Filmas: "Mokytojų kambarys" / "Das Lehrerzimmer"

 

Sveiki,

2023 metų rudens „Scanoramos“ programoje buvo rodytas kino kritikų pripažintas filmas „Mokytojų kambarys“ (vok. Das Lehrerzimmer) (2023). Pastarasis daugeliui žiūrovų palieka nevienareikšmiškas emocijas ir pamintijimus apie tai, kokia sudėtinga visgi yra mokykla kaip institucija, kokia pažeidžiama ir kiek joje dažnai slepiasi įtampos ne tik tarp pačių mokinių, bet ir tarp mokytojų.

Istorija pasakoja apie naujojoje mokykloje pradėjusią dirbti mokytoją Karlą. Ji – pradinių klasių mokytoja, kuri stengiasi atliepti mokinių poreikius, elgtis etiškai ir adekvačiai, bet svarbiausia – sąžiningai, nes yra įsitikinusi, kad sąžiningumas yra viso gyvenimo pagrindas, todėl ji gana griežtai reaguoja į savo nusirašinėjančius mokinius, verčia juos prisiimti atsakomybę ir jausti kaltę. Bet mokykla nėra vien tik pamoka, joje atsiveria visos bendruomenės vaizdinys, o Karlos mokykloje nuolat pažeidžiamas sąžiningumas, tą Karla pastebi ir mokytojų kambaryje, matydama, kaip kolegos nesusimoka už kavą, kaip iš bendrai sumokėtų pinigų kai kas įsimeta sau į kišenę ir nejaučia nei gėdos, nei sąžinės graužaties. Pagausėjus vagystės atvejams Karla nusprendžia mokytojų kambary palikti piniginę ir slapta įjungtą kompiuterio kamerą (čia ji nusižengia bendruomenės taisyklėms ir už tai teks skaudžiai sumokėti), bet ji prigauna vagį ir reaguodama impulsyviai netrukus paviešina.

Iš esmės medžiaga šiek tiek primena Kazio Binkio pjesę „Atžalynas“: mokykloje įvyksta vagystė, kai kas pašalintas, o kai kas nepelnytai kenčia. Visgi filme ši problema paplėtota įvairiau ir įdomiau, nes Karla, pasielgusi teisingai, galiausiai įtraukia visą bendruomenę į susikiršinimą ir susiskaldymą, kuriame pažeidžiama tampa ne tik Karla, bet ir vienas iš mokinių vardu Oskaras. Oskaro ir jo šeimos orumas sumenkinami viešai, o viešai aptariamos problemos ir smerkimas yra didžiulė trauma ir stresas kiekvienam socialiai pažeistam individui. Oskaras bando iš Karlos išsipirkti jos viešą atsiprašymą, atiduodamas visas savo santaupas, bet Karla principingai laikosi savų vertybių ir bando paaiškinti vaikui, kad kalba eina ne apie atsiprašymą, o apie teisingo pasaulio atstatymą. Visai kaip simboliškai Oskarui paskolintas Rubiko kubas, kurį sustatyti kaip pasaulio tvarką Oskarui pavyksta tik filmo pabaigoje. Iš tikrųjų ši atrodytų gana vaikiška vagystės situacija sprendžiama taip, kaip įprasta ne tik mokyklos bendruomenėje, bet labiau plačiojoje visuomenėje: didžiuliai skandalai, aptarinėjimai, žiniasklaidos užaštrinimas. Mokykla kaip visuomenės veidrodis, viskas tas pats, nors ir bandoma vaikus ir pedagogus įstatymiškai apsaugoti, slepiant duomenis, stengiantis nenaudoti jokios prievartos ir spaudimo, tačiau gyvenime būna tokių situacijų, kad norint atstatyti gyvenimą tenka pasielgti nestandartiškai.

Filmas lieka tarsi be pabaigos. Atsakymai nepateikiami ir Oskaras lyg karalius išnešamas iš mokyklos. Ar tai Karlos pralaimėjimas? Ar tai savitas Oskaro naujas brandos lūžis, nauja orumo gynimo(si) patirtis? Filmas atveria tam tikrus suaugusiųjų ir vaikų elgsenos modelius ir jie gana panašūs, nes vaikai imituoja suaugusiųjų sąžiningumo ir melo modelius, tačiau labiausiai filme mane stebino pedagogiška Karlos laikysena, nes... Ar kartais gindama nekaltojo Oskaro interesus ir suvokdama jo pažeistą orumą pati nepamynė savo orumo ir savigarbos? Kaip dažnai pedagogai, įtikėję misija visur elgtis teisingai ir ugdyti, nepalikti vaiko jokiomis aplinkybėmis likimo valiai, pamiršta savo gyvenimą ir savigarbą? Kitą vertus, filme vaizduojami Karlos kolegos priminė nebrandžių ir imitatyvių infantilių pedagogų būrelį, kurie nieko pedagogiško savyje neturi, nebent išdidumo atstovėti savo interesus. Kas yra geriau? Geri ketinimai, kurie pakenkia, ar nutylėjimai ir apkalbos? Rekomenduočiau pasižiūrėti vyresniųjų klasių mokiniams, pedagogams, o ypač supermamytėms (nors dabar, kaip suprantu, šis žodis turi neigiamą konotaciją ir net žemina?).

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb:  7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Enfant Terrible" / "Enfant Terrible"

 Sveiki, skaitytojai,

Prancūzai turi tokį išsireiškimą „enfant terrible“, kurį išvertus pažodžiui reiktų „siaubingas vaikas“, pastarasis pasakymas tinka ir suaugusiems, kurie elgiasi kaprizingai ir neatsakingai, nesiskaito su aplinkiniais, negerbia nei savęs, nei kitų. Tokiu pavadinimu pavadintas vokiečių režisieriaus Oskar Roehler sukurtas biografinis filmas „Enfant Terrible“ (pranc. Enfant Terrible) (2020), kuriame pasakojama apie vokiečių režisierių Rainer Werner Fassbinder. Pastarasis režisierius išgyveno vos 36 metus, tačiau pakeitė pokarinį vokiškojo kino raidą, yra pelnęs Auksinį lokį, o jo ryškūs filmai laikomi kino industrijoje tikru avangardiniu proveržiu.

Filme pasakojama Fassbinderio karjeros pradžia, maždaug paskutinysis jo gyvenimo dešimtmetis. Filmas išties išsiskiria netipine režisūra, kadangi jis nufilmuotas paviljone, dalis dekoracijų yra tiesiog nupieštos ir priklijuotos ant sienų. Iš esmės tai žymi ir paties Fassbinderio kino manierą, kurio detalėmis pastatytas ir filmas apie jį. Pats režisierius mirė 1982 metais, kaip galima suprasti iš filmo, širdis neatlaikė streso, spaudimo, narkotikų, alkoholio ir rūkalų. Filmas pulsuoja septinto dešimtmečio vokiškąja bohemijos dvasia. Pats Raineris gyveno socialiniuose paribiuose, jį nuolat supo homoseksualai, jis pats, nors buvo keleriems metams vedęs, neslėpė esąs homoseksualus, nuolat įsimylėdavo vyrus, tačiau nesugebėdavo išlaikyti santykių dėl ūmaus savo būdo.

Vokiečių aktorius Oliver Masucci perteikė itin charizmatišką Rainerio asmenybę. Praktiškai beveik visose scenose Raineris vaizduojamas su cigarete burnoje arba rankose. Net neįsivaizduoju, kiek aktoriui teko sudeginti cigarečių, bet tai turėjo būti ne vienas blokas. Gunktelėjęs, su akiniais ir ūsais, vilkįs odinę aptemptą striukę bei turi atkišęs ryškų alaus pilvą. Besikeikiantis, nuolat apspangęs, tačiau būtent dėl savito požiūrio į pasaulį jis gebėjo kurti kitokį kiną. Filme daug homoerotikos, siautulio, vokiškų bendravimo ir kultūros niuansų. Savo scenomis ir erdve filmas kiek primena Trreiro „Dovilį“, atrodo, kad viskas šiek tiek sąlygota, kartoninėje dėžutėje, tačiau tai netrukdo perteikti kylančio, emociškai besikeičiančio ir galiausiai sunkiai degraduojančio režisieriaus paskutinįjį dešimtmetį. Sakyčiau, filmas šių metų LGBT tematikos aukso grynuolis – stiprus, išraiškingas, charizmatiškas, spalvingas, netipinė teatralizuota kino kalba. Neapsigaukite, tai aukšto pilotažo kinas, kuris sukurtas įprasminti režisieriaus gyvenimą, jis skirtas ne LGBT bendruomenei, nors ir vaizduoja homoseksualų aplinką, bet visiems žiūrovams, kurie kine geidauja ryškumo, unikalumo ir savitumo. Kol kas geriausias festivalio matytis filmas, žiūrėsime, kas bus toliau.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.2

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela