Filmas: "Berlynas. Aleksandro aikštė" / "Berlin Alexanderplatz"

Sveiki skaitytojai,

Visą savaitę planavau laiką, kada pažiūrėsiu trijų valandų „Kino pavasaryje“ rodomą vokiečių Burhan Qurbani filmą „Berlynas. Aleksandro aikštė“ (vok. Berlin Alexanderplatz) (2020). Filmas pastatytas pagal Alfred Döblin romaną, pasirodžiusį XX amžiaus pirmojoje pusėje. Pagal šį romaną 1931 metais pastatytas pirmasis filmas, o 1980 metais ir mini serialas. Tiesą sakant, neskaičiau nei knygos, nei ankstesniųjų ekranizacijų mačiau, todėl negaliu palyginti. Visgi akivaizdu kaip diena, kad naujoji versija gerokai skiriasi tiek nuo romano, tiek nuo ankstesniųjų versijų.

Filme pasakojama apie afrikietį pabėgėlį, kuris iš esmės atitinka tipinį Europos kamuojamą pabėgėlių iš Afrikos krizės pavyzdį. Nutarę naujajame pasaulyje būti sąžiningi ir elgtis pagal taisykles, išmokti kalbos, dažnas pajunta, kad yra išnaudojami, jiems mokama kur kas mažiau, todėl norėdami lygiuotis su vokiečiais ir prasimanyti geresnio gyvenimo, jie ryžtasi, kaip ir šio filmo pagrindinis veikėjas Francis, nerti į kriminalinio pasaulio gelmę. Dėl savo atkaklumo, bebaimiškumo, principingumo ir puikių fizinių duomenų Francis netrukus tampa ne tik savo globėjo gelbėtoju, bet ir lygiateisišku „verslo“ sąjungininku.

Būtų banalu, jeigu toliau bandyčiau atpasakoti trijų valandų filmo gaires. Iš tikrųjų šiuo epiniu filmu susidomėjau dėl to, kad jį labai rekomendavo „Kino pavasario“ vienas iš organizatorių ir iniciatorių Algirdas Ramaška, pavadinęs „Berlynas. Aleksandro aikštė“ geriausiu šio sezono festivalio filmu. Žiūrint filmą, nesunku suprasti, kodėl jis įdomus. Visų pirma, filmas paveikiai įtraukia į šiuolaikinį Berlyno gyvenimą, panardina į egzotišką ir tamsų kriminaliniais keliais grįstą naktinį gyvenimą. Vienas iš filmo simbolių neatsitiktinai tampa Berlyno televizijos bokštas – tarsi kybantis svajonių išsipildymo, ateities pasaulio erdvėlaivio burbulas, tačiau gyvenimas po šiuo bokštu toli gražus nėra lengvas nei Franciui, nei jo sutiktiems žmonėms.

Pakeri kino kalba, kuri atmosferiškai sodri. Režisieriui pavyko alchemiškai savitu būdu išgauti berlynietiškas spalvas, kurios itin tiko besiadaptuojančių pabėgėlių ir imigrantų tragizmui išreikšti. Neoninės spalvos, seksas, striptizo klubai, pinigai ir narkotikai, tamsi oda, besikeičiančios socialinių paraščių tapatybės freak show stiliaus barai ir mafijozai. Viso to rasite, kaip ir Francio pastangas visame tame susikurti padorų ir saugų gyvenimą. Serialinis tempas, įvykių gausa, netikėti likimo posūkiai, veikėjų išsiskyrimai ir vėl susibėgimai sukuria atskirą tamsų ir hermetišką pasaulį, kuriame žiūrovas turi ką veikti. Psichodeliniai sulėtinti kadrai, sumiksuoti su pasąmonės srauto padiktuotais sapnais ir prisiminimais iš tikrųjų išskleidžią šį pasakojimą kaip nuotykį, kuriuo nesunku patikėti. Visgi po seanso apmąsčiau visumą ir sumečiau, kad per kino kalbą nejučiomis buvau šiek tiek užhipnotizuotas, nes iš esmės visą siužetą galėtume užrašyti gana banalia žodžių grandinėle: pabėgau nuo mirties, prisiekiau būti geras, nepavyko, spjoviau į sąžinę, mane išdavė ir sužeidė, aš įsimylėjau, man vėl nuobodu, aš vėl grįžtu prie to, kas mane suluošino, nugaliu (aš esu Vokietija!) ir galiausiai vėl pralaimiu.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.8

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Enfant Terrible" / "Enfant Terrible"

 Sveiki, skaitytojai,

Prancūzai turi tokį išsireiškimą „enfant terrible“, kurį išvertus pažodžiui reiktų „siaubingas vaikas“, pastarasis pasakymas tinka ir suaugusiems, kurie elgiasi kaprizingai ir neatsakingai, nesiskaito su aplinkiniais, negerbia nei savęs, nei kitų. Tokiu pavadinimu pavadintas vokiečių režisieriaus Oskar Roehler sukurtas biografinis filmas „Enfant Terrible“ (pranc. Enfant Terrible) (2020), kuriame pasakojama apie vokiečių režisierių Rainer Werner Fassbinder. Pastarasis režisierius išgyveno vos 36 metus, tačiau pakeitė pokarinį vokiškojo kino raidą, yra pelnęs Auksinį lokį, o jo ryškūs filmai laikomi kino industrijoje tikru avangardiniu proveržiu.

Filme pasakojama Fassbinderio karjeros pradžia, maždaug paskutinysis jo gyvenimo dešimtmetis. Filmas išties išsiskiria netipine režisūra, kadangi jis nufilmuotas paviljone, dalis dekoracijų yra tiesiog nupieštos ir priklijuotos ant sienų. Iš esmės tai žymi ir paties Fassbinderio kino manierą, kurio detalėmis pastatytas ir filmas apie jį. Pats režisierius mirė 1982 metais, kaip galima suprasti iš filmo, širdis neatlaikė streso, spaudimo, narkotikų, alkoholio ir rūkalų. Filmas pulsuoja septinto dešimtmečio vokiškąja bohemijos dvasia. Pats Raineris gyveno socialiniuose paribiuose, jį nuolat supo homoseksualai, jis pats, nors buvo keleriems metams vedęs, neslėpė esąs homoseksualus, nuolat įsimylėdavo vyrus, tačiau nesugebėdavo išlaikyti santykių dėl ūmaus savo būdo.

Vokiečių aktorius Oliver Masucci perteikė itin charizmatišką Rainerio asmenybę. Praktiškai beveik visose scenose Raineris vaizduojamas su cigarete burnoje arba rankose. Net neįsivaizduoju, kiek aktoriui teko sudeginti cigarečių, bet tai turėjo būti ne vienas blokas. Gunktelėjęs, su akiniais ir ūsais, vilkįs odinę aptemptą striukę bei turi atkišęs ryškų alaus pilvą. Besikeikiantis, nuolat apspangęs, tačiau būtent dėl savito požiūrio į pasaulį jis gebėjo kurti kitokį kiną. Filme daug homoerotikos, siautulio, vokiškų bendravimo ir kultūros niuansų. Savo scenomis ir erdve filmas kiek primena Trreiro „Dovilį“, atrodo, kad viskas šiek tiek sąlygota, kartoninėje dėžutėje, tačiau tai netrukdo perteikti kylančio, emociškai besikeičiančio ir galiausiai sunkiai degraduojančio režisieriaus paskutinįjį dešimtmetį. Sakyčiau, filmas šių metų LGBT tematikos aukso grynuolis – stiprus, išraiškingas, charizmatiškas, spalvingas, netipinė teatralizuota kino kalba. Neapsigaukite, tai aukšto pilotažo kinas, kuris sukurtas įprasminti režisieriaus gyvenimą, jis skirtas ne LGBT bendruomenei, nors ir vaizduoja homoseksualų aplinką, bet visiems žiūrovams, kurie kine geidauja ryškumo, unikalumo ir savitumo. Kol kas geriausias festivalio matytis filmas, žiūrėsime, kas bus toliau.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.2

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela