Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Feniksas" / "Phoenix"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti Kino pavasario repertuaro filmą „Feniksas“ (angl. Phoenix) (2014), kuris sulaukė absoliučiai teigiamų kino kritikų atsiliepimų ir neprastų žiūrovų atsiliepimų. Filmą režisavo vokiečių režisierius Christian Petzold, kurio visus filmus kritikai daugiau ar mažiau yra linkę vertinti labai puikiais. „Feniksas“ pasakoja apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai į sugriautus miestus ir gyvenimus sugrįžta išlikę gyvieji. Na, filmai apie holokaustą kasmet vis ekranizuojami, perkuriami ir interpretuojami naujai, todėl jų sulaukiame daug ir vien dėl savo skaudžios tematikos yra vertinami dažnai labai teigiamai.

„Feniksas“ vienas iš tų filmų apie šią istorinę tragediją, kuri vėlgi suvirpina žiūrovų širdis ir priverčia permąstyti žmogiškumo ribas. Neįtikėtinai sukrečiantis Nelės ir Džonio personažai balansuoja ant keisto psichologinio kičo, tai ir spėliojama visą filmą, ar vyras apsimeta, jog neatpažįsta savo buvusios žmonos, ar tiek yra įtikėjęs jos žūtimi, kad negali išsikapstyti iš savo pragaro. Lygiai taip pat ir Nelės personažas – kiek ji nori susigrąžinti Džonį, leisdamasi į keistą sąmonės ir gyvenimo rekonstrukcijos „darbą“, o kiek ji pati jaučiasi mirusi ir nebe toji Nelė? Filmas keistas prisikėlimo ir buvusio gyvenimo rekonstrukcijos koliažas, gal kiek neįprastas ir keistas, gal kiek simboliškas ir teatrališkas, todėl sunkiai įtikinamas. Būtent šio filmo silpniausioji pusė ir yra, kad buvo visgi sunku patikėti, ar veikėjai žaidžia, kodėl jie kalbasi ir bendrauja taip „ištęstai“, teatrališkai, stingdydami jausmus, žodžius, veiksmus, lyg žiūrovui demonstruotų momentalumo statiškumą. Aišku, nelygu kaip į tokią raišką pažiūrėsi – tas abejojimas veikėjų tarpusavio psichologiniais žaidimais gali būti išties labai gražus, bet kartu ir filmo trūkumu.

Kad ir kaip ten bebūtų, filmas vis tiek įdomus, nors ir pirmoji jo pusė tokia sekloka, tiesą sakant, nuobodoka, praradusi intrigą, tačiau intriga atsiranda Nelei ir Džoniui pradėjus žaisti šį gyvenimo atstatymo žaidimą. Bet kokiu atveju labiausiai filme žavi žmogiškumo paribiai, kai veikėja užuot atstūmusi savo vyro išdavystę, priima jį tokį, koks jis yra, užuot jo nekentusi. Atleidimo kaina – beribė, o paskutinieji filmo kadrai tiesiog užgniaužia gerklę ir atimą kvapą. Į visus iškeltus klausimus ir abejones filmas neatsako, atsako nutrūkus kadrams tik pats žiūrovas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela