Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Meilės priesaika" / "The Vow"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, žinau tik vieną priežastį, kodėl ryžausi žiūrėti filmą „Meilės priesaika“ (angl. The Vow) (2012) – tai aktoriai ir nieko daugiau. Romantinius „saldžius“ filmus renkuosi jau priveiktas viso kino sunkio ir vedinas tik aktorių amplua smalsumo, na, ir kartais tiesiog „prastumti laiką“. Tiesą sakant, iš „Meilės priesaikos“ nieko nesitikėjau, todėl nusivilti neteko.

Žinau, žinau, filmas paaugliams ir seilę varvinančioms merginoms, kurios keičia nagų laką du kartus per dieną. Nepaisant to prierašo, kad filmas pagal tikrus faktus, o pabaigoje švystelėjusi tikrų žmonių fotografija žadino smalsumą, sakyčiau, filmas mažai kuo įtikina. Bet neįtikinti filmo užduotis, bent jau ne šio, nes tai iš tikrųjų muilo operos siužetas – avarija, atminties praradimas, mergina iš aukštuomenės pamilsta „prasčioką“, uošviai nemėgsta žento... Turime visą „Santa Barbaros“ kompleksą, ko daugiau, regis, norėti? Tik močiutės su virbalais ant sofos 5 valandą pavakary prie TV... Nepaisant visko, filmas šviesus, gražus, įkvepiantis žydėti, jaustis puikiai ir patogiai, o jautresnius pralieti vieną kitą ašarėlę. Nepasakyčiau, kad istorija mane sujaudino, nebent pats faktas ir apmąstymai po filmo, kad realybėje toli gražu šiai porelei nebuvo taip viskas saldu ir gražu.

Na, žinoma, aktoriai. Channing Tatum – paskutinius penkerius metus tikriausiai dirbo filmavimo aikštelėje kaip jautis – šitiek vaidmenų paskutiniu metu užplūdo mano repertuarą, tiesa, filmų pasitaiko visokiausių, o šitas vaidmuo gana vidutiniškas. Rachel McAdams savose rogėse – kiek ji jau romantinių dramų sukūrusi vaidmenų? Taip, keičiasi šukuosena, bet šypsena visur ta pati. Visgi jai tinka ši niša ir aktorė toli gražu nėra prasta. Na, ir žinoma, didžioji priežastis yra dieviškoji Jessica Lange, kuri sukūrė uošvės antraplanį vaidmenį. Vaidmuo menkas, neįsimintinas ir, ko čia slėpti, tikriausiai sutiko jį atlikti įkalbėta režisieriaus Michael Sucsy, su kuriuo dirbo prie kur kas geresnio filmo „Pilkieji sodai“ ir išplėšė Emmy statulėlę. Tiesą sakant, jos talento gaila tokiam filmui, bet nieko nepadarysi...

Filmą žiūrėti galima. Vietomis jis net įdomus. Gražu ir tas santykių pasaldinimas, šabloniškos scenos, tačiau stigo autentiškumo, ypatingos istorijos energetikos, kaip režisieriui pavyko sukurti „Pilkuosiuose soduose“, nes dabar viskas dėl seksualaus aktorių švytėjimo ir romantinės dramos kanonų, liko viskas ganėtinai paviršutiniška.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela