Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gerasis Vilas Hantingas" / "Good Will Hunting"

Sveiki, kinomanai,

Amerikiečių filmas „Gerasis Vilas Hantingas“ (Good Will Hunting) (1997) yra pelnęs nemenką pripažinimą tarp žiūrovų ir pačių kino kritikų. Scenarijų šiam filmui parašė jaunieji dar tame pačiame filme vaidinantys Benn Affleck ir Matt Damon. Šis legendinis duetas buvo liaupsinamas, o ir 1999 metais jiedu kartu pasirodė filme „Dogma“, kur įkūnijo du puolusius angelus. Sakoma, kad aktoriai turėjo ir intymių santykių, tačiau dabar ne apie tie, o apie filmą „Gerasis Vilas Hantingas“, kuris turėjo man mažų mažiausiai patikti, bet ne tik, kad nenustebino, bet, tiesą sakant, buvo gan nuobodokas.

Taip, scenarijus gan įdomiai išvystytas, tačiau pats filmas man truputį naivokas, scenos surėdytos pagal nieko neypatingą principą. Pagrindinis personažas, kurį sukūrė Matt Damon, yra apsigimęs vunderkindas, kuris geba atgaminti ir konstruktyviai jungti informaciją iš perskaitytų knygų, tačiau savo viduje slepia sužeistą žvėrį, kuris jį daro agresyviu. Tai pasakojimas apie žmogaus susitaikymą su savimi pačiu žmonių įtakų žaidimo ir naudos ieškojimo zonoje. Tai kelio iš savęs į pasaulį ieškojimas. Viskas čia pakankamai rimta ir nebanalu, tačiau, palyginus su „Nuostabiu protu“ (2001), kur genijus savotiškai siekia kelio į pripažinimą, „Gerasis Vilas Hantingas“, mano akimis, daug silpnesnis.

Nežinau, be vaikystės traumų ir atvirų pokalbių tarp Matt Damon su tuokart psichologą vaidinančiu Robin Williams, kai M. Damonui akyse prisipildydavo ašaros ir kartus suvokimas, man šiame filme beveik niekas kitas taip ir nesujaudino. Santykiai su atrasta ir ne iš kelmo spirta mergina atrodė tokie paviršutiniškai įterpti, o gan iš pirmo žvilgsnio motyvuota socialinė terpė elgesyje, lyg ir gerai užpildyta tapo tik blankokas kontekstas. Taip pat pernelyg keistai integruota personažo treninguota sekta, kuri suvokia genijaus galimybes ir skatina tobulėti, rodos, realybėje viskas vyktų atvirkščiai, bet kas žino, kokie tikri draugai veriasi treninguotųjų terpėje.

Aišku, filmo pradžia kelia daug mįslių, kodėl pvz. universiteto valytojas ima ir išsprendžia lygtį dėl kurios ginčijasi net profesoriai? Aišku, po to išaiškėja personažo paslaptis, kuri jį paverčia šiokiu tokiu superherojumi, bet scenaristai nenorėjo suteikti jam kostiumo, todėl, toks įspūdis, kad norėdami sukurti antisuperherojaus tipažą, įsodino jį į „atsilikėlių“ gretas. Tik klausimas, ar pats Vilas taip pat puikus ir nuostabus, ar tik nuostabus jo sugebėjimas? Aišku, filmo pabaigoje, kaip kokiame Volto Disnėjaus animaciniame filme, viskas vyksta dėsningai, personažas išsilaisvina, visi pagaliau atslūgsta, atranda ramybę. Blogiukas išsirita iš kokono ir tampa drugeliu. Gal norėjosi ryškesnės pačios personažo kovos, kuri baigtųsi nei blogio genijaus pergale, nei „atsivertėlio“ triumfu, tačiau tada tektų koreguoti visą siužetą. Šiaip ar taip, man filmas nepasirodė tas, kokį tikėjausi iš serijos „būtina pamatyti“. Iš tikrųjų filmas neblogas pradedantiesiems kinomanas, tačiau tokių filmų perteklius yra didelis. Filmas „nieko prasto“, bet ir „nieko ypatingo“ patiks daugeliui, tačiau man didesnio įspūdžio, deja, nepadarė.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 8.2

Jūsų Maištinga Siela