Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tranzitas" / "Transit"

Sveiki, skaitytojai,

Jau labai seniai norėjau pamatyti Christian Petzold režisuotą filmą „Tranzitas“ (angl. Transit) (2018), kuris prieš kelerius metus susižėrė kalną kino apdovanojimų ir nominacijų. Nors man nelabai buvo įstrigęs filmas „Feniksas“ (2014), kuris anuomet man pasirodė kaip daugelis panašių į lenkų kino sukirpimo dramų apie žydus per Antrąjį pasaulinį karą. Visgi „Tranzitas“ turi kiek kitokią istorijos perteikimo viziją, na o patį filmą neseniai galėjote pamatyti LRT kino rubrikoje „Elito kinas“.

„Tranzitas“ yra iš pradžių nepaaiškinamas. Man labai pasisekė, kadangi prieš žiūrint, kaip tyčia, nemačiau jokios analizės, neskaičiau jokių anotacijų ir siužetų vingių, todėl buvau įmestas kaip muselė į barsčius, nė nežinant, ko norėti ir tikėtis iš „Tranzito“. Iš pradžių man buvo neaišku, kodėl šiuolaikiniame Paryžiuje du vyrukai kalbasi slaptai ir nori per Marselį bėgti iš Europos. Gerai, galvoju, gal po to išaiškės, bet nė velnio, todėl logika „įsijungė“ maždaug filmo viduryje, kai supratau, jog šis filmas iš esmės nevaizduoja nieko realaus. Scenarijus parašytas tarsi apie žydus, kurie jaučia Antrojo pasaulinio karo fašistų grėsmę, todėl bando pabėgti iš Europos, tačiau viskas vyksta tarsi dabartyje, XXI amžiuje. Vienas vyrukas pasivogęs mirusio rašytojo paskutinį rankraštį, aptinka jo žmoną ir, atrodo, kad netrukus „pasivogs“ ir jo beveik išprotėjusią ir gatvėmis be pastogės ieškančią savo sutuoktinio žmoną ir numirėlio tapatybę.

Galiausiai panašiai ir yra. Karo, nesaugumo, vienatvės jausmas sklindantis iš puikaus lenkų aktoriaus Franz Rogowski, perteikia beviltiškos situacijos siaubą. Bet argi tai dar vienas filmas apie žydus karo akivaizdoje? Tam tikra prasme ir taip, ir ne. Kuo toliau filmas slenka link finalo, tuo tame mieste darosi keisčiau. Iš tikrųjų filmas greitai pakeičia ne tik tėkmę, atmosferą, bet ir „išplaukia“, tampa alegoriniu pasakojimu, primenančiu absurdą vaizduojančius F. Kafkos literatūrinius šedevrus. Taip pat man priminė ir neseniai skaitytą J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“ paskutinio romano skyrių, kada mirusi Kostelo patenka į keistą sausros ir karščio apimtą miestą ir laukia, kada atsidarys vartai ir ji galės išvykti, tada skaitytojams paaiškėja, kad tie vartai niekada jai tikriausiai ir nebus atkelti.

Kaip ir „Tranzite“ esantys žydai, kurie bando pabėgti iš miesto, tačiau jie negali pabėgti, jie tampa tarsi dvasiomis tame mieste, kurie kasdien, laikui besikeičiant, gyvena ir išgyvena savo patirtą siaubą. Tai dviejų laikų (reliatyvaus ir tikrojo) susluoksniavimas, norint išgauti dviprasmišką žmogaus gyvenimo prasmės grožį. Juk vienoje pusėje mes turime meilės istoriją, o kitoje siaubingą genocidą, turime politinę situaciją prieš 80 metų, o kitoje sanklodoje – dabarties laiką. Toks koliažinis susisluoksniavimas – tai būdas kalbėti universaliau, ne vien tik apie karą ir išsigelbėjimą, bet ir ieškoti dabartyje tų pačių atsikartojančių motyvų. Kartais mes bėgame ne tik nuo karo, bet ir nuo savo šaknų, susikurtų tapatybių vien tam, kad rastume už Atlanto save iš naujo. „Tranzitas“ tikriausiai anuomet labai tematiškai pataikė, nes Sirijos pabėgėlių istorija dar buvo labai gyva ir aktuali, netgi buvo kalbama apie musulmonų invaziją į Europą. Jeigu gerai įsigilintume į veikėjus, matytume žmogiškuosius, o ne tiek politinius pabėgimo motyvus. Juk kartais neturime jokių pasirinkimų, tik arba mirti, arba bėgti ir tikėtis, kad nemirsi.

Filmo pradžia nežavėjo, netgi vietomis buvo gerokai nuobodu, tačiau, kai sulaukiau pabaigos ir ėmiau galvoti apie filmo potekstes, laiko sanklodas, alegorines idėjas, staiga nušvito protas, jog tai itin geras ir vykęs filmas, kuris jaudina, apie kurį norisi kalbėti ir skelbti žmonėms. Galbūt ne visiems patiks, bet mąstantiems, skaitantiems ir mėgstantiems gerą ir kokybišką kiną, manau, patiks. Tai istorija apie praeities laiką ir jo žmones, kurie paraleliai tebegyvena savo istorijas „ant mūsų laiko“, mes prasilenkiame vieni su kitais tose gatvėse, kur buvo šaudoma, kur buvo žydų getai, valgome tose kavinėse, nusiėminėjame tuose namų sienose įrengtuose bankomatuose pinigus, kur kažkada buvo irgi mylėta, tikėta, bijota... Toji idėja, kad tai ilga kaip šimtmečiai viena diena ir niekas nesibaigia, o tampame tų besisukančių istorijų dekoracijomis ir patys tampame veikėjais, išties gerai ir subtiliai perteikta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Francas" / "Frantz"

Sveiki, 

Prancūzų režisierius, regis, po itin kruopščiai ir atmosferiškai paruošto filmo „Provokuojantys užrašai“ buvo trumpam grįžęs prie LGBT temos ir pristatė „Nauja draugė“ apie transeksualą, tačiau jo naujausias „Cezariu“ įvertinta drama „Francas“ (pranc. Frantz) (2016), rodos, absoliučiai pranoko bet kokius lūkesčius ir tikriausiai nuo šiol bus laikomu vienu geriausiu režisieriaus darbu, tačiau netgi jam turiu šiokių tokių priekaištų.

Visų pirma, filmas laikosi ne tiek dėl scenarijaus ir laikmečio peizažo, kada po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ir prancūzai buvo itin susipriešinę, bet dėl vizualių sprendimų vis palaikyti nespalvotą filmą kaip vieną iš įtaigos būdų, išryškinant aktorių veido jusles ir perteikiant aktorinį meistriškumą. Kai kam dėl viso šio efekto filmas gali pasirodyti pauzuojantis, neadekvatus, tačiau tos pauzės taip tinka, kad jų praktiškai nejaučiama, nes jos pritampa prie laikmečio bendravimo kultūros ir atrodo tinkamos. Filmas dvikalbis, todėl ale „turtingas“ europietiškai kultūriškai, tačiau apsigauti nereikia, jis istoriškai nėra turtingas, nors ir turi tokį kontekstą. Visgi tai istorija apie kaltės atpirkimą. Režisierius pasitelkia „Provokuojančių užrašų“ atmosferą, bando mistifikuoti, sukurti pseudo detektyvinę homoerotinę dviejų kareivių istoriją, kuri, pasirodo, nė iš tolo nėra LGBT temos, tik dviprasmiškos aliuzijos, kurios galiausiai pamažu subliūkšta. Siužetiškai silpnoka pabaiga, nes tie įtarimai nelabai kur žiūrovą nuveda ir istorija užuot pateikusi itin aštrią istoriją ir susmūgiavusi itin stipriai emociškai, veikiau šiek tiek nuvilia, nes baigiasi kaip kokiame devyniolikto amžiaus parašytame neįmanomos meilės romane.

Apibendrinant noriu pasakyti, kad filmas vizualiai užtikrintas, istorija intriguoja, tačiau intriga veikiau veda žiūrovą kaip prie ne itin turtingo masalo. Puikūs aktoriai, istorija konstruojama su daug žadančiu finalu, o viskas pasibaigia pernelyg ašaringai nykiai. Daug žada nuolat kaukšintys pagrindinės veikėjos vokietės Anos batai, tačiau juodos paslapties, kokios tikisi žiūrovai, taip pat nesulaukia. Gražus mistifikavimas nenuveda prie aistringos beprotybės tikriausiai sąmoningai ir dėl to, kad viskas baigiasi tarsi iššokus iš lėktuvo su atsarginiu parašiutu, gali ir nustebinti. Mane, žinantį Ozoną kaip kraštutinumų veikėjų kūrėją, tai nustebino. Filmas priminė M. Haneke „Baltas kaspinas“, tačiau šis filmas mažiau įtemptas ir nepalyginamai švelnesnis.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Poetės dienoraščiai" / "Poll" / "The Poll Diaries"

Sveiki visi,

Pernai „Kino pavasaryje“ pasirodė mažai kam pastebėtas kino filmas „Poetės dienoraščiai“ (Poll) (The Poll Diaries) (2010 m.), kurį kažkodėl be proto norėjau pamatyti, nes buvau gavęs gerų atsiliepimų. Tai va, dabar gavau progą jį pamatyti ir įvertinti pats. Tai vokiečių režisieriaus Chris Kraus filmas, nufilmuotas Estijos pajūryje, ir ši istorija pasakoja vokiečių poetės Odos von Siering tam tikrą gyvenimo etapą, kai ji buvo dar tik paauglė. Iš tiesų veiksmas vyksta Estijos pajūryje 1914 – aisiais metais. Taigi biografinė drama su išties keistais personažais, jų pomėgiais ir pan.

Iš esmės rimto filmo mėgėjai pastebės, kad filmas yra daugiasluoksnis ir daugiakryptis. Čia pasakojama jaunos poetės meilės istorija tarp esto anarchisto, kuris slepiasi namų palėpėje, čia taip pat pasakojamas istorinis kontekstas, kuris, sakyčiau, gal net įdomesnis už pačią meilės istoriją – praėjusio amžiaus pradžia Estijoje, pakrantėje gyvena estai, rusai ir vokiečiai, ir visi „turi“ sugyventi. Įdomus požiūriai, tautybės ir filosofijos susidūrimai. Bene įdomiausias personažas – tai Odos tėvas, kuris atlieka itin grubius medicininius bandymus, skrodžia ir pjausto atgabentus estų anarchistų lavonus – toks kraugeriškas personažas, dvelkia nacistiniu žiaurumu, net sunku patikėti, kad viskas vyko iš tikrųjų.

Aišku, filme viskas lyg ir vyksta kiek kitaip nei gyvenime. Man asmeniškai labiausiai bene patiko jūroje ant polių pastatytas namas, Estijos jūra, saulėlydžiai – labai estetiška. Filmas dažniausiai vaizduoja auksinius vakarus, todėl filmo spalvos tokios ryškios, auksinės – išties labai gražiai nufilmuota juosta, su gamtos peizažais, vietomis kai kas priminė lietuvių partizanų persekiojimus. Galiu pasakyti, kad istorija jausminga, pakankamai įdomi, tačiau negaliu pasakyti, kad mane labai sujaudino... Buvo verta pamatyti šį darbą, kuriam režisierius ruošėsi net 15 metų, bet labai ypatingo įspūdžio nepaliko. Juosta išties pavadinčiau moteriška, kadangi filmas fokusuojasi ties mėginimu atskleisti moterų, ypač jaunosios Odos dvasinį gyvenimą ir, manau pavyko, nes trylikametė išties buvo pavaizduota labai brandi, atsiskyrusi, užsidariusi savo pasaulyje, tyli ir kartu pakankamai šaltakraujiška, nes galėjo be skrupulų pjaustyti prie tėvo kates, domėtis mirtimi ir gyvenimu.

Daugiau apie filmą rasite paspaudę ČIA.

Mano įvertinimas: 8/10
IMDb: 7.0 

Jūsų Maištinga Siela