Filmas: "Čikagos septyneto teismas" / "The Trial of the Chicago 7"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Paskutiniu metu mane traukia politizuoti filmai apie teisingumą. Anądien matytas filmas „Valdžia“ (2018) išties buvo neblogas, tad nusprendžiau pratęsti šią temą išsirinkdamas naujausią režisieriaus Aaron Sorkin filmą „Čikagos septyneto teismas“ (kai kur galite rasti kaip „Čikagos septyniukės teismas) (angl. The Trial of The Chicago 7) (2020). Na, A. Sorkin tikriausiai daugelis žino kaip „Pokerio princesės“ (2017) režisierių, kuris pasižymi kokybišku Holivudiniu „sukirpimu“ – tinka ir masėms, ir gurmaniškam kinui.

 

Naujausias jo filmas „Čikagos septyneto teismas“ remiasi tikrais įvykiais ir bando rekonstruoti 1969 metais, praėjus metams po M. L. Kingo mirties, skandalingą teismo procesą. Tuo metu JAV iš tikrųjų pasiekė hipių ir gėlių vaikų epochos kulminaciją. Masiniai protestais prieš karą Vietname ir susimovęs prezidentas Nixonas – iš tikrųjų JAV gyvena neramias dienas, kada visuomenė nepritaria daugeliui politinių sprendimų, todėl išeina į gatves, nes amerikiečiams nusibodo karas ir tai, kad amerikiečiai per loteriją išrenkami, kas dalyvaus kare. Per masinį protestą, kurio iniciatoriai buvo septyni aktyvistai, yra sulaikomi ir teisiami kaip kurstę pralieti kraują per riaušes.

 

Taigi didžiausia filmo dalis nufilmuota teismo salėje, kurioje pamažu rekonstruojami tų riaušių įvykiai, atskleidžiami to laikmečio kultūriniai ir istoriniai kontekstai. Filmas labai „plepus“ – tai nesiliaujančių dinamiškų pokalbių pliūpsniai, kuriuose išryškėja nedemokratiškos demokratijos sąlygotumas. Čia turime ir rasizmo, ir hipių diskriminacijos, socialinių sluoksnių susiskaldymą, kurie iš esmės lemia tiek teisėjo, tiek prisiekusiųjų sprendimus. Niekur nesu filme matęs tokio absurdiško teismo, kurio byla buvo svarstoma net 150 kartų, o kaltinamųjų pusė savo elgesiu šį procesą paverstų atskiru avangardiniu cirko pasirodymu, kitaip sakant, hermetišku protestu teismo salėje. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad tai įmanoma, bet, pasirodo, režisierius šio teismo proceso metu panaudojo originalius teismo pokalbių įrašus.

 

Manau, tai kokybiškai sukalta kino juosta, kuri leidžia dirstelėti į praeitį ir tam tikra prasme „pasimatuoti“ demokratijos raidos etapus, kiek mes patobulėjome. Ar tikrai toji demokratiška teisminė sistema, palaikoma pačių piliečių, yra piliečiams teisinga? Neseniai matytas TV serialas „Apkaltintas žmogžudyste“ šokiravo, kaip šiuo metu 20 metų besitęsianti nekaltai sėdinčio sūnaus byla yra nepajudinama, nes kitaip kris įtakingųjų galvos. Žiūrint tokius filmus, Amerika nebeatrodo svajonių šalis, ji turi išties užterštą korumpuotą istoriją, ką jau kalbėti apie Vietnamo ir Irako karus... Filme sutiksite ištisą tuntą pačių ryškiausių Holivudo aktorių, kurie atliko hipių ir pasitempusių advokatų vaidmenis. Visus juos buvo smagu atpažinti. Manau, filmas išties vykęs, daugeliui tikrai patiks.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pasivaikščiojimas" / "The Walk"

Sveiki, skaitytojai, 

Šįkart noriu trumpai pasidalyti apie daugelį sužavėjusią knygos ekranizaciją „Pasivaikščiojimas“ (angl. The Walk) (2015). Na, su režisieriumi Robert Zemeckis tikriausiai yra daugelis susipažinę, net nežinodami jo pavardės, užtenka vien paminėti jo šedevrą „Forestas Gampas“ (1994), „Kontaktas“ (1997) ar trilogiją „Atgal į ateitį“... Skubėjau pažiūrėti taip išgirtą jo naujausią filmą, tikėdamasis kvapą gniaužiančios įtampos, nuostabaus scenarijaus ir puikios vaidybos. O ką gavau?

Visgi gavau neprastą filmą. Žinote, pirmoji filmo pusė labai vargino ir trūko visgi tos žadėtosios įtampos. Herojus pasirodė labiau cirko klounas, nei tikras herojus, nors galima jau numatyti, kad finalas jam labai pasiseks, nes filmo didaktika labai primityvi – svajok ir siek savo tikslo, nesvarbu, jeigu kartais ir nesiseka. Puikus operatoriaus darbas nuo pat pirmųjų kadrų, net nesitiki, kad daugelis dalykų tiesiog sukurti kompiuteriu, jau nešneku apie prarastus Manheteno bokštus „dvynius“ per teroro išpuolį... Žodžiu, su vizualumu čia neprašausite, tačiau tas patosas nuo pat pačių mane šiek tiek nervino – holivudiška maivymosi maniera, kai herojus tiesiog preciziškai piešiamas, lyg būtų ne realus žmogus, o koks Volto Disnėjaus animacinis personažas. Nei jo sunkūs santykiai su tėvais, nei jo finansinė sudėtinga padėtis... Visa eliminuota drama ir palikta kažkokia pustuštė viltis, vien svajonės piešimas, todėl filmas kaip biografinis kūrinys neįtikina nė iš tolo. Bet...

Bet yra gerų dalykų. Po pirmosios valandos abejonių, dosnus apdovanojimas – herojus staiga tampa tikru herojumi ir pradeda pasivaikščiojimą tikrąja to žodžio prasme. Paskutinio pusvalandžio įtampa apdovanoja žiūrovą tokia erzinančia įtampa, kad tiesiog pamiršti tą naivią pirmąją valandą. Išties įtampos ir žavesio paskutiniame pusvalandyje tikrai netrūksta ir pagalvoti galima – to dar kine nemačiau! Išties vien dėl to pasivaikščiojimo ir buvo verta žiūrėti visą juostą. Puikiai pasirodė aktorius Joseph Gordon-Levitt, kuris mums ir prancūziškai, ir angliškai bėrė „kaip reikalas“, nors jo personažu nesu iš esmės patenkintas iki galo. Jo užsispyrimas pradžioje lėmė dideles ne simpatijas, atrodė tarsi pamišėlis, kuriam niekas nerūpi, tik jo pamišusi svajonė (aišku, kad daugelį gali žavėti toks personažas), bet nei dėkingumo jį supantiems draugams, nei tos meilės prancūzei merginai, koks nutašytas iš akmens, nesuprantu, kaip jį dar tokį negyvą ir atitrūkusį nuo socialinio gyvenimo palaikė aplinkiniai? Aišku, po to viskas išsibalansuoja, kaip ant to lyno. 

Taigi, nepaisant holivudinio patoso, filmas vis tiek man patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuodėmių miestas 2" / "Sin City: A Dame to Kill For"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu labai trumpai pakomentuoti kino filmą „Nuodėmių miestas 2“ (angl. Sin City: A Dame to Kill For) (2014), kurį po devynerių metų sugrąžino kultiniais tapęs režisierių duetas Robert Rodriguez ir Frank Miller. Teko matyti pirmąją dalį gal bemaž prieš septynerius metus, o gal ir dar seniau. Negalėčiau pasakyti, kad pribloškė, tačiau prisimenu kaip itin „Tarantinišką“ filmą su nuostabiais ir unikaliais specialiaisiais efektais. Tą patį režisieriai pakartoja ir filmo tęsinyje, kuris, kaip ir reikėjo tikėtis, nebesulaukė tokių aikčiojimų, kaip pirmoji „Nuodėmių miesto“ dalis.

Bulvarinis, „komiksų“ tipažo pasakojimas kine nėra kažkas naujo, tačiau tai, ką pavyko išreikšti šiems režisieriams, visgi pavyko kažkas naujo ir neįtikėtino. Antroji filmo dalis, jeigu jį galima vadinti tęsiniu, manau, nėra kažkuo itin prastesnė už senesnę versija. Aišku, čia daugiau smulkių istorijų, kurie susijungia į vieną didelį nusikalstamo miesto istorijų almanachą, susijungdami ir prasilenkdami atskiromis pasakojimų gėjelėmis čia pat gatvėje. Nors nesu tokių kino juostų mėgėjas, tačiau šįkart vėl mėgavausi tuo išskirtiniu pasakojimu ir filmo grafika, bet už vis labiausiai pačiais aktoriais, kurie susirinko į vieną didžiulį žvaigždžių būrį. Labiau kalbėsiu apie moteris, kurios čia nepaprastai gražios, pilnos skausmo, keršto ir troškimų – kone muilo operų blogiukės, tiesa, muilo operų elementų šiame filme išties nemažai, ypač pasakojant Evos Green kuriamo personažo manipuliacinius „sugebėjimus“. Kaip visada ant scenos šokanti Jessica Alba atrodė pritrenkiamai, bet jos personažui toli gražu Nuodėmių mieste gyventi nebėra taip miela ir gera...

Eva Green iš vis pusę savo laiko prabuvo praktiškai nuoga ir vonioje bei lovoje – o ko reikia tokiai mačistinei juostai kaip „Nuodėmių miestas“? Tiesa, paskutiniuoju metu, o praktiškai nuo jos karjeros pradžios, Eva Green beveik visose kino juostose demonstruoja savo puikųjį kūną. Nori patraukios nuogybės? Pasikviesk vaidinti E. Green, ji neturėtų atsisakyti. Paskutinįkart ji aistringai dulkinosi laive, vaidindama „300“ filmo tęsinyje „300: Imperijos gimimas“, prie kurio, kaip bebūtų keista, prisidėjo ir vienas iš „Nuodėmių miesto“ režisierių. J. Alba man kaip aktorė išvis neimponuoja, nieko negaliu pasakyti, ką ji gero suvaidinusi, tačiau čia ji labai patraukli. Na, ir filmo berniukai blogiukai... Tiesiog belieka tik mėgautis hiperbolizuotu brutalumu, pamatyti visą gėrį, apipintą legendomis ir mitais, apie didmiesčių gaujas ir jų gyvenimą, kas kad kartoninį, komiksinį, bet vis tiek patrauklų. Be didelių pretenzijų filmą rekomenduoju visiems.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Donžuanas" (Don Žuanas) / "Don Jon"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šiandien noriu pakomentuoti kino juostą „Donžuanas“ (Don Jon) (2013), kuri yra debiutinis garsaus Holivudo aktoriaus Joseph Gordon-Lewitt kaip režisieriaus filmas. Kad garsūs aktoriai vis drąsiau ir dažniau imasi režisieriaus kėdės, tą mes matome masiškai, bet ne taip viskas paprasta kada tenka savo režisuotame filme tupinėti ir už kadro, ir prieš kameras. „Šviežias režisierius“ ne tik režisavo, bet ir sukūrė šiame filme pagrindinį vaidmenį, į savo komandą pasikviesdamas tokias šiuolaikiniame kine geidžiamas aktores kaip sekso bombą Scarlett Johansson, puikiąją Julianne Moore ir Anne Hatheway...

Kino kritikai palankiai sutiko debiutinį filmą, tad suskubau apsižiūrėti, kuo visgi ši juosta gera. O pasirodo Joseph Gordon-Lewitt‘as turi įdomių užslopintų seksualinių fantazijų, kurias visai įdomiai realizuoja ir apie jas pasakoja „Donžuane“. Iš esmės siužetas gan paprastas, netgi primityvokas – mergišius „tusovčikas“ susidomi seksualia blondine ir tampa jos šuniuku, kai anksčiau nuo savo nosies nematydavo toliau nei per plaštaką. Filme gvildenamos seksualinės priklausomybės, lyginimai tarp pornografijos ir realaus sekso. Apskritai filmas labai jaunatviškas, turintis nemenkos sarkazmo dozės. Ypatingai J.G. Lewitt‘as nebijo ironizuoti seksualinio gyvenimo su religija, atskleidžia paprastas kasdienines realijas – laptopų priklausomybė, elgesys kelyje už vairo ir t.t. Šaunu, kad režisieriui ir aktoriui pirmas blynas toli gražu neprisvilo, pasakojimo tempas ir forma patiko, filmas neatrodė be reikalo užtęstas. Nors filme daug gundymo, erotinių kadrų, bet jie vienaip ar kitaip pateikiami gan nepigiai ir nebanaliai, tačiau ir nesunkia depresine forma.

Filmas taip pat, nepasakyčiau, kad nustebino, jis įdomus, tačiau labiau tiko kaip pramoginio tipažo. Labai nustebino penkiasdešimtmetės J. Moore amplua, kuri, regis, negalėtų su S. Johansson dalyvauti grožio konkurse, tačiau atrodė kaip visada nepriekaištinga ir daug jaunesnė nei jos amžiaus moterys. O ir donžuano romanas su „pilka pelyte“ atrodė įdomus reikalas. Apskritai filmas gan vykęs, atmosfera, pasakojimo potėpis, manau, kad Lewitt‘ui dar reikėtų ir ateityje prisėsti prie režisieriaus kėdės, ir sukurti dar kažką, nes manau, tobulėjimui taip pat jam yra daug vietos.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsos riterio sugrįžimas" / "The Dark Knight Rises"

Sveiki visi,

Kai 2008 metais pamačiau pirmą režisieriaus Christopher Nolan „Tamsos riterį“ – neturėjau didelių susižavėjimų, tiesą sakant, net neįžvelgiau kažko labai ypatingo, tačiau vis tiek šiandien pažiūrėjau šviežiausią jo darbą „Tamsos riterio sugrįžimas“ (The Dark Knight Rises) (2012 m.) ir esu maloniai nustebintas. Tiesa, filmas trumpu seansu toli gražu nepasižymi, o pradžioje kilo visokiausių susierzinimų, nes nesupratau, kas vyksta – personažai išsibarstę chaotiškai, daugelio neprisimenu iš „Tamsos riterio“ pirmosios dalies, bet laikui bėgant, seansas ėmė įsivažiuoti ir ėmiau mėgautis, jog filmas neliko vidutiniu fantastiniu trileriu, kurio, dievaži, tikrai nevertėjo nė žiūrėti. Džiaugiuosi, kad šįkart to neatsitiko, nes mėgavausi scenarijumi, kuriame nestigo ir įdomybių, netikėtumų, kurie padeda „perspjauti“ ankstesnių dešimtmečių „Betmeno“ ekranizacijas.

Ch. Nolan pagarsėjęs neblogai savo darbais „Momento“, „Prestižas“ bei „Pradžia“ ir nėra linkęs nuvilti žiūrovo, kadangi moka suderinti idėją su vizualizacija, kuri tinka komerciniam kinui, todėl ne visada galima burbėti ant „Forum Cinemas“ repertuarus – juk yra išimčių. 

Smagu filme sutikti žaviąją katytę Anne Hathaway, kuri plušėjo 10 mėnesių sporto salėse, kad įlįstų į odinius rūbus. Taip pat nepakartojama Marion Cotillard nepraleidžia progos pagundyti žiūrovų savo didelėmis akytėmis ir sodriu balseliu. O ką jau bekalbėti apie puikių vyrų aktorių kariauną? Tikrai, aktorinis darbas atliktas puikiai. Tiesą sakant, net nežinau, kas iš tikrųjų man nepatiko šiame filme, nes jis puikiai pastatytas ir tik žanro skonio reikalas, ar Jums patinka kaukėtų didvyrių istorijos, ar nelabai, nes tik visiškas beprotis gali po seanso taukšti, kad filmas iš didžiosios „Š“, nepasakydamas argumentų. Juosta išties stipri ir tikriausiai, vėl pasikartosiu, scenarijus yra šio filmo aukso gysla, nors gerai apmąsčius, ar kada Ch. Nolan kūrė filmą su skurdoku scenarijumi? Nemanau, tačiau scenarijus, kad ir koks jis puikus bebūtų, jį labai greitai galima sudirbti, o Ch. Nolan sekasi juos realizuoti.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela