Sveiki,
Pirmasis
šių metų sezono Scanoramos dokumentinis filmas, kurį pamačiau buvo prancūzų
režisieriaus David Teboul „Mano meile“ (pranc. Mon Amour) (2020).
Pastarąjį norėjau pamatyti, bet kartu abejojau, ar tas noras nepavirs į trijų be
saiko ištęstų valandų kančią – juk galėčiau pažiūrėti du kur kas
provokatyvesnius filmus. Filmas labai ilgas, tačiau per pirmąsias 15 minučių
tapo aišku, jog nesuklydau. Kitomis aplinkybėmis ir situacijomis galbūt šis
filmas būtų per ilgas, netgi klaikiai ištęstas, nuobodus, migdantis, matyt, tam
reikia nusiteikimo ir begalinės empatijos.
Šiame
itin nuogame dokumentiniame filme pasakotoju tampa pats David Teboul, kuris
pasakoja apie 2007 metų gruodžio mėnesį mirusį mylimąjį. Atrodytų, kad čia dar
vienas gėjus, kuris iš savo jausmų ekshibicionizmo tikisi sau naudos. Nieko panašaus.
Režisierius savo karčias praradimo patirtis sulipdo į poetišką išpažintinį
eseistinį kalbėjimą, įterpdamas toli Sibire apie meilę, džiaugsmą, laimę ir
nelaimę kalbinamus žmones. Prancūzijos šiluma ir Sibiro platybės.
Heteroseksulių sibiriečių meilės istorijos ir homoseksualų bohemiška santykių
sunaikinimo istorija – autorius brėžia absoliučiai kultūriškai ir dvasiškai iš
pažiūros nesuderinamas kultūras ir pasaulėžiūras ir išgauna universalią meilės
kančios, priklausomybės ir teikiamos vilties atspalvio pasakojimą. Kaip pats
pasakotojas teigė, jam reikėjo absoliučiai svetimo ir neatpažįstamo pasaulio,
kuriame galėtų apstulbti, galbūt vėl pasijusti gyvam. Tikriausiai daugelis
rinktųsi kokią Indiją ar Himalajus – piligriminei apsivalymo kelionei.
Filmas
be galo melancholiškas, niūrus, šaltas, netgi, sakyčiau, depresyvus. Kaip iš
dienoraščio srūvantys netekties įrašai sibirietiškame kontekste netrukus ima
įgauti savitą grožį, o šaltis ir ledas ima gydyti, apvalo. Žinoma, įdomiausios
filmo dalys buvo pokalbiai su sibiriečiais, kurie pasakojo sovietinio ir
posovietinio gyvenimo kontekstuose savo asmenines istorijas, kurios ir
šokiruoja, ir virkdo. Sunkiausias pašnekovams užduotas klausimas, į kurį bandė
atsakyti: kodėl ir už ką tu myli kitą? Žmonėms tiesiog pritrūkdavo žodžių. Kai
kurios istorijos primena sunkaus gyvenimo apmąstymo ir apsivalymo ritualus,
kurie aiškiai papunkčiui koreliuoja su pasakotojo skausmu. Galiausiai tarp šių
kultūrinių kontrastų išaiškėja viena nedaloma tiesa: visur meilės skausmas ir
praradimas yra vienodai skaudus, naikinantis ir galbūt net nepaguodžiamas. Autorius
rėmėsi „Hirošima, mano meile“ Margaritos Duras romano ekranizacijos ištarmėmis
ir būsenomis, ir šitaip įprasmino beveik dešimtmetį po partnerio mirties
nešiotą skausmą. Neįtikėtinai liūdnai gražus, jautrus, virkdinantis, poetiškai
melancholiškas filmas, kuris, nežinau, ar jus paguos, bet galbūt leis pajusti
tą mus vienijančią kolektyvinę sąmonę ir kad iš prigimties nesame vieni kitiems
vilkai, tokius mus padaro luošinančios aplinkybės. Labai patiko.
Mano
įvertinimas: 9.5/10
IMDb: 7.2
Nuoroda
į Scanoramą ČIA.
Kol kas neradau filmo anonso, tad dalijuosi autoriaus žodžiu:
Jūsų
Maištinga Siela
