„Vienatvė yra pavojinga. Ji sukelia priklausomybę. Kai
supranti, kiek daug ramybės joje, nesinori bendrauti su žmonėmis.“ Tom Hardy
Tikriausiai daugeliui žinomas aktorius Tom Hardy (g.
1977), šiuo metu aktoriui 47 metai ir kine sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį,
tačiau praeityje žymus aktorius yra susidūręs su itin sunkiomis asmeninėmis
priklausomybių nuo narkotikų, alkoholio problemomis. Taip pat vienatvę jis irgi
įvardija kaip vieną iš priklausomybių.
Tiesą sakant, į kino
teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai
pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai
keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu
prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas,
visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir
nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad
filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė
mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.
Iš tikrųjų esu didelis
Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir
neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino
kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs
simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart
pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi
nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau
spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis
karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla
į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme
neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta
galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi
Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui –
jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito
priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom
Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi
užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios
laiko „juostos“.
Taigi karinė drama išties
intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios
jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes
didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar
vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl
režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę
dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“
(2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“
paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.
P. S. One Direction
žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini
vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.
Dar vienas sportinė drama
ir dar viena ilga kova ringe... kasmet po kelis stiprius filmus pasirodo iš
šios serijos, tad po „Kirtis dešine“, nusprendžiau pažiūrėti filmą su savo
mėgstamu aktoriumi Tom Hardy „Kovotojai“
(angl. Warrior) (2011). Filmas
sulaukęs kritikų pripažinimo ir nutiestas į „Oskaro“ nominacijas, man
asmeniškai priminė filmą „Imtynininkas“ – abu filmai verti dėmesio dėl
scenarijaus ir vaidybos.
Man patinka, kai šalia
sportinės įtampos eina lygiagrečiai ir dramos siužetas. Tokiuose filmuose
neretai drama kyla iš socialinės kovotojų aplinkos. Taip ir čia – vienas iš
brolių gali prarasti namą, todėl nusprendžia eiti į imtynes, o kitas dėl
sąžinės graužaties, nelaimingos vaikystės ir dezertyravimo. Tėvas alkoholikas,
kurį puikiai suvaidino Nick Nolte, už kurį buvo nominuotas „Oskarams“ kaip
geriausias antro plano aktorius, jaudinančiai perteikė pusę gyvenimo gėrusio
vyro atgailą ir bandymą susigrąžinti vaikus. Tiesą sakant, man tos tėvo ir sūnų
scenos buvo išties jaudinančios ir įtaigios, smagu, kad ringo kovos sužiūrėjau
irgi aistringai, kaip kadaise per BTV stebėtas gladiatorių kautynes... Iš esmės
atrodo, kad didžiausia kova vyksta scenoje, ringe, tarp brolių, bet didžiausia
kova iš esmės vyksta dvasinėje plotmėje, kai tenka pramušti veikėjams atleidimo
ir susitaikymo barjerą.
Filmas emocionaliai
paveikus, jį žiūrėti įdomu, vaizdai įtaigūs, yra nemažai jautrių momentų,
tačiau scenarijus jau po 20 minučių daugiau ar mažiau nuspėjamas. Ir kvailiui
aišku, kad broliai susidurs finale ir kovos vienas prieš kitą, kol galiausiai
jie susitaikys. Neatsisakyta holivudinių pasakojimo struktūrinių elementų,
didvyriškumo patoso, nors herojai toli gražu ne švelnios barbės, galima ir
kitaip pasakyti: tai tiesiog geras sukaltas holivudinis filmas, kuris savo
idėjomis nenutolsta nuo kitų savo gerų kovinio ir socialinių draminių filmų,
tačiau teikia geros ir atidžios režisūrinės galios, leidžia mėgautis istorija
ir įdomiomis veikėjų biografijomis.
Ilgai lauktas
meksikiečių režisieriaus filmas „Hju
Glaso legenda“ (angl. The Revenant)
(2015) iš tikrųjų buvo vertas dėmesio ir laukimo, nors iš kitos pusės ilgai
nereikėjo laukti, režisierius stulbinamai greitai apsisuko po „Žmogus-paukštis“
(2014), kuris jam pelnė geriausio metų filmo „Oskarą“. Tiesiog produktyvus šiam
unikaliam režisieriui kūrybinis metas. Tas, kas matė tokius jo šedevrus kaip „21
gramas“, „Babelis“, „Meilė – tai kalė“ ir kitus, tas žino, kokio sudėtingumo
šis kino režisierius ir kaip jis rimtai ir giliai žiūri į kiną.
„The Revenant“, kurį
tikriausiai reikėtų versti „Prisikėlęs“, visgi buvo nuspręsta pavadinti lietuviškai
„Hju Glaso legenda“ – tiesą sakant, mūsų pavadinimų vertimai tiesiog tragiški! Visgi
filmas nuostabus ir pradėjau su juo 2016 metų naują žiūrėjimo ciklą...
Pasakojimas, kaip visada labai skiriasi šio režisieriaus darbuose, kaip
skiriasi ir mintis bei idėja. Daug šiaurietiškų vaizdų, daug smurto, išgyvenimo
įspūdžio, šalčio ir neįtikėtinos žmogaus ištvermės, pakurstytos įtūžio ir
keršto. Man patiko šis filmas, nors daug kas sakys, kad filmas truputį
holivudiškas, tačiau režisierius, kaip ir filme „Žmogus-paukštis“, vengė
herojaus pozos vaizdavimo, turime herojų be didelių žygdarbių, už tai, kad jis
sugeba išgyventi, vien tai jis mums tampa herojumi, na, ir aišku, išgelbsti iš
prievartautojų indėnę, bet tai smulkmena.
Puikus atšiauraus
klimato filmas apie keršto jėgą nuostabiai pasirinktoje epochoje ir gamtoje.
Vienas nuostabiausių, mano akimis, šio filmo perliukų yra Leonardo DiCaprio
vaidyba. Daug kas dejuoja, kad jis niekada taip ir nepelnys „Oskaro“, nes jis
tiesiog Leonardo, bet kokia jo vaidyba – tiesiog nuostabi, vienas geriausių jo
vaidmuo karjeroje. Šitiek sudėti ištvermės, jausmo, kančios ir skausmo į
vaidmenį, tiesiog net psichologiškai pavargsti keliaudamas, sukandęs dantis
kartu su filmo herojumi. Žinoma, didelis nuopelnas ir pačiam režisieriui ir
operatoriams, kurie „pagavo“ tinkamą kapą, nebijojo įtikinamai ištęsti kadro,
nes ne tik aštrus veiksmas, bet ir herojaus pastanga bei paprastas judesys daro
stebuklus šiame filme. Tom Hardy, mano praėjusių metų atradimas, tiesiog irgi
lenkiu kepurę prieš jį, kaip ir prieš Domhnall Gleeson. Įdomu, kaip seksis šiam
filmui tuoj prasidėsiančiuose apdovanojimų maratonuose, nes filmas kartu su Leonardu
priešaky jau nominuotas Auksiniams gaubliams.
Aš po šito filmo galiu
pasakyti, kad tiesiog buvau pačiame kine ir gyvenau ne savo gyvenimą.
