Filmas: "Paremta tikra istorija" / "D'après une histoire vraie"

 Sveiki,

 

Vienas skandalingiausių savo kartos kino režisierių Roman Polanski tikriausiai daugeliui atmintyje išliks kaip siaubo filmų „Rozmari kūdikis“, „Pasibjaurėjimas“ bei jautriojo „Pianisto“ režisieriumi. Per savo kūrybinį gyvenimą režisierius sukūrė ne vieną kultinį filmą, o savo paskutiniuose kūrybos dešimtmečiuose tapo labiau erotiškai aštrus, pasidavė mistinio trilerio žanrui. Pastarasis filmas „Paremta tikra istorija“ (pranc. D'après une histoire vraie) (2017), kaip jau beveik Polanskiui ir įprasta, pasakojama apie kūrybos krizės ištiktą žmogų. Garsi rašytoja Delfinė po super sėkmingo romano pristatymo yra paskendusi naujuose ieškojimuose, vis besiblaškydama, ji ima išgyventi krizę, jog naujo romano nebepavyks parašyti tokio gero...

 

Ir kur buvus, kur nebuvus, kaip kokiame mistiniame M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ romane atsiranda Maskvoje velnias ir katinas... Tik šįkart tai ne tiek velnias, kiek žavi ir nuo pat pradžių demoniškai įtartina moteris Elle, prancūziškai reiškia įvardį „ji“. Pamažu išsekusi rašytojo perduoda savo gerbėjai visą gyvenimo kontrolę, o aistringoji draugė su malonumu viską perima ir dar savo rašytoją vaistais nugirdo...

 

R. Polankis yra jau kūręs filmą „Vaiduoklis“ (2010), apie rašytoją, kurį anuomet įkūnijo Ewan McGregor, pastarasis rašė įžymybėms už juos ir gaudavo honorarus. Šioje istorijoje, sakyčiau, moteriškoje versijoje taip pat nagrinėjamos labai panašios temos: prie kokios beprotybės gali privesti kūrybiniai lūkesčiai, paieškos ir išsekimas. R. Polanskiui svarbi fantazijos, alter ego, rašomų veikėjų ir parklupdytų bei palaužtų realių veikėjų sintezė, išryškinti, kad kūryba ir beprotybė tai beveik tas pats, skiriasi tik psichinė sveikata. Ne kartą pagalvojau, žiūrėdamas „Paremta tikra istorija“, jog jis man asocijuojasi su S. Kingo romano „Mizerė“ (1990) ekranizacija, kurioje garsus rašytojas visai žiemai įstringa su beprote gerbėja kalnų namelyje ir tampa jos įkaitu. Panašiomis gairėmis čia vyksta analogiška istorija, nes Delfinė susilaužo koją ir ją atokiame Prancūzijos kaimelyje pradeda globoti naujoji draugė.

 

Priešingai nei „Mizerėje“, šiame filme Polanskis žaidžia jautria rašytojos vaizduote, todėl taip ir neaišku, ar Elle apskritai egzistavo, ar ji koks nors rašytojos prisiminimas, o gal ir reali psichologinė teroristė, o gal tik šiaip medžiaga savo naujajai knygai. Šios interpretacijos paliekamos neišgrynintos ir spręsti belieka pačiam žiūrovui. R. Polanskio mūza E. Seigner ir garsioji E. Green sukuria aštrių psichologinių ir kiek erotizuotų veikėjų duetinį šokį ir jos čia tikriausiai šiame filme pačios įdomiausios, nes siužetas, kad ir koks jis įtraukiantis, bauginantis, atrodo lėkštokas ir siauras, kadangi nuo pat pradžių galima sekti analogiška siužetinių įvykių eiga ir pasijusti, lyg žiūrėtume kokio nors seniai matyto panašaus trilerio perdirbinį.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oliveris Tvistas" / "Oliver Twist"

Sveiki,

Ekranizacijų apie Oliverį Tvistą galima priskaičiuoti sočiai – vieni geresni, kiti prastesni... Sakyčiau, lenkų kilmės režisierius Roman Polanski versija „Oliveris Tvistas“ (angl. Oliver Twist) (2005) yra daug kuo vykusi ir pranokstanti kitų kolegų versijas. Dikenso romano ekranizacija reikalauja įtikinamumo, laikmečio autentikos dvelksmo, visuminio pasaulio pajutimo, o ypač socialinio susisluoksniavimo, ką, sakyčiau, gana neteatralizuodamas ir padarė R. Polanskis, išvengdamas statiškumo, lokalizmo ir atsiribojimo nuo pasaulio vaizdinio.

Dikensas nieko iš piršto nelaužė, našlaičių padėtis XIX amžiuje buvo blogiau už šuns – apie tai jau atskira dokumentika, todėl romane ir ekranizacijoje viskas pavaizduota dar gana švelniai, nors moralinio demaskavimo nemažai. Įvykių centre – mažasis našlaitis Oliveris Tvistas, kuris tampa gatvės plėšiku, tačiau jam nuolat sekasi išvengti mirties ir didesnių nelaimių... Ar šis vaiko portretas ir asmenybė žavi? Iš esmės gal ne, tačiau R. Polanskiui pavyko, kaip ir anksčiau jo režisuotame „Pianistas“, sukurti sodrų pasaulį, kruopščiai Prahos gatves pavertęs XIX amžiaus Londonu, jis kuria elgetaujančiųjų kasdienybės pasakojimą, kur didžiausią įspūdį kelia ne tiek O. Tvisto istorija (nors iš esmės ir jo likimas), kiek kostiumo ir laikmečio rekonstrukcija.

Man patiko šis filmas: paprastas kaip dvi kapeikos, nedvelkia pigumu, dėmesys literatūros medžiagai, laikmečiui ir tas O. Tvistas kažin kaip visoje istorijoje atrodo ne kaip pagrindinis išryškintas herojus, bet kaip sergančios Anglijos diagnostinis sopulio dalis, išryškinanti laikmečio moralinį grimą socialinėje terpėje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintieji vartai" / "The Ninth Gate"

Sveiki,

„Devintieji vartai“ (angl. The Ninth Gate) (1999) buvo vienas iš dar nematytų Roman Polanski filmų, o dar ir mistinis trileris – mano itin mėgstamas žanras! Istorija pasakojanti apie senų knygų supirkėją ir perpardavinėtoją Dyną, kurio pagrindinį vaidmenį atliko visų numylėtinis Johnny Depp.

Iš esmės filmo siužetas turi viską, ką aš taip mėgstu mistiniuose filmuose – ilgą ir kantrų aiškinimąsi, mistinių simbolių ir velnio-šėtono tematikos, apjuostos ištisos „Da Vinčio“ kodui būdingo istorinio mitologizavimo. Herojus leidžiasi į Europą ieškoti šėtoniškų knygų, tačiau pakeliui vyksta netikėtos mirtys... R. Polankski pasakoja šią istoriją lėtai, dėmesingai, nesiblaškydamas ir pernelyg daug dėmesio neskirdamas žudynėms ir trilerio aštrinimui, tačiau laikydamasis misticizmo centro leidžia sau žaismingai nutolti nuo realybės ir visai nesvarbu, kad herojus neįtikina, kad jis nebėga iš savo „misijos“, o toliau, nekeldamas natūraliai kylančių klausimų, eina pavojun į nasrus. Tiesą sakant, J. Depp vėl atliko sau nevykusį vaidmenį – buvo nuobodus, truputį negyvas ir jo personažas stabiliai statiškas tiek fizine, tiek dvasine prasme falšyvavo, ko negalėčiau pasakyti apie Polanskio žmoną aktorę Emmanuelle Seigner, kuri buvo išties įsimenama.

Filmas išlaikė savo išbandymą ir, tiesą sakant, kažkiek man priminė to paties režisieriaus filmą „Vaiduoklis rašytojas“ (2010), kurį žiūri ir tiesiog įsijauti į herojaus aplinką, mistifikavimą ir kartu slapta randi priekabių, bet būtent tą akimirką gyveni Polanskio pasaulyje ir, rodos, to užtenka, kad filmas patiktų. „Devintieji vartai“ – neblogas mistinis trileris.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Venera kailiuose" / "La Vénus à la fourrure" / "Venus in Fur"

Sveiki, kino žiūrovai,

Drąsiai galiu sakyti, kad vieni iš šių metų buvo man, kaip kino žiūrovui, režisieriaus Roman Polanski kino metai. Pamačiau daugiau nei penkis jo filmus iš labai skirtingų jo kaip kino kūrėjo epochų. Vienas naujausių jo filmų yra „Venera kailiuose“ (pranc. La Venus a la fourrure) (2013). Tai labai skirtingas filmas nuo likusių jo sukurtų filmų. Aišku, paskutinieji Polanskio darbai yra teatralizuoti, mažos erdvės, sutelktas didelis emocinis ir psichologinis tarpusavio personažų tankis, todėl darbai atrodo įtempti, evoliucionuojantis ir sproginėjantys čia pat. Panašiai kaip ir jo filme „Kivirčas“ (2011), taip ir „Venera kailiuose“, viskas vyksta čia ir dabar, viskas teatralizuota ir kartu be galo plastiška, kad dingsta riba tarp pjesės ir įvykio.

Įdomi fetišistinė tema, kurią, manau, su mielu noru pažiūrės ne tik sadomazochistiniams sekso žaidimams prijaučiantys žiūrovai, bet ir tikrieji kino gurmanai, manau, kad neprastai filmą galėtų pažiūrėti ir apskritai komercinio kino žiūrovas, tik jam bus šiek tiek keista tema, filmo pjesės pateikimas kine. Tiesą sakant, Polanskis vėl glumina, gundo, flirtuoja su žiūrovu ir leidžia flirtuoti kino aktoriams. Tai po gana ilgos pertraukos režisierius sugrįžo į frankofoniškąjį kiną, gal iš dalies ir dėl to, kad jam uždrausta grįžti į JAV, nes yra kaltinamas savo dukters išnaudojimu. Tuo Polankis tampa tik dar įdomesnis.

Įdomi psichologizuota psichologinių traumų tema, priklausomybės tarnystei, kaip saugumo jausmo moduliacijos ir žinoma visa vizualizacija – teatras kine, atmosfera, įtampa, lėbavimas tarp tikrovės, pjesės ir aktorių jausenų, kurias labai įdomiai, spalvingai, charakteringai išreiškia prancūzų aktoriai Emmanuele Seigner ir Mathie Amalric. Tie, kurie nors kiek viena akimi seka ar daugiau žiūri prancūzišką kiną, manau, turėtų prisiminti šiuos aktorius.

Šiaip tikrai labai įdomiai pažiūrėjau, pajutau tai, ko norisi iš kino – provokacijos, intelektualaus flirto, įdomių režisūrinių sprendimų, formos, aktorinės meistrystės. Kaip filmą žiūri maskulinistai, aš nežinau, bet radikaliausios feministės, manau, turėtų po filmo ploti katučiu. Aš plojau ne dėl to, kad vyras kone paliko ant baslio, bet dėl paties filmo stiprybės ir galybės paveikti žiūrovą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/10

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela