Rodomi pranešimai su žymėmis Pierre Deladonchamps. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Pierre Deladonchamps. Rodyti visus pranešimus

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.



Jūsų Maištinga Siela


2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Filmas: "Nepažįstamasis prie ežero" / "L'inconnu du Lac"




Sveiki, kinomanai, 

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti kino filmą „Nepažįstamasis prie ežero“ (pranc. L‘inconnu du Lac) (2013). Tai itin specifinis ir, sakyčiau, unikalus filmas. Provokuojantis, gluminantis neįpratusį žiūrovą prie tokių filmų. Filmas Prancūzijoje tapo tikra sensacija, apipiltas įvairiomis nominacijomis konkursinėse programose, yra pelnęs „Cezarį“ ir pripažintas kino kritikų, Tarptautiniame Kanų filmų festivalyje – „Auksinė palmės šakelė“ už „Ypatingą žvilgsnį“.

Mes, lietuviai, irgi galime pažiūrėti šią juostą titruotą lietuviškai, tačiau labai abejoju, ar daug kas susidomės pažiūrėti. Dėl tos pačios priežasties, kad daugelis mano, jog istorijos apie gėjus yra visų pirma skirtos tik patiems gėjams, pamirštant tikrojo filmo meninę paskirtį. Kaip jau sakiau, filmas provokuoja, nes jame ne tik daug nuogų vyriškių kūnų, bet jame vaizduojami itin laisvi santykiai, kuriais pagarsėję kai kurie homoseksualūs asmenys. Visas filmas yra nufilmuotas prie ežero, kuriame vyrai susitinka ir eina į krūmus, nepabijokime šio žodžio, pasidulkinti. Aišku, tai daug ką pasako apie pačius gėjus, bet susidaryt tokiai „palaidai“ terpei kažkas turėjo įtakos iš aplinkinio pasaulio. Filmo erdvė gamtinė, bet ji vis tiek atrodo labai izoliuota, atskira zona, pasaulis, kur galima tai, ko negalima už šios zonos ribų. Čia dažnai apsilanko simpatiškos išvaizdos Frenkas, kuris susibendrauja su atokiau sėdinčiu vyruku. Visur daugiau ar mažiau vyrauja tolerantiška aplinka, bet šią vasarą įvyksta prie ežero kriminalinis įvykis, kuris sudrumsčia visų čia ateinančių homoseksualų kasdienybę. Ima sklisti kalbos, jog čia siaučia „gėjų žudikas“, ir, žinoma, į šį kriminalą įsitraukia geraširdis Frenkas...


Kadras iš filmo "Nepažįstamasis prie ežero".

Aš nemoku apsakyti šio filmo. Man, mačiusiam kine daug, būtų įdomu pasidomėti, kaip šį filmą vertina komercinio kino žiūrovai. Žinoma, filmas su išskirtiniu scenarijumi, dialogais ir režisūriniu braižu. Nebuvau nieko panašaus matęs. Praktiškai 80 procentų filmo laiko aktoriai būna visiškai nuogi. Klausimas – iš kur režisierius gavo tokius aktorius ir ar jie profesionalai. Pasirodo, profesionalūs, drąsūs ir nebijantys iššūkių. 

Nekasdieninis filmas suaugusiems be banalybių, bet su nuogybėmis, kurių, pripažinkime, mes vis dar kine pamatę aikčiojame lyg aplieti benzinu. Gal ir iš tikrųjų, anot režisieriaus, kad pajustume žudančią aistrą, reikia tapti tos aistros aukomis. „Nepažįstamasis prie ežero“ nevaizduoja reiškinius iš tolo, o tiesiog įsisuka į jo vidurius ir pateikia taip, kad maža nepasirodo.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 82/100
IMDb: 6.9


Jūsų Maištinga Siela