Filmas: "Mano meilė" / "Mon Amour"

 Sveiki,

Pirmasis šių metų sezono Scanoramos dokumentinis filmas, kurį pamačiau buvo prancūzų režisieriaus David Teboul „Mano meile“ (pranc. Mon Amour) (2020). Pastarąjį norėjau pamatyti, bet kartu abejojau, ar tas noras nepavirs į trijų be saiko ištęstų valandų kančią – juk galėčiau pažiūrėti du kur kas provokatyvesnius filmus. Filmas labai ilgas, tačiau per pirmąsias 15 minučių tapo aišku, jog nesuklydau. Kitomis aplinkybėmis ir situacijomis galbūt šis filmas būtų per ilgas, netgi klaikiai ištęstas, nuobodus, migdantis, matyt, tam reikia nusiteikimo ir begalinės empatijos.

Šiame itin nuogame dokumentiniame filme pasakotoju tampa pats David Teboul, kuris pasakoja apie 2007 metų gruodžio mėnesį mirusį mylimąjį. Atrodytų, kad čia dar vienas gėjus, kuris iš savo jausmų ekshibicionizmo tikisi sau naudos. Nieko panašaus. Režisierius savo karčias praradimo patirtis sulipdo į poetišką išpažintinį eseistinį kalbėjimą, įterpdamas toli Sibire apie meilę, džiaugsmą, laimę ir nelaimę kalbinamus žmones. Prancūzijos šiluma ir Sibiro platybės. Heteroseksulių sibiriečių meilės istorijos ir homoseksualų bohemiška santykių sunaikinimo istorija – autorius brėžia absoliučiai kultūriškai ir dvasiškai iš pažiūros nesuderinamas kultūras ir pasaulėžiūras ir išgauna universalią meilės kančios, priklausomybės ir teikiamos vilties atspalvio pasakojimą. Kaip pats pasakotojas teigė, jam reikėjo absoliučiai svetimo ir neatpažįstamo pasaulio, kuriame galėtų apstulbti, galbūt vėl pasijusti gyvam. Tikriausiai daugelis rinktųsi kokią Indiją ar Himalajus – piligriminei apsivalymo kelionei.

Filmas be galo melancholiškas, niūrus, šaltas, netgi, sakyčiau, depresyvus. Kaip iš dienoraščio srūvantys netekties įrašai sibirietiškame kontekste netrukus ima įgauti savitą grožį, o šaltis ir ledas ima gydyti, apvalo. Žinoma, įdomiausios filmo dalys buvo pokalbiai su sibiriečiais, kurie pasakojo sovietinio ir posovietinio gyvenimo kontekstuose savo asmenines istorijas, kurios ir šokiruoja, ir virkdo. Sunkiausias pašnekovams užduotas klausimas, į kurį bandė atsakyti: kodėl ir už ką tu myli kitą? Žmonėms tiesiog pritrūkdavo žodžių. Kai kurios istorijos primena sunkaus gyvenimo apmąstymo ir apsivalymo ritualus, kurie aiškiai papunkčiui koreliuoja su pasakotojo skausmu. Galiausiai tarp šių kultūrinių kontrastų išaiškėja viena nedaloma tiesa: visur meilės skausmas ir praradimas yra vienodai skaudus, naikinantis ir galbūt net nepaguodžiamas. Autorius rėmėsi „Hirošima, mano meile“ Margaritos Duras romano ekranizacijos ištarmėmis ir būsenomis, ir šitaip įprasmino beveik dešimtmetį po partnerio mirties nešiotą skausmą. Neįtikėtinai liūdnai gražus, jautrus, virkdinantis, poetiškai melancholiškas filmas, kuris, nežinau, ar jus paguos, bet galbūt leis pajusti tą mus vienijančią kolektyvinę sąmonę ir kad iš prigimties nesame vieni kitiems vilkai, tokius mus padaro luošinančios aplinkybės. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Kol kas neradau filmo anonso, tad dalijuosi autoriaus žodžiu:

Jūsų Maištinga Siela