Filmas: "Įvertinimas" / "The Assessment"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu psichologinės įtampos filmus. Nesvarbu ar jie mokslinės fantastikos, ar absoliučiai draminiai ir buitiniai. Štai neblogai kino kritikų įvertinta distopine psichologine drama-trileriu vadinama Fleur Fortune režisuota juosta „Įvertinimas“ (angl. The Assessment) (2024) gali sukelti prieštaringus jausmus, ypač tiems, kurie prie rimtesnio tono filmų nėra pratę ir visada stengiasi pažiūrėti ką nors linksmesnio ir spalvingesnio. Apie ką iš tikrųjų šis įvairių kino žanro elementus talpinantis filmas yra iš tikrųjų?

 

Žiūrovas yra nunešamas į tariamą ateities arba alternatyvų pasaulį po didžiosios apokalipsės, kada žemėje išlikę žmonės atsitvėrė siena nuo toksiško pasaulio, kuriame, kaip teigiama, jau seniai viskas išnykę. Gyvendami itin disciplinuotame pasaulyje, kuriame suteikiami patogūs namai, puikus geriamas vanduo, inovacijomis įrengta buitis, tačiau kažin kaip veikėjai atrodo šalti, negyvi, netikri, įstrigę traumose ir savo obsesijose. Aišku, elementaru: jeigu nusižengi taisyklėms, maištauji, burnoji prieš vyriausybės sprendimus, tave ištrems į toksišką pasaulį ir galėsi ten mirti, kaip nutiko pagrindinės veikėjos Mios (aktor. E. Olsen) motinai, kuri laikoma šios visuomenės išdavike. Visgi Mia gyvena su Arianu prie jūros ir nori gauti vyriausybės leidimą turėti kūdikį, bet pirmiausia jie turi gauti aukštus tėvystės pasirengimo įvertinimo balus iš nusamdytos provokatyvios agentės-vertintojos, kuri kėsinasi į trapius jųdviejų santykius...

 

Žodžiu, filmas šiek tiek absurdiškas. Vyriausybė atsiunčia įvertintoją testuoti tėvystę, nors niekas tos tėvystės nemoka ir nesupranta – pora tam niekaip nebuvo pasiruošusi. Dar absurdiškiau – be jokios lektūros, filmų ir vertinimų aiškių kriterijų jie vertinami. Čia kaip gauti vairuotojo pažymėjimą be kelių eismo taisyklių. Primena išties G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kuriame teigiama: „Nežinojimas – jėga!“. Žinoma, nes tada vyriausybei paprasta viską valdyti, kai asmenys nežino, kas iš tikrųjų testuojama ir kas yra tėvystė, nors veikėjai savaime elgiasi taip, kaip šiuolaikiniai amerikiečiai, ir žino, kad vaiko poreikius reikia tenkinti ir turi būti disciplina, pagrįsta meile ir rūpesčiu. Visgi poros namuose yra ir simuliakrinė laboratorija ir augalų šiltnamis, į kuriuos vertintoja labai greitai įsibrauna, kaip ir į intymius jų santykius, imituodama vaiko elgesį... iš tikrųjų tas žaidybinis vaikų ir suaugusiųjų imitacinis reikalas primena „Kalmaro žaidimo“ serialą – viskas psichologizuotai užaštrinta, įtempta, bet tuo pačiu metu žiūrovas suvokia ir atpažįsta dramatizmo vystymo schemas ir gali nuspėti link kokių paprastų sprendimų suka režisierė.

 

Visumoje filmas nėra įspūdingas, tačiau bando provokuoti, deja, seniai kine nuzulintais ir suprimityvintais motyvais, t. y. veikėjai užsiciklinę nori kūdikio, kad realizuotų save kaip visaverčius žmones. Vaikų obsecija man čia koreliuoja su serialu „Tarnaitės pasakojimas“ ir jį galima pamatyti daugelyje atseit labai psichologiškai niuansuotų filmų, kuriuose veikėjai dėl tariamų vaikų, pvz., įsivaikinimo, yra pasiryžę netgi žudyti ir paaukoti savo žmogiškumą. Schematiškas filmas, kuriame vyrauja atpažįstamos žaidimo taisyklės, dirbtinoki santykių testavimo elementai ir siužetinis šabloniškumas, pvz., jau tikrai iki kaulo smegenų nuspėjama, kad vertintoja bandys įlipti į lovą pas vyrą, kai Mios šalia nebus ir jį sugundyti. Šiaip filmą į aukštesnį lygį ištempia išties gerai perteiktos aktorių Elizabeth Olsen ir Alicia Vikander dramatiška vaidyba – abi labai stiprios draminio kino aktorės turi čia ką veikti, nes kiekvienoje beveik scenoje reikia vidinės jėgos ir abi jos turi galimybių šioje istorijoje atsiskleisti. Bet visumoje pristigo man įdomesnių motyvų, idėjų, netikėtų siužeto posūkių, tarsi režisierė bijotų labiau plėtoti įdomesnių interpretavimo galimybių ir laikytųsi rimtojo ir populiariai atpažįstamo kino taisyklių hibridinio varianto. Potencialo šis filmas turi. Jeigu ir atsiminsiu apie ką jis, tai bus dėl moterų aktorių vaidybos ir vidinio jų perteikto dramatizmo, todėl savo įvertinimą dėl jų šiek tiek kilsteliu.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jo trys dukterys" / "His Three Daughters"

 

Sveiki,

 

Garsus amerikiečių režisierius Azazel Jacobs iki šiol man praslysdavo pro akis, tiesą sakant, nemačiau nė vieno jo filmo ar serialo, nors sukūrė jau nemažai ir gana sėkmingų, pavyzdžiui, serialas „Mocartas džiunglėse“ arba „Sorry for Your Loss“, tačiau nemažą kritikų pripažinimą pelnė naujausias jo ilgametražis filmas „Jo trys dukros“ arba "Jo trys dukterys" (angl. His Three Daughters) (2024), kuriam scenarijų parašė pats režisierius. Į filmą jis pasikvietė tris garsias aktores, tokias kaip Elizabeth Olsen, su kuria yra dirbęs ankstesniuose savo projektuose.

 

Filmas jau sufleruoja, jog pasakojama apie tris dukras, t. y. seseris, kurios susitinka po daugel metų tėvui merdint jo paties namuose. Beveik visas filmas nufilmuotas viename bute, kuriame trys itin skirtingos moterys, gyvenimo mėtytos ir vėtytos, laukia, kol tėvas už sienos pagaliau iškeliaus amžinojo poilsio. Ilgi ir plepūs pokalbiai tarp seserų tampa išpažintimis ir neretai įtemptais psichologiniais nuoskaudų išsiliejimais. Vyresnioji Keitė (aktorė Carrie Coon) pasižymi nuožmumu, valdingumu ir reiklumu, matyt, nuo mažens įpratusi būti už viską atsakinga. Jaunesnioji sesuo Kristina (aktorė Elizabeth Olsen) iš gyvenimo beprasmybės ir vėjavaikiškumo išlipusi jauna mamytė, kuri bando susidoroti su motinos vaidmeniu, kylančiais panikos priepuoliais. Kita sesuo – netikroji Reičelė (aktorė Natasha Lyonne) yra toji, kuri niekada nepaliko savo patėvio ir rūpinosi iki paskutiniosios jo gyvenimo dienos. Nors ji rūko žolę, atrodo prislėgta ir nesėkminga, iš kitos pusės ji nestokoja žmogiškumo, nepraeis pro kačiuką gatvėje ir išvis neatitinka kitų seserų lūkesčių, nes atrodo pernelyg apkiautusi. Moterims tenka ne tik reflektuoti tėvo vaidmenį jų asmeniniuose gyvenimuose, bet priimti viena kitos skirtingas gyvenimo patirtis bei filosofiją.

 

Filmas, kaip minėjau, plepus, jis paremtas dialogais ir pokalbiais, susikalbėjimais, susišnibždėjimais ir barniais. Visą filmą galvojau, kad jį būtų nepaprastai lengva realizuoti teatro scenoje ir gana klasikiniu Čechovui būdingu stiliumi, nes kažkuo jis primena ir garsiojo dramaturgo pjesę „Trys seserys“. Trinarė skirtingų pasaulių moterų sandūra išryškina šiuolaikines tėvų ir vaikų santykių problemas, ypač atsakomybės ir rūpesčio problemą. Kol vaikai susikūrę savo šeimas ir išsibarstę po valstijas sunkiai dirba, kad užsidirbtų ir save realizuotų, nebelieka laiko savo seniems tėvams (tos bėdos ir pas mus), todėl kai kas šiame filme pareigą prisiima vien iš erzinančios formaliosios pusės, vien iš ritualinio manieringumo, kad prieš mirtį reikia atsisveikinti su tėvu, nes o ką žmonės pasakys, o iš kitos yra ir tas nostalgiškas, žmogiškasis faktorius, kuris veikėjas iš tikrųjų leidžia prisiminti vaikystę, tėvo atliktą vaidmenį.

 

Filmo pabaiga man nepaprastai jautriai ir literatūriškai suskambėjo, tarsi vėl žiūrėčiau kokį  Florian Zeller šedevrą „Tėvas“ (2021). Vienoje filmo vietoje nuskamba frazė, kad dukros tikrojo tėvo reikšmę gali sužinoti ir suvokti tik tada, kai jis iš tikrųjų numirs. Netekties patirtis viską išgrynina ir sudeda į savo lentynas, nes, kaip sakoma, vaikai, nesvarbu, kiek jiems metų, 15 ar 50, yra vis tiek vaikai, kol gyvas nors vienas iš tėvų. Puiki aktorių vaidyba, labai patiko netikėtas Elizabeth Olsen juslingumas, niekada kine nemačiau jos tokios KITOKIOS, kitos aktorės taip pat perteikė puikiai savo roles. Filmas, kuris paliečia.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje" / "Doctor Strange in the Multiverse of Madness"

 

Sveiki,

Dar pamenu tą metą, kai pirmąkart pamačiau „Daktarą Streindžą“ (2016) kino salėje su aktoriumi Benedict Cumberbatch, tada pamaniau: vau, koks gerai techniškai ir siužetiškai atidirbtas mindfuck stiliaus Marvel serijos kūrinys. Kurį laiką tuos išlikusius įspūdžius saugojau ir maniau, kad tai geriausias visų laiku Marvel projektas, tad ir iš antrosios dalies maždaug tikėjausi, jeigu nedaugiau, tai bent jau tokio pat kalibro filmo. Laukti teko daugiau nei penkerius metus ir pagaliau sulaukėme tęsinio pavadinimu „Daktaras Streindžas beprotybės multivisatoje“ (angl. Doctor Strange in the Multiverse of Madness) (2022). Šiam personažui teko šių metų pradžioje sušmėžuoti ir naujausioje „Žmogaus voro“ dalyje.

Visgi lūkesčiai pasirodė kiek perdėti, nes filmas nepateisino pirmosios dalies stiprumo. Šioje dalyje veikia tas visus užhipnotizavęs kelionės per tikroves (šiuo atveju per visatas) dinamiškas efektas, tačiau kur kas nuvilia plokščia siužetinė linija. Iš kitos visatos atsiranda azijietė mergaitė, kuri turi galią keliauti per visatas ir Daktaras Streindžas susiranda Raudonąją raganą Vandą, kuri, paskendusi iliuzijose apie tariamus savo vaikus, trokšta patekti į kitą visatą ir paveržti savo antrininkės atžalas, tačiau Vanda pardavė sielą, ji paveikta Tamsiosios knygos, kuri ją padarė nuožmia ir tik vieno tikslo trokštančia ragana. Daktarui Streindžui, bėgant nuo Vandos per visatas, tenka susidurti su savo paties antrininku ir savaip įveikti blogį...

Kodėl filmo siužetas plokščias? Mes matome savo visatos Daktarą Streinžą ir mums nekyla abejonių, jog tai mūsų senasis gerasis Daktaras Streindžas, nesupuvęs gerietis, už kurį sergame nuo pat pirmojo filmo kadro iki paskutinio. Užduotis labai paprasta: įveikti blogį ir sugrąžinti tariamą visatų pusiausvyrą. Šalia dar prabėgomis pasakojama Daktaro Sreindžo per visatas susiplakusi jo ir mylimosios Kristinos meilės istorija. Vienintelis dalykas, ką pateisina kitų visatų blogiukai Streindžai, yra meilės ir laimės matmuo, kurį mūsų gerasis Strendžas priima besąlygiškai Kristinai leisdamas savo tikrovėje ištekėti už kito vyro, vadinasi, asmeninės laimės paaukojimas vardan mylimo žmogaus mūsų Streindžui yra svarbesnis reikalas, nei kaltė ir kerštas dėl nelaimingo gyvenimo. „Ar esi laimingas?“ Esminis klausimas suskamba pagrindiniam veikėjui, bet šis konkretaus atsakymo neturi, nes nekvestionuoja savo laimės arba nelaimės, nes jis nesavanaudis, o štai kitų visatų Strendžai jau sugedę kaip pajuodęs dantis. Ir visa pasaka baigta. Gėriui vėl lemta įveikti blogį, o mums, žiūrovams, vėl priimti faktą, kad laimingi tampame tik aukodamiesi ir atiduodami. Žodžiu, tomis kelionėmis per didžiausias visatos pakopas neprailgo, tačiau įdomesnio siužeto ir dinamikos visgi man asmeniškai pritrūko.

Prie šio filmo dirbo „Heraklis“, „Ksena“ bei „Spartakas“ režisierius Sam Raimi, kuris turi ilgalaikės patirties realizuojant nekasdieniškus komikso personažų likimus, tačiau visuminis filmo vaizdinys toks, jog jis nėra nei pakankamai prastas, kad sakytum žodį iš š raidės, ir nėra toks geras, kaip pirmoji dalis, kad sakytum žodį iš g raidės. Toks drungnas.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vėjų upė" / "Wind River"

Sveiki,

Būna tokių mistinių kriminalinių filmų, nuo kurių negalima atitraukti akių ir būna tokių, kur darydamas arbatą virtuvėje jauti, kad nieko pernelyg nepraleisi, tai filmas „Vėjų upė“ (angl. Wind River) (2017) yra vienas iš tokių.

Tiesą sakant, ilgą laiką atmečiau visus žinomiausius režisieriaus Taylor Sheridan darbus: „Sicario“ man pasirodė pernelyg lėkšta ir sureikšminta drama apie narkotikų prekeivius, o štai Kino pavasaryje pristatyta „Bet kokia kaina“ (2016) absoliučiai buvo nuobodi, kad net nebaigiau žiūrėti. Šiaip paskutiniu metu nesu pakantus režisieriams, kurie mane nesužavėjo bent iš dviejų filmų ir esu linkęs praleisti, tačiau dėl aktorės Elizabeth Olsen ryžausi visgi pažiūrėti „Vėjų upę“ ir galiu pasakyti, kad filmas gal ir nesužavėjo, tačiau pakankamai vietomis intrigavo, kad pamirščiau arbatą.

Kriminalinė drama sniegynuose apie kerštą, netektis ir atleidimą. Filmas labai lėtas, įtampa kuriama ne tiek per trilerį, kiek per žmogaus vidinę kančią, todėl juosta turi nemažai dramos prieskonių, bet būtent kriminaliniai niuansai verčia filmą žiūrėti iki pabaigos. Niekas čia nei šokiruoja, nei labai itin kažko audrina: filmas nufilmuotas visgi standartiškai ir čia nagrinėjama kiek pernelyg tipinė tema. Akivaizdu, kad realybėje veikėjai elgtųsi ir kalbėtų kiek kitaip, todėl po šiaurietišku šalčiu dvelkia negyvumas, netikrumas, pasakos motyvas, kurį jau esame regėję kituose „rimtuose“ ale Holivudo projektuose, kurie būtinai prisirausia iki vienokios ar kitokios „Oskaro“ nominacijos.

Tiesą sakant, „Oskaro“ čia neįžvelgiu, nors temos gana biblijinės ir rimtos, tačiau perteikimas kiek pabodęs, nuvalkiotas kaip ir kituose pernelyg rimtai priimamuose šio režisieriaus filmuose. Unikalumo ir to užtaiso, kurio norėtųsi visgi pritrūko ir „Vėjų upėje“, tačiau daug ką atperka filmo atmosfera, indėnų etninis rezervatas, kuris ale suokalbiškai potekstėmis byloja apie rasistines problemas, tačiau visumoje veikėjai kalbantys ištęstomis pauzėmis toli gražu įtaigos pačiai istorijai neduoda, o „pauzių estetika“ kažin, ar tokiai istorijai reikalinga. Žiūrėti galima, tačiau ypatingo žvilgsnio ir pritrūko.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Laisvieji menai" / "Humanitariniai mokslai" / "Liberal Arts"

Sveiki, kino žmonės,

Romantinė drama „Humanitariniai mokslai“, kai kur dar verčiama kaip „Laisvieji menai“ (angl. Liberal Arts) (2012) iš esmės pasakoja apie literatūros pasaulio žmones, apie tuos, kurie pamišę dėl knygų, rašytojų, popieriaus kvapo. Pagrindinį vaidmenį šiam filmui sukūrė Josh Radnor, kuris, beje, yra dar ir šio filmo pagrindinis autorius bei scenarijaus autorius. Na, neretai būna, kada aktoriai patys sugalvoja išmėginti savo jėgas režisūroje, susikviečia gana gerai žinomus aktorius draugus ir sukuria vienos vasaros istoriją.

Galima sakyti „Laisvieji menai“ taip pat yra vienas iš tokių filmų, kur gana mažas biudžetas, taupant apgalvotos scenos, vengiant masinių scenų ir t. t. Nepaisant visko, režisierius bando surasti savitą kalbą ir braižą, išgauti savotišką melancholiją, būdingą kai kuriems humanitarinių ir menų mokslo žmonėms, pasitelkdamas intelektualumo jis į dialogus įtraukia nemažai literatūros pasaulio diskutuotinų dalykų. Nesunku patikėti, kad aktoriui ir režisieriui rūpi literatūros ir menų pasaulis, kartais jis tiek pat svarbus, kiek santykiai su moterimis. Viena didžiausių personažo dilemų yra jo trauka gerokai jaunesnei studentei. Tai tarsi pasakojimas apie vienodai pažengusias ir brandžias sielas, tačiau biologiškai ir visuomenės standartai verčia atsitikėti – kur tokie santykiai veda?

Šiaip filmas gana jaukus ir mielas, pernelyg neįpareigojantis, tačiau pakankamai tinkantis intelektualiam žiūrovui, kuris ganėtinai liberalus ir gaudosi literatūriniame pasaulyje, geba apčiuopti ir suvokti jo „virtuvę“ bei magiškus kūrybos dėsnius. Iš kitos pusės – filmas ganėtinai nuspėjamas ir truputį trūksta dinamikos, kaip antai kur kas įdomesnis pasirodė filmas „Sodų valstija“ (2004). Nuolat lyg fokusininkas išlendantis aktoriaus Zac Efron personažas išvis neįtikino ir priminė tuos prastus filmus apie banalius santykių peripetijas iš studentų miestelio. Aktorės Elizabeth Olsen meilumas ir paprastumas, kaip visada, pritrenkiantis. Tai išties talentinga aktorė, gimusi būti kino kadre...

Mielas filmas, tačiau kartu lyg ir tikėjausi kažko daugiau, nei vidutinio amžiaus ir jaunėlės santykių analizės, apkrautos grožinės literatūros pavadinimais.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Godzila" / "Godzilla"

Sveiki,

Legendinė Godzila, kurio plastikinį modelį savo žaislų dėžėje tikriausiai turėjo dažnas vaikas, šįkart monstrą prikėlė režisierius Gareth Edwards, kuris pateikė „Godzila“ (angl. Godzilla) (2014) naują variantą, kurį gana padoriai priėmė tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Mėgstantiems apskritai tik didingų reginių kadrus, tai dar viena šventė akims, tačiau noriu pasakyti, kad ir turinio prasme filmas nėra prastas.

Pasakysiu šįkart taip: filmo pradžia buvo itin gera ir provokuojanti. Žemės virpesiai, Juliette Binoche išėjimas kaip visada tampa magiškas ir prikaustantis dėmesį. Tik iki filmo pavadinimo paskelbimo, praktiškai pirmosios 10 minučių, kai katastrofos ištiktoje elektrinėje išsiskiria mylimieji, buvo labai gerai, po to, viskas atslūgo ir praktiškai įdomu pasidarė teorinė medžiaga apie padarus, kurie ėda radioaktyvumą. Visiškai neblogas siužetas buvo ir trijų milžiniškų padarų susidūrimas viename didžiausių pasaulyje miestų, tačiau būtent kovos momentai (vabalų bei pačios Godzilos susidūrimas) tapo kažin kokios nuobodi du prieš vieną ringo kova. Tiesą sakant, antroji filmo pusė buvo nuspėjama, įtampos maža, efektų daug, tačiau, jei nėr emocinės įtampos ir žiūrovo nedirgina, kad ir patys tobuliausi efektai neprivers suklusti.

Apskritai Godzilos elgesys ne itin patiko, suteikta draugiška sąmonė ir paranki žmonijai. Herojus tampa pats siaubūnas – galgi kiek netikėta, tačiau pernelyg holivudiška ir didaktiška, kad žmonės norėję nudaigoti raketomis padarą, kuris norėjo juos išgelbėti nuo apokalipsės. Žodžiu, filmas tikrai nėra prastas, yra jame gerų dalykų – ypač aktoriai ir retkarčiais įsiplieskianti intriga, tačiau vientiso sudominimo, mano akimis, režisieriui taip ir nepavyko dėl scenarijaus paviršutiniškumo išlaikyti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela