Filmas: "Undinė" / "Undine"

 Sveiki, skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau Scanoramos programoje pamatęs naujausią vokiečių režisieriaus Christian Petzold filmą „Undinė“ (vok. Undine) (2020). Paskutinysis jo matytas kafkiško pasakojimo stiliaus „Tranzitas“ padarė nemenką įspūdį. Autorius taip pat žinomas ir už labai gerai vertinamą filmą „Feniksas“, o visose dvejose juostose nusifilmavo jo pamėgtas aktorių duetas Paula Beer ir Franz Rogowski.

„Undinėje“ pasakojama mistifikuota romantinė drama apie moterį vardu Undinė, kuri besąlygiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam prieš darbą iškelia ultimatumą, tačiau grįžusi po pusvalandžio jo neberanda, bet randa naują vyruką, kurį įsimyli ... sudužus akvariumui. Na, ir tada prasideda ilga myliu-noriu-negaliu istorija, kuri būdinga mažo ir skurdaus siužeto bei biudžeto istorijoms. Ką tik „iškepta“ porelė taip besąlygiškai vienas kitą myli, kad nebegali išbūti nė popietės atskirai, tačiau užtenka nusisukti ir jau atsiranda pavydo priepuoliai.

Man toji santykių drama absoliučiai nepatiko, net neįtikino. Kaip čia ką tik ašarojusi moteris jau kitą dienos pusę prilipusi prie kito vyruko. Maniakiškai nesveika ji, ar ką? Jeigu atsiduosite tokiai analizei, nieko iš šio filmo negausite, vien tik logines spragas, todėl filmą reikia priimti, sakyčiau, kaip sąlygišką istoriją apie moters meilės ir praradimų bei atradimų būsenas. Labai efektyviai sulipdyta Berlyno istorijos pasakojimo ir rekonstrukcijos istorija su pačios Undinės asmeninės laimės istorija – du viename, taip pat kamera „dirba“ su maketu ir realiuoju Berlynu, tam tikros vietos tampa Undinės sąmonės ir pasąmonės kelione maketu ir tuo pačiu po jos gyvenimo geografines vietas.

Jeigu ir yra stiprių dalykų šiame filme, tai akivaizdžiai du: mistifikuota pasakojimo maniera ir juslingai vaidmenis perteikęs aktorių duetas. Mistifikavimą režisieriui padeda sukurti Undinės vardas, siejamas su vandens stichija, ežeru, akvariumu, ten buvusia nardytojo statulėle, kurios kojele vienoje scenoje nulūžta, o mes jau žinome, kad tai nieko gero nežada. Atrodo, kad viskas gražu ir subtilu, bet, tiesą sakant, tie simboliai, vudu lėlių efektai nuobodoki, kine jau panaudoti ne vieną ir ne dešimtį kartų. Taip, filmas atmosferinis, čia galima pajusti berlynietiškos meilės svaigulį su kriminaliniu niuansu, tačiau visumoje nepakako man to mistinio svingavimo, norėjosi iš istorijos kai ko daugiau. Nes atėmus pasakojimo manierą, sakyčiau, filmas lieka plokščias kaip senas meilės serialas iš Lotynų Amerikos. „Tranzitas“, mano akimis, buvo nepalyginamai stipresnis ir įtaigesnis, nes ten buvo idėjinė provokacija, ko, sakyčiau, labiausiai trūko „Undinei“.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.4

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela