Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kambarys" / "Room"

Sveiki, skaitytojai,

Lenny Abrahamson‘o filmas „Frenkas“ kažkada pasirodė toks keistas, kad tiesiog ilgai laužiau galvą, kaip jį vertinti ir apskritai suprasti, todėl jis man patiko, o štai jo sukurta knygos ekranizacija „Kambarys“ (angl. Room) (2015) tapo tikru šių metų apdovanojimų hitu. Kažkada knygų išpardavime čiupinėjau ir lietuvišką „Kambario“ vertimą, tada kažkaip paskaičiau atgalinį viršelio pusę – ir vėl intriguoja, ir vėl įtraukianti ir t. t., kad tiesą sakant nebesudomino, nes visos knygos šitaip afišuojamos ir anotacija tampa reklaminiu triuku, tad knyga kažkaip praslydo pro pirštus. Dabar šiek tiek gailiuosi, nes filmas pasirodė besąs toks įtraukiantis, įdomus ir įtaigus, kad tiesiog prilipau prie ekrano ir sunkiai begalėjau atsiplėšti.

Žinome visas tas baisias istorijas apie tai, kaip vienišiai vyrai suvilioja jaunus vaikus, jaunuolius, juos uždaro į rūsius ar bunkerius ir nebepaleidžia ilgus metus. Tokį filmą jau esu pristatęs apie „Michaelis“ (2011), apie berniuką, auginamo pedofilo rūsyje. Filmas „Kambarys“ iš esmės yra kitoks, nes pagrobimo istorija yra tik peizažas, o iš tikrųjų istorija yra apie motinos ir vaiko santykius, tokius grįstus besąlygišku pasitikėjimu. Filmo scenarijus nepaprastai sodrus, gilus ir realizuotas su nepaprasta įtaiga, o užtikrinta režisūra atskleidžia veikėjų dvasinį dažnį, o ne eilinę smurto istoriją, ši taktika stebina nuo pat pradžių. Sunkiai sveiku protu suvokiama istorija šįkart turi optimistinių ir pakilių tonų, ypač didelis dėmesys vaiko pasaulio suvokimo ir juslių plėtimuisi, kuris nemažiau stebina ir jaudina nei kažkada priešingai besitraukiantis pasaulis prancūzų filme „Skafandras ir drugelis“ (2007). Žiūrovas yra priverstas sirgti už motiną ir vaiką, būti su juo, galvoti kaip jis, matyti ir iš naujo atrasti niekada nematyto pasaulio didybę, baugumą ir įgyti naujų įgūdžių. 

O ką jau sakyti apie vaidybą? Brie Larson buvo pritrenkiančiai gera, todėl manęs nė kiek nestebina jos nominacijos visuose kino forumuose, bet išvis mane nustebino Jacob Tremblay, suvaidinęs mažąjį berniuką. Jo natūralumas, jusliniai potyriai tokie artimi prieš gerus metus matytame filme „Vaikystė“, kad tiesiog net norisi kažkokio atskiro vaikų „Oskaro“. Aišku, tai didžiulis režisieriaus darbas ir visos kūrybinės komandos, nes istorija buvo patikėta, patikėta žiūrovu, idėja. Ir tiesiog negaliu vertinti filmo prasčiau, nes jis man suteikė maksimalų malonumą patirti įtaigų motinos ir vaiko ryšį bei bauginantį adaptacijos procesą prie naujos aplinkos potyrį be holivudinių pagardų.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 8.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilės priesaika" / "The Vow"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, žinau tik vieną priežastį, kodėl ryžausi žiūrėti filmą „Meilės priesaika“ (angl. The Vow) (2012) – tai aktoriai ir nieko daugiau. Romantinius „saldžius“ filmus renkuosi jau priveiktas viso kino sunkio ir vedinas tik aktorių amplua smalsumo, na, ir kartais tiesiog „prastumti laiką“. Tiesą sakant, iš „Meilės priesaikos“ nieko nesitikėjau, todėl nusivilti neteko.

Žinau, žinau, filmas paaugliams ir seilę varvinančioms merginoms, kurios keičia nagų laką du kartus per dieną. Nepaisant to prierašo, kad filmas pagal tikrus faktus, o pabaigoje švystelėjusi tikrų žmonių fotografija žadino smalsumą, sakyčiau, filmas mažai kuo įtikina. Bet neįtikinti filmo užduotis, bent jau ne šio, nes tai iš tikrųjų muilo operos siužetas – avarija, atminties praradimas, mergina iš aukštuomenės pamilsta „prasčioką“, uošviai nemėgsta žento... Turime visą „Santa Barbaros“ kompleksą, ko daugiau, regis, norėti? Tik močiutės su virbalais ant sofos 5 valandą pavakary prie TV... Nepaisant visko, filmas šviesus, gražus, įkvepiantis žydėti, jaustis puikiai ir patogiai, o jautresnius pralieti vieną kitą ašarėlę. Nepasakyčiau, kad istorija mane sujaudino, nebent pats faktas ir apmąstymai po filmo, kad realybėje toli gražu šiai porelei nebuvo taip viskas saldu ir gražu.

Na, žinoma, aktoriai. Channing Tatum – paskutinius penkerius metus tikriausiai dirbo filmavimo aikštelėje kaip jautis – šitiek vaidmenų paskutiniu metu užplūdo mano repertuarą, tiesa, filmų pasitaiko visokiausių, o šitas vaidmuo gana vidutiniškas. Rachel McAdams savose rogėse – kiek ji jau romantinių dramų sukūrusi vaidmenų? Taip, keičiasi šukuosena, bet šypsena visur ta pati. Visgi jai tinka ši niša ir aktorė toli gražu nėra prasta. Na, ir žinoma, didžioji priežastis yra dieviškoji Jessica Lange, kuri sukūrė uošvės antraplanį vaidmenį. Vaidmuo menkas, neįsimintinas ir, ko čia slėpti, tikriausiai sutiko jį atlikti įkalbėta režisieriaus Michael Sucsy, su kuriuo dirbo prie kur kas geresnio filmo „Pilkieji sodai“ ir išplėšė Emmy statulėlę. Tiesą sakant, jos talento gaila tokiam filmui, bet nieko nepadarysi...

Filmą žiūrėti galima. Vietomis jis net įdomus. Gražu ir tas santykių pasaldinimas, šabloniškos scenos, tačiau stigo autentiškumo, ypatingos istorijos energetikos, kaip režisieriui pavyko sukurti „Pilkuosiuose soduose“, nes dabar viskas dėl seksualaus aktorių švytėjimo ir romantinės dramos kanonų, liko viskas ganėtinai paviršutiniška.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela