinama vaidyba ir situacijos leidžia serialu patikėti, kad jis sutelktas atviriems klausimais dabarties visuomenei, tėvams, mokytojams, policijai ir teisininkams. Bet bendriausias tikriausiai tebėra: kaip užauginti dorą ir empatišką žmogų, kuris gebėtų būti žmogus pačia plačiausia prasme.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gera mergaitė" / "Babygirl"

 

Sveiki,

 

Nenorom girdėjau labai daug apie šį filmą. Kol nepasiekė filmas Lietuvos kino teatrus, vis pasigirsdavo, kaip puikiai šiame filme vaidina aktorė Nicole Kidman, o ir festivaliuose filmas buvo giriamas kino kritikų, tačiau, kai pasiekė mūsų kino teatrus, o juose filmas, nepaisant itin prieštaringų vertinimų, sakyčiau, lankomumas buvo gan didelis ir jį rodė ganėtinai ilgai. Filmą „Gera mergaitė“ (angl. Babygirl) (2024) režisavo kine ir serialuose per 80 skirtingų vaidmenų sukūrusi aktorė Halina Reijn. Pastarajai tai nėra režisūrinis debiutas, tačiau tai labiausiai ją kaip režisierę garsinantis erotinis psichologinis filmas, kurį labai norėjau pamatyti pernelyg daug nesitikėdamas, bet labiau norėdamas susidaryti savo asmeninę nuomonę.

 

Filmas pasakoja apie įtakingą versle dirbančią dviejų vaikų motiną Romi (angliškai Romy), kuri diena iš dienos laiką praleidžia įmonėje, o vėlai vakare pasimylėjusi su vyru lekia į kitą kambarį masturbuotis, kad patirtų orgazmą, kurio nepatiria su sutuoktiniu. Trokšdama būti valdoma, užvaldyta šiurkštaus bei įsakmaus balso, rankų, kurios suvaldytų jos šiaip socialinėje darbinėje terpėje pasireiškiančią lyderės ir dominavimo tapatybę. Galiausiai ji užmezga santykius su jaunu praktikantu Samueliu, kuris iškart pajutęs kur kas vyresnės moters troškimus pamažu ją suvilioja ir ji tam pasiduoda, nepaisydama karjeros, vaikų, sutuoktinio... Daugiau siužetiškai nelabai kas vyksta, nes didžioji juostos dalis perteikia praktikanto ir vadovės erotines viliones, pripažinimą, nuolankumą ir tik pačioje pabaigoje Romei tenka atgailauti už nuodėmes, nes ji suklydo...

 

Erotinio pobūdžio juosta iš esmės psichologizuota. Nemažai kas dėl tematikos lygina su „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, tačiau filmus, sakyčiau, tik vienija sutartinis erotinis paklusniojo ir dominuojančiojo žaidimo peripetijos, bet „Gera mergaitė“ veikė stipriau, kadangi režisierė sudeda akcentus ne į erotinius žaidimus, o į išsilaisvinimo trokštančią moterį, kuri įrėminta darbe savo įvaizdžio ir autoriteto, o namie švelnaus menininko vyro ir vaikų. Kad šis išsivadavimas įvyktų, tenka sulaužyti daug normų ir tabu, kurie vis dar, negaliu patikėti, bet primityvokai komentuojami pačių lietuvių įvairiuose forumuose. Didžiulį krūvį šįkart filme prisiėmė aktorė Nicole Kidman, kuri ne kartą yra vaidinusi ir kekšytes, ir prostitutes, ir ką tik norite, tad lyg ir nieko, gal kiek lietuvių akelėms trikdo, kad karjeristė ir ištekėjusi moteris paklūsta kažkokiam piemeniui, kuriam per 20? Visgi tas amžiaus sulaužymas tėra dar vienas specialus „patiekalas“ paerzinti žiūrovą, tačiau tik tuos, kurie provokacijų nelabai mėgsta, bet purkštauti ir visur kalbėti apie iškrypimus – patys pirmieji šventieji.

 

Visgi filmas nėra toks primityvus, jeigu akylai stebėsite, kaip Nicole Kidman perteikia nepatogias situacijas emociškai, tarsi šiek tiek iš tikrųjų norėtum to erotinio pavojaus už pačią Romi, bet vis dar kamuotų šiokia tokia gėda ir įsitikinimai. Filme pasirodo ir Harris Dickinson, kurį labai mėgstu, bei seniai bematytas Antonio Banderas, tačiau akivaizdu, kad filmo akcentas yra Kidman vaidyba ir jos veikėjos sudėtinga psichologija, paremta prieštaringumu ir įtampa, kurią iš dalies sukūrė socialinio vaidmens spaudimas. Kodėl filmas gali nepatikti? Dėl to, kad jis vaizduoja stereotipinius kontrastus: turtuolė ir valdinga moteris (nuodėmingoji, nusidedančioji) ir jaunas, nepatyręs, neturtingas seksualus vyrukas (tas „nekaltasis“ dominantas) – socialinė turtinė padėtis, amžiaus skirtumai tarp lyčių ir t. t. Ar būtų filmą įdomiau žiūrėti, jeigu Romi būtų paštininkė, o Dickinso vaidmens atlikėjas koks nors ledų pardavėjas? Taip, bet tik tokiu atveju, jeigu režisierė pagriebtų ir eksperimentuotų pasakojimo forma, pasiūlytų netikėtus sprendimus, tačiau, regis, „Gera mergaitė“ išlieka susitelkusi vykusiai tik į Romi psichologines priežastis, o visos scenos ir istorija daugiau ar mažiau jau kine ir serialuose išrašytos ir pavaizduotos.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 79/10

IMDb: 6.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Dievo sutvėrimai" / "God's Creatures"

 

Sveiki,

 

Pastaruoju metu nesu linkęs žiūrėti tamsias ir liūdnas šiaurietiškas dramas, kur vyksta itin dramatiški įvykiai, veikėjai neįstengia vieni kitų pakeisti, o jų būsenas iliustruoja kokia nors šalta į aštrias uolas besitrankanti jūra. Visgi pažiūrėjau airių filmą „Dievo sutvėrimai“ (angl. God's Creatures) (2022), kuris iš esmės įkūnija visa tai, ko iš tikrųjų vengiau. O vengiau, aišku, be reikalo, nes viskas su šio filmo atmosfera yra gerai, kaip tik papildo mūsų prasidėjusį tamsų ir niūrų lapkritį su smarkiais vėjais ir lietumi.

 

Istorija pasakoja apie mažą žvejų miestelį, kurio pagrindinėje žuvų išdarinėjimo fabrike dirba aktorės Emily Watson sukurta veikėja Ailyn. Darbas alinantis ir sudėtingas, reikalaujantis ištvermės. Atmosfera iškart fokusuojanti į sudėtingus socialinius žmones, kurie kabinasi į gyvenimą taip, kaip jiems pavyksta. Galiausiai Ailyn sužino, kad grįžo jos sūnus paklydėlis Brajenas. Motina besąlygiškai juo džiaugiasi, nes jaučia kaltę, jog tai ji kalta dėl to, kad kažkada Brajenas išvyko į Australiją. Filmas utriruotas į darbą, vos tik grįžęs Brajenas yra užverčiamas klausimais ir spaudimu, jog tuoj privalo dirbti, užsidirbti ir eiti į priekį (kažkas labai lietuviško, ar ne?). Šioms šeimoms darbas yra visa ko pamatas, todėl Brajenas imasi austrių verslo, tiesa, kiek nelegaliai, su motinos pagalba, kol vieną dieną neateina skundas, jog galimai Brajenas išprievartavo merginą ir tada motinos pasaulis suvyruoja...

 

Viskas su šiuo filmu tvarkoje, tačiau tenka pripažinti, jog jis labai slogus visomis prasmėmis. Žemi violončelės garsai, prislopintos šiaurietiškos spalvos, tamsi ir šalta jūra, sunkus darbas žuvų fabrike, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, lėtumas, miestelio žmonių skersuojantys žvilgsniai. Galima sakyti, jog kartu tai viskas, kas šalčiausia ir sudėta į šį filmą, bet iš kitos pusės viskas pateisinama ir iliustratyvu. Šiaip labai mėgstu užgimusį kino naująjį liūtą Paul Mescal, tačiau šis filmas iš esmės aktorės Emily Watson smuikelis, ji čia svarbiausia ir jos sukurtas motinos paveikslas, sakyčiau, įkūnija tai, ką paprastai mėgsta motinos tokiuose prasikaltusio vaiko filmuose – ginti vaiką iki tol, kol nukrenta abejonės kaukė. Tam tikra prasme filmas pateisina savo pavadinimą, tik šįkart Ailyn sukūrė savo vaiką ir nesugebėjo jam perteikti visko, kas geriausia, nes tikriausiai buvo per naivi ir neatidi, todėl ją ištinka Medėjos likimas.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 6.0 

 

Jūsų Maištinga Siela