Filmas: "Užrakinti" / "Locked Down"

 Sveiki,

 

Ilgai laukti pirmojo pokarantininio filmo nereikėjo. Gal ir nebūtų teisingai sakyti pokarantininio, nes karantinas vis dar tęsiasi. Kol O. Koršunovo aktoriai negali repetuoti ir vykdo nuotoliniu būdu pjesių skaitymus, galime tik įsivaizduoti, kokią krizę mums tiek kūrybinę, tiek pramoginę atneš Holivudas, vadinamasis „didysis žiūroviškasis kinas“. Juk būriuotis negalima, o kinas toks menas, kur be didelės žmonių brigados ne kažin ką ir nuveiksi, todėl mano matytas paskutinis vaidybinis Doug Liman filmas „Užrakinti“ (angl. Locked Down) (2021) yra tai, ko labiausiai tikėjausi ir nesinorėjo, kad mano lūkesčiai bus tokie, švelniai tariant, lengvai išpranašauti.

 

Istorija pasakoja apie gyvenančią porą karantino sąlygomis. Netekę savo realizacijos galimybių, jie ima išgyventi tuštumą ir beprasmybės jausmą (įdomu, kaip būtų, jeigu toji pora turėtų vaikų). Galiausiai Linda, kurios vaidmenį sukūrė puikioji Anne Hathaway, yra priversta dėl ekonominių priežasčių atleisti visus savo kampanijos darbuotojus nuotoliniu būdu. Jausmelis ne iš gerųjų, lygiai tas pats ir jos sutuoktiniui Pakstonui, kuris išvežinėja siuntinius. Porelė pamažu taip emociškai ir protiškai „nučiuožia“, kad ima lyg mažvaikiai išsidirbinėti: rūko žolę, tarškina keptuvėmis su kaimynais ir t. t. Kol galiausiai jie nusprendžia, kad geriausias gyvenime dalykas dar liko pamirštas pavojaus jausmas ir adrenalinas, todėl jie nusprendžia pavokti deimantą.

 

Gali pasirodyti, kad filmas labai šmaikštus ir juokingas, tačiau tai nėra tipinė komedija, veikiau tik su komedijos užuomazgomis, kuri reiškiasi per veikėjų prislėgtą nuotaiką, psichologinę įtampą, negalėjimą ką nors pakeisti. Iš tikrųjų filmas būtų išėjęs puikus, jeigu koks nors kitas, sakyčiau, talentingesnis režisierius būtų paėmęs šią medžiagą. Dabar kai kurios scenos atrodo realizuotos kaip teatro scenoje, dvelkia aiški konfliktų ir dialogo negyvenimiška struktūra. Dalis scenų, aišku, nufilmuota remiantis nuotoliniais pokalbiais, atspindi mūsų karantininį bendravimo kasdienybę, bet visumoje filme trūksta aistros, gilesnio pajautimo. Gal problema yra dviejų žanrų mikstūra, kuri visgi nepasitvirtino. Arba reikėjo kurti filmą apie deimanto vagis, arba iš tikrųjų depresinį karantininį filmą, kuriame atsiskleistų žmogaus susipriešinimas ir bejėgystė. Dabar režisierius norėjo tikriausiai vienu užpakaliu atsisėsti ant dviejų kėdžių, todėl rezultatas visuminis išėjo nei šioks, nei toks. Galiausiai filmo finalas nebeaiškus, tai kur tas karantinas mus turėjo nuvesti: ar prie šeimos santykių atsinaujinimo ir kūrybiškumo, ar tiesiog pademonstruoti kaip vieną didelę ėjimą į nesąmoningus ir pavojingus žaidimus su gyvenimu? O gal ir viena ir kita? Kartais neužbaigtumas veda prie žiūrovo keliamo retorinio klausimo, todėl suformuluoti minties nebūtina, tačiau šiuo atveju kažkokios „razinkos“ visgi dar norėjosi, kad išsigrynintų filmo idėja.  

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 5.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hugo išradimas" / "Hugo"

Sveiki, skaitytojai,

Penktadienio vakarą geriausia nusileisti ir rinktis pramoginį filmą, jeigu nenorite susipykti su artimaisiais ir norite, kad ir jie liktų po seanso patenkinti, tad tokiais atvejais rimtas ir geras kinas palauks. Be to, nėra taip jau blogai pažiūrėti ir komercinį filmą, juolab, jei jis nominuotas „Oskarui“ kaip „Hugo išradimas“ (angl. Hugo) (2012).

Filmas iš serijos „visai šeimai“ tikriausiai visu šimtu procentu atitinka patogų, pernelyg vaikų psichikos neluošinančių filmų kategoriją, kuris savo turiniu lyg primintų Oliverio Tvisto sunkius laikus, tačiau čia viskas nepalyginamai nusaldinta ir socialinė atskirtis bei skurdas netgi savotiškai našlaitystė taip suromantizuota, kad galima pagalvoti: ar vaikas neįsigeis netekti savo tėvų, kad galėtų taip įdomiai gyventi kur nors po laikrodžiu? Juokas juokais, tačiau pati istorija pernelyg pasirodė vienplanė ir nuobodoka, pernelyg viskas sukramtyta ir gražiai papuošta petražolių šakele, kad  moralas ir tai, kas lieka už kadrų beveik nediskutuotina, nes nėra diskutuoti apie ką – totalus populiariojo kino bruožas – didelis malonumas, o turinys kaip iš paprasto XIX amžiaus romano vaikams ir paaugliams. Kitą vertus, „Hugo išradimas“ nepaprastai lepina vaizduotę ir akis – dėl ko ir nominuotas „Oskarui“, nes vizualumo katedra tokia ryški ir pilna dvasios (kas, kad kompiuterinės!), kad net akimirkai norisi pagyventi tuose Londono ūkanose, kur viskas taip teatralizuota, taip gražiai ir sodriai pateikta, kad kartais atrodo, jog žiūri ne filmą, o spektaklį, savotišką geležinkelio sustyguotą kabaretą.

Tikriausiai vien dėl vizualumo, kuris, žinoma, neturi nieko bendra su realiai egzistavusiu XX amžiaus pradžios Londonu, ir verta žiūrėti šį filmą, nors pati istorija, bent jau man, kaip kino lepūnui, nors ir norėjo aptraukti mano akis ašaromis, tačiau kūrėjams to padaryti nepavyko, nes vietoj graudulio jutau nebent siužete stingdantį nuobodulį, kurį prablaškydavo sodri Londono pasakiška atmosfera.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oliveris Tvistas" / "Oliver Twist"

Sveiki,

Ekranizacijų apie Oliverį Tvistą galima priskaičiuoti sočiai – vieni geresni, kiti prastesni... Sakyčiau, lenkų kilmės režisierius Roman Polanski versija „Oliveris Tvistas“ (angl. Oliver Twist) (2005) yra daug kuo vykusi ir pranokstanti kitų kolegų versijas. Dikenso romano ekranizacija reikalauja įtikinamumo, laikmečio autentikos dvelksmo, visuminio pasaulio pajutimo, o ypač socialinio susisluoksniavimo, ką, sakyčiau, gana neteatralizuodamas ir padarė R. Polanskis, išvengdamas statiškumo, lokalizmo ir atsiribojimo nuo pasaulio vaizdinio.

Dikensas nieko iš piršto nelaužė, našlaičių padėtis XIX amžiuje buvo blogiau už šuns – apie tai jau atskira dokumentika, todėl romane ir ekranizacijoje viskas pavaizduota dar gana švelniai, nors moralinio demaskavimo nemažai. Įvykių centre – mažasis našlaitis Oliveris Tvistas, kuris tampa gatvės plėšiku, tačiau jam nuolat sekasi išvengti mirties ir didesnių nelaimių... Ar šis vaiko portretas ir asmenybė žavi? Iš esmės gal ne, tačiau R. Polanskiui pavyko, kaip ir anksčiau jo režisuotame „Pianistas“, sukurti sodrų pasaulį, kruopščiai Prahos gatves pavertęs XIX amžiaus Londonu, jis kuria elgetaujančiųjų kasdienybės pasakojimą, kur didžiausią įspūdį kelia ne tiek O. Tvisto istorija (nors iš esmės ir jo likimas), kiek kostiumo ir laikmečio rekonstrukcija.

Man patiko šis filmas: paprastas kaip dvi kapeikos, nedvelkia pigumu, dėmesys literatūros medžiagai, laikmečiui ir tas O. Tvistas kažin kaip visoje istorijoje atrodo ne kaip pagrindinis išryškintas herojus, bet kaip sergančios Anglijos diagnostinis sopulio dalis, išryškinanti laikmečio moralinį grimą socialinėje terpėje.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela