Filmas: "Ateities nusikaltimai" / "Crimes of the Future"

 Sveiki,

Daugelis fantastinių filmų gerbėjų tikriausiai įvardys režisierių David Cronenberg kaip vieną, jeigu ne tarp geriausių, tai bent jau žinomiausių šio žanro režisierių, kuris sukūrė per ilgus dešimtmečius ne vieną žiūrovams palikusį įspūdį filmą. Naujausias jo filmas „Ateities nusikaltimai“ (angl. Crimes of the Future) (2022) iš esmės mus nukelia į tolimą ateitį, kuri neapibrėžta jokiomis datomis, tai netgi galima laikyti alternatyvia tikrove, o galgi net režisieriaus ir kino kūrėjų bandymu perspėti žiūrovus dėl grėsmingos ateities.

 

Tas pasaulis sunkiai apibrėžiamas. Iš vienos pusės mes stebime saujelę veikėjų, kurie valgo plastiką, mėgaujasi viešais kūno pasipjaustymo performansais, regime kažkokį sunkiai apibrėžtą pogrindžio pseudonelegalų judėjimą, kuriame kovoja viena pusė už tai, kad žmogus būtų kuo labiau nenatūralus, o kiti lyg ir bando pristabdyti šiuos procesus, sakydami, jog prieš tampant biorobotais reiktų įvertinti, ar tikrai verta atsisakyti paskutinius žmogiškumo lašelius. Ateities veikėjų kūnai adaptavęsi į kiborgus, jie dalinai priima organinį maistą, kaip kūdikiai sėdėdami ant juodinančių kūną kėdžių, kiti minta vien plastiku, todėl tam tikrų pasišlykštėjimų scenų filme rasite kas dešimt minučių, jeigu nedaugiau.

 

Režisierius bando kelti vienu metu mūsų dabartyje rezonuojančias problemas t. y. žmogaus santykis su technologijomis, maisto pramonės sintetika ir nenatūralumas, ekologines problemas bei gebėjimą jausti arba „nepageidaujamus jausmus“ užslopinti, kad jie nekeltų rūpesčio. Ateities žmonės augina savyje organus su tatuiruotėmis, o jų išmėsinėjimas tampa netgi tam tikru seksualiu performansu, skerdynių orgijas primenančius vakarėlius be „Plačiai užmerktų akių“ mantijų ir kaukių. Savęs niokojimas ir žalojimas veikėjams teikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes tai vienintelis kone būdas patirti seksualinį pasitenkinimą. Ir tai nieko bendro neturi su šių dienų BDSM, netikėtai aptiktu tašku G ar erogeninėmis zonomis, tai ateities seksas – savo kūno demonstravimas, absoliutus savęs pjaustymas...

 

Nors idėjų filme yra gerų, tačiau ir pats filmas, kaip ir pagrindiniai veikėjai, yra performanso stiliaus t. y. režisierius linkęs neanalizuoti, o demonstruoti, nepateikti galimus sąryšius ir aiškinti, kas bus, o kas nebus, bet šokiruoti ir suteikti impulso mąstymui. Visgi filmas gana išdrikęs, nepajutau, jog istorijos naratyvas būtų kažkuo įtemptas ir kažkur vedantis. Nepadeda ir tai, kad filmas nuo pat pradžių nepateikia jokios įvykių prasmių sąrangos, mus iškart ten nusviedžia ir turime stebėti jau ten esančią logiką ir pasikeitusį pasaulį, o stebėdami perprasti. Perprasti pavyksta jau filmui įpusėjus, bet gerokai išsimuisčius ant sofos ar krėslo, nes vis analizuoji, ar tai filmas apie ateities donorų gamybą, ar veikiau seksualinės fantazijos. Visgi filmo pabaigoje išryškinama toji idėja, jog vaizduojamoje tikrovėje žmonija kaip homo sapiens išgyvena paskutinius saulėlydžio spindulius t. y., peržengia galutinai ribą tarp jutiminio ir įprastinio jausminio pasaulio ir žmogus tampa pats savo performanso įkaitu noro pajusti ir jausti, tačiau kartu atsisakant savo žmogiškosios prigimties, tarsi mašinos ir organų „grožis“, dėl kurio aikčiojo stebintieji, galėtų pakeisti gyvenimo prasmės, kultūros ir estetinę sampratas.

 

Filmas išties labai futuristinis, aktoriai darbavosi puikiai. O keliose scenose net sustingau, kaip bauginančiai savo monologus perteikė Kristen Stewart ir prancūzė Lea Seydoux, bet tai tik akimirkos blyksniai, visgi filmas tamsus, tankus, idėjinis, bet primityvokas naratyvine prasme, nes be kelių mirčių niekas tame pasaulyje ir neišsisprendžia. Gal niekas ir neturėjo išsispręsti. Idėjų fejerverkas, futuristiniai ir ateities fetišistiniai gyvenimo pajautimo skoniai filme veikia lokaliai ir labiau priminė kakofoniškas laidotuves per Užgavėnes, viskas labai aistringai, tačiau ilgimasi kažkur užmirštos mūsų tikrovės.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela