Filmas: "Kitų žmonių vaikai" / "Les enfants des autres" / "Other People's Children"

 

Sveiki,

 

Vėl grįžtu prie rimtesnio filmo ir šįkart apie „Kino pavasaris“ festivalyje rodytą prancūzų režisierės Rebecca Zlotowski filmą „Kitų žmonių vaikai“ (pranc. Les enfants des autres) (2022). Šią režisierę žinau iš jos anksčiau matyto filmo „Planetariumas“ (2016), kuris, nors ir turėjo puikų tarptautinių aktorių žvaigždyną, tiek man, tiek kino kritikams pasirodė drungnas ir neįdomus. Tiesa, žiūrėdamas naujausią Kanuose pristatytą režisierės darbą ėmiau ir suabejojau, ar tai ta pati kino kūrėja, nes absoliučiai skiriasi tiek idėja, tiek pasakojimo stilius, tiek atmosfera.

 

Filmas pasakoja apie vidutinio amžiaus Rachelę, kuri susipažįsta su Ali, irgi jau nebejaunu vyru, kuris kartu su buvusia žmona augina mažametę dukrelę. Jų draugystė pamažu vystosi, bet vieną dieną Rachelė sužino, jog jai liko mažai laiko susilaukti vaiko, gresia ankstyvesnė menopauzė, tad ginekologas pataria jai kuo greičiau galvoti apie nėštumą. Galiausiai Rachelė kasdien prižiūrėdama Ali dukrą ir bandydama nesėkmingai pastoti, suvokia, jog ji visgi lieka už borto t. y., jai nelemta patirti motinystės.

 

Filmas nėra komplikuotas ar kaip nors specialiai užaštrintas, kad būtų sunku žiūrėti. Galbūt skaudžiau priims žiūrovai, kurie susidūrė su sunkumais susilaukti vaikų. Visgi režisierė išlaiko lengvesnį, romantinį santykių vaizdavimo toną, nors patiems veikėjams nė velnio gyvenime nėra lengva. Istorija, kurio scenarijų parašė pati režisierė, dvelkia autentiškumu ir tikromis patirtimis. Pagrindinė veikėja žydė Rachelė skaudžiai suvokia, jog gyvenimas tęsiasi, nors ir neturės savo biologinio vaiko. Tai sunkūs susitaikymo procesai, galgi net iki galo nepriimami, nes visur, kur Rachelė besusidurtų su vaikais, ji mato ir matys savo neišsipildžiusios motinystės stigmą.

Kitą vertus, filmo finalas jaudinantis ir viltingas. Mokytojai Rachelei po kurio laiko buvęs mokinys, kuris atsitiesė ir dirba savo mėgstamą darbą, pasako, jog ji kaip mokytoja padarė jam didelę įtaką, todėl jis susitvarkė savo gyvenimą, nebuvo išmestas iš mokyklos jos užtarimu. Ir tikrai, eidama gatve su ašaromis ji pagaliau suvokia, bent jau taip permetama žinutė žiūrovui, kad jeigu ir negali turėti savo vaikų, tad belieka savo motinystės instinktą, rūpestį atiduoti tiesiog kitiems vaikams, ar tai būtų sesers susilauktas vaikas, ar svetimi bet savaip savi vaikai mokykloje. Ir toji suvokimo dovana kompensuoja tai, kas ne visoms moterims gyvenime duota. Gražus, harmoningai subalansuotas filmas, kuriame žmogiškoji tragedija randa alternatyvią paguodą gyvenime, kur ribinės situacijas papildo ir gražūs gyvenimo momentai, romantika, o nusivylimo ašaras keičia paprastas gerumas ir dėkingumas kitiems.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei tai būtų meilė" / "Si c’était de l’amour" / "If It Were Love"

Sveiki skaitytojai,

Paskutinę „Kino pavasario“ dieną nusprendžiau išties paspausti akseleratorių ir pažiūrėti kuo daugiau filmų. Iš dokumentinės nišos šiemet norėjau pamatyti beveik visus siūlomus „Kino pavasario“ filmus, tačiau pavyko tik daugumą. Paskutiniuoju dokumentiniu tapo prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ (pranc. Si c'était de l'amour) (2020), kurį režisavo Patric Chiha.

Filmas pasakoja apie choreografės Gizelės Vienne statomą spektaklį „Minia“, kuriame dalyvauja 15 šokių aktorių. Šiame dokumentiniame pasakojime rodomi užkulisiai, intymių išpažinčių-interviu fragmentai bei nuolatinės repeticijos, norint perteikti 9 dešimtmečio reivą t. y. vakarėlių dvasią nuo susitikimo, išgertuvių, iki euforijos, transo ir visiško „pachmielo“. Spektaklis išreikštas per judesio ir šokio teatrą. Ilgą laiką žiūrovas stebi, kaip aktoriai bando „pagauti“ judesį, jį išvystyti iki kolektyvinio judesio ir galiausiai perteikti ne tik save, ne vien tik savo partnerio emocijas, bet ir visų scenoje judančių bendrą sąmonę ir perteikti atmosferą bei idėją.

Manau, filmas be galo turėtų patikti teatro sferos žmonėms, kurie savo kailiu yra išmėginę įvairias teatralizuotas mokymo ir mokymosi technikas. Taiklūs G. Vienne pastebėjimai kuria tiek personalizuotą, tiek kolektyvinio teatro sujungimo koncepciją: esu svarbus scenoje tiek, kiek ir visa visuma, esu atsakingas už kiekvieną krepštelėjimą. Aktoriai turi savo susikurtas asmenines biografijas: čia konfliktiškas biseksualus nacis išpažįsta nacionalizmą, bet tuo pačiu metu jaučia trauką vyrams, šiame vakarėlyje aptinkame grubų seksų mėgstančią griežto „sukirpimo“ moterį, meilės trikampių, griūnančių ir vėl besikuriančių vienadienių santykių voratinklį. Aktoriai po repeticijų ilgai diskutuoja apie savo veikėjų elgesį, aptaria jausmus ir pastangas atsieti ir susieti savo veikėjus su asmeniniu gyvenimu. Toje pačioje aktorių trupėje, kaip ir spektaklyje, vyksta antrinis „tikrasis“ santykių gyvenimas, o režisierius nebando atskirti dviejų gyvenimų, bet priešingai – subtiliai nutrina ribas dialoguose apie personažų ir tikrųjų aktorių santykių analizes.

Tai be galo meniškas, išraiškingas filmas, kuris galbūt, mano galva, ne visiems patiks, tačiau tai absoliučiai mano stiliaus dokumentika. Man tokiuose filmuose visada svarbu ribos ir jų nebūvimas, arba tų mitologinių ribų paneigimas. Svarbu, kaip menininkams, kurių pagrindinis įrankis yra jų paties kūnas, išgyvenimai ir patirtys, tampa performansu. Tas aštrus apsinuoginimas ir akivaizdi tiesa, kad normalumas mene neegzistuoja, o gyvenime tėra kintanti konstanta, tampa akivaizdu, jog per tokius filmus aiškiai bylojama ir tai, kad viską, ką mes žinome apie kūnus ir juos supančiotus įstatymus, įsitikinimus ir normas, tėra tik iš piršto laužtos klišės. Tokie filmai mane itin smarkiai paveikia, nes jie tarsi leidžia praregėti, kokiose baisiai juodose dėžėse esame uždaryti, kalbėdami apie lyties elgsenos, meilės, santuokos, ištikimybės, vertybių, meno suvokimo kriterijus ir normas.

Filmą rekomenduoju ne tik teatrą kuriantiems, ten dirbantiems ir teatrą iš šalies analizuojantiems, bet ir tiems, kuriems įdomu, kaip kuriamas toks menas, kaip jis terapiškai išlaisvina ir – ot, paradoksas! – vėl juos supančioja kūrybos procese. Argi visas gyvenimas nėra vien teatras? Klausimas filosofinis, jau senas, tačiau per šį filmą galima apmąstyti naujais aspektais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano meilė" / "Mon Amour"

 Sveiki,

Pirmasis šių metų sezono Scanoramos dokumentinis filmas, kurį pamačiau buvo prancūzų režisieriaus David Teboul „Mano meile“ (pranc. Mon Amour) (2020). Pastarąjį norėjau pamatyti, bet kartu abejojau, ar tas noras nepavirs į trijų be saiko ištęstų valandų kančią – juk galėčiau pažiūrėti du kur kas provokatyvesnius filmus. Filmas labai ilgas, tačiau per pirmąsias 15 minučių tapo aišku, jog nesuklydau. Kitomis aplinkybėmis ir situacijomis galbūt šis filmas būtų per ilgas, netgi klaikiai ištęstas, nuobodus, migdantis, matyt, tam reikia nusiteikimo ir begalinės empatijos.

Šiame itin nuogame dokumentiniame filme pasakotoju tampa pats David Teboul, kuris pasakoja apie 2007 metų gruodžio mėnesį mirusį mylimąjį. Atrodytų, kad čia dar vienas gėjus, kuris iš savo jausmų ekshibicionizmo tikisi sau naudos. Nieko panašaus. Režisierius savo karčias praradimo patirtis sulipdo į poetišką išpažintinį eseistinį kalbėjimą, įterpdamas toli Sibire apie meilę, džiaugsmą, laimę ir nelaimę kalbinamus žmones. Prancūzijos šiluma ir Sibiro platybės. Heteroseksulių sibiriečių meilės istorijos ir homoseksualų bohemiška santykių sunaikinimo istorija – autorius brėžia absoliučiai kultūriškai ir dvasiškai iš pažiūros nesuderinamas kultūras ir pasaulėžiūras ir išgauna universalią meilės kančios, priklausomybės ir teikiamos vilties atspalvio pasakojimą. Kaip pats pasakotojas teigė, jam reikėjo absoliučiai svetimo ir neatpažįstamo pasaulio, kuriame galėtų apstulbti, galbūt vėl pasijusti gyvam. Tikriausiai daugelis rinktųsi kokią Indiją ar Himalajus – piligriminei apsivalymo kelionei.

Filmas be galo melancholiškas, niūrus, šaltas, netgi, sakyčiau, depresyvus. Kaip iš dienoraščio srūvantys netekties įrašai sibirietiškame kontekste netrukus ima įgauti savitą grožį, o šaltis ir ledas ima gydyti, apvalo. Žinoma, įdomiausios filmo dalys buvo pokalbiai su sibiriečiais, kurie pasakojo sovietinio ir posovietinio gyvenimo kontekstuose savo asmenines istorijas, kurios ir šokiruoja, ir virkdo. Sunkiausias pašnekovams užduotas klausimas, į kurį bandė atsakyti: kodėl ir už ką tu myli kitą? Žmonėms tiesiog pritrūkdavo žodžių. Kai kurios istorijos primena sunkaus gyvenimo apmąstymo ir apsivalymo ritualus, kurie aiškiai papunkčiui koreliuoja su pasakotojo skausmu. Galiausiai tarp šių kultūrinių kontrastų išaiškėja viena nedaloma tiesa: visur meilės skausmas ir praradimas yra vienodai skaudus, naikinantis ir galbūt net nepaguodžiamas. Autorius rėmėsi „Hirošima, mano meile“ Margaritos Duras romano ekranizacijos ištarmėmis ir būsenomis, ir šitaip įprasmino beveik dešimtmetį po partnerio mirties nešiotą skausmą. Neįtikėtinai liūdnai gražus, jautrus, virkdinantis, poetiškai melancholiškas filmas, kuris, nežinau, ar jus paguos, bet galbūt leis pajusti tą mus vienijančią kolektyvinę sąmonę ir kad iš prigimties nesame vieni kitiems vilkai, tokius mus padaro luošinančios aplinkybės. Labai patiko.

Mano įvertinimas: 9.5/10

IMDb: 7.2

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Kol kas neradau filmo anonso, tad dalijuosi autoriaus žodžiu:

Jūsų Maištinga Siela