Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Diunkerkas" / "Dunkirk"

Sveiki,

Tiesą sakant, į kino teatrus vaikštau retai, nors dievinu kiną. Tai nutinka „Kino pavasarį“, kai pasidarau kartą metuose kino puotą, o į komercinį kiną nueinu statistiškai keturis-penkis kartus per metus, todėl kruopščiai atsirenku, jeigu nesiderinu prie kitų, ką galėčiau pažiūrėti. Christopher Nolan naujasis netgi ne filmas, visur įvardijamas kaip „šedevras“ „Diunkirkas“ (angl. Dunkirk) (2017) galiausiai įveikė S. Coppolos „Lemtingą pagundą“ ir nusprendžiau jį pažiūrėti didelėje kino salėje. Mano kolega, sužinojęs, kad filmas nebus komedija ar parodija, itin buvo rūškanas ir po seanso keikė ir ėdė mane dar ilgai, kad niekada neleisiąs man rinktis jokio filmo.

Iš tikrųjų esu didelis Ch. Nolano filmų gerbėjas ir kiekviena jo juosta išties palieka didžiojo ir neblėstančio kino įspūdį – jis vienas didžiausių šių dienų didžiojo kino kūrėjų, tai nulėmė mano pasirinkimą eiti į „Diunkerką“. Tiesa, nesu linkęs simpatizuoti filmams apie karą, nes jų tiek jau matyta, kad tiesiog kaskart pamatyti atskirą filmą apie išskirtinį herojų, ar karo fronto zoną, darosi nebešviežia, nebent tai būtų išskirtiniai aktoriai ar režisieriai. Nors užskaičiau spaudoje, kad filmas ne apie karą, tačiau tai netiesa – visas filmas vienas didelis karas. Iš pradžių atsiduriama lyg eilinėje karo sumaištyje, tik istorija skyla į tris laiko juostas, kas labai būdinga Ch. Nolano filmui, tačiau filme neišvysite nei ypatingo herojaus, nei tokio aktoriaus, kuriam būtų suteikta galimybė išreikšti savo „Oskaru“ kvepiantį vaidmenį. Visai nenuostabu, kadangi Ch. Nolano filmai ne charakteriui skirti, o visuminiam laiko sąrangų peizažui – jo filmai vienas didelis šokantis visatos chaosas, visuminė vienas nuo kito priklausanti dermė – šis filmas ne išimtis. Tikėjausi išvysti charakteringą Tom Hardy, tačiau jo veikėjas buvo vienas nuobodžiausių visumos dalių – amžinai sėdi užkonservuotas lėktuve ir pyškina į velniai žino kurį lėktuvą iš nežinia kurios laiko „juostos“.

Taigi karinė drama išties intensyvi: daug vaizdų, įtaigi atmosfera, aštrių karinių situacijų, kurios jaudina, todėl nenuostabu, kad tai karinis šedevras be didesnių didvyrių, nes didvyriais tampa ištisas frontas, kitaip sakant, pati gyvybė, kitų dar vadinama, baime kariauti. Intensyvumas ir atmosferinis, bet labiausiai žavi dėl režisieriaus gebėjimo komponuoti įspūdį paliekančią pasakojimo struktūrinę dalį. Nepaisant visko, man asmeniškai labiau įspūdį padarė filmas „Tarp žvaigždžių“ (2014) ir „Pradžia“ (2010), nei šis filmas, kadangi ten labiau nei „Diunkerke“ paliko neįmanomos tikrovės pavertimu kine įspūdį, nei šios bombos.

P. S. One Direction žvaigždė Harry Styles atliko neblogą darbą ir pakankamai charizmatišką mini vaidmenį. Ir visai jis nenuviliantis.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 8.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komandoras: Tamsioji pasaulio pusė" / "Master and Commander: The Far Side of the World"

Sveiki, 

Australų režisierius Peter Weir yra visada sėkmingas savo didingais ir prabangiais kino užmojais, nenukarpant ar neiškarpant gilesnių kino „žinučių“ žiūrovui. „Kelias atgal“ (2010), „Trumeno Šou“ (1998) režisierius 2003 metais pristato nuotykių dramą „Komandoras: tamsioji pasaulio pusė“ (Master and Commander: The Far Side of the World), kuri taip pat sulaukė tiek palankių kino kritikų, tiek žiūrovų atsiliepimų. Na, nuotykiniai pasakojimai, o ypatingai apie senovinius laivus ir įgulas yra tikra klasika. Šis pasakojimas apie 1805 metus, kur Pasaulio pakraštyje konkuruoja ir grumiasi anglų ir Napoleono Bonaparto prancūzų laivai.

Sodrus, prabangus ir matomai gerai suręstas ir ištransliuotas siužetas leidžia mėgautis interpretuotais istoriniais mūšiais, žavėtis ilgomis, po metus ir daugiau kažkada trukusiomis kelionėmis, tokie žygiai neretai baigdavosi mirtimi. Taip, šis filmas yra būtent vienas iš tų vyriško prado, jame nedominuoja moterys, tačiau net ir čia netrūksta pačių įvairiausių sentimentalių jausmų – draugų draugystė, tėviško užstojimo, pagalba nuskriaustiems, vyro ir vaiko santykiai. Filme didelė paletė skirtingų charakterių, kuriuos įtakoja laive susiklostę santykiai pagal įgulos narių laipsnį ir draugystę. Išties tai epinio pasakojimo filmas, kada nuo pat pirmos filmo minutės įsėdi į anglų laivą ir keliauji į Braziliją, Argentinos pietus, o galiausiai į Galapagus, susiduriant su priešais, neišvengiamai prarandant draugus ir atrandant naujus.

Pagrindinį vaidmenį kapitoną Komandorą sukuria australų aktorius Russell‘as Crowe, kuriam būdingi filmai su didžiuliu komerciniu potencialu ir gerai išdirbtu scenarijumi. Manau, kad jam labai tinka vaidinti šiurkščius, brutalius ir valdingus vyrus, kadangi pats aktorius taip pat filmavimo aikštelėse nebūna ėriukas ir nebijo pasiųsti režisierių ant trijų raidžių, taip ir Komandoras jaučiasi sodrus, tvirtas, ryžtingas, bet kartu abejojantis teisingumu ir santykiais su aplinkiniais. Tai neabejotinai geras šio aktoriaus vaidmuo, bet parodykit man nors vieną prastą Russell‘o Crowe pasirodymą? Taip nebūna. Kitokių šiame filme mega ryškių aktorių kaip ir nepastebėjau.

Visgi tai maskaradinis filmas, skatinantis fantazuoti ir žavėtis istoriniu laikotarpiu, pajusti teisingumą ir eiti ten, kur veda širdis, banaliau ir nepridursi. Mano galva, tai vienas geresnių ir prabangesnių nuotykinių filmų, kuris patiks ir paprastiems žiūrovams, ir kinomanams.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.4


 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mes. Tikime meile" / "W.E."

Sveiki visi,

Madonna stato filmą – tai tikriausiai didesnis altorius nei pats filmas ir jo turinys – (Mes. Tikime meile) (W.E.) (2011), kuris nusidriekė per visas šio filmo recenzijas. Daugelis nepagailėjo kandžių žodžių aktorei, dainininkei ir atlikėjai, tokių kaip – „tegul ji sau dainuoja, bet tik nebekuria filmų“. Toks kirtis Madonnai atėjo ne tik iš žiūrovų pusės, bet ir kino kritikų, kurie praktiškai sudarkė ir sumaišė su žemėmis. Šis filmas tapo visose rodytose šalyse komerciškai nesėkmingas...

...šitas liūdnas gaidas noriu nutraukti, kadangi pagirsiu šįkart „Madonnos filmą“, kitaip jo ir nepavadinsi. Pamirškime Madonną ir pažiūrėkime į filmą iš kitos pusės, kaip į meno kūrinį. Sakyčiau, kad filmas vykęs. Juosta labai stilinga, žaviai sunarplioti laikai, istoriškai svarbios britų karališkos figūros su dabartyje gyvenančia moterimi, kuri patiria santuokos krizę ir išgyvena analogiškas jausenas, kurias patyrė kažkada karaliaus Edvardo nekilminga mylimoji. Superiniai aktoriai! Smagu juostoje pamatyti Abbie Cornish, mano mėgstama britų aktorė iš „Septynių psichopatų“, „Deganti žvaigždė“, „Kendė“ ir kt. O ką jau pasakyti apie labai sužavėjusią Andrea Risebourough? Vyrams visgi šiame filme nelemta dominuoti, tad jų personažai, nors ir daug lemia moterų gyvenime, šis filmas visgi labiau moteriškas, kaip daugelis ir pabrėžia. Toli, labai toli tiek siužetu, tiek išraiškomis nuo filmo „Karalius kalba“. Šis filmas tarsi visai kita medalio pusė, paliečianti Anglijos monarchų XX amžiaus istoriją. 

Žavus muzikos garso takelis – smuikas ir violončelės, stilingai griežtas, bet kartu ir švelnus filmas. Filmo mintis labai aiški – ką tenka paaukoti vardan meilės? Kol visų akys krypsta į vyriją, kilmingą karalių, moteris tebūna tik prielipa, visa ko kalčiausia. Filmas svarsto aukų ir pasiaukojimo matą, dydžius ir visuomenės požiūrį į lyčių lygiateisiškumą ir moralės pamatus, o kartu vaizduoja šeimos griūtį šiuolaikinėje kultūroje. Iš pradžių filmas pasirodė per skystas, nes pernelyg daug šokinėjo laikuose, tačiau prie to greitai pripratau, tai tarsi durys, kurios nuolat veriamos iš XX amžiaus pirmos pusės į XX amžiaus pabaigą – pirmyn ir atgal. Šis pasivaikščiojimas buvo ganėtinai įtraukiantis. Nesutinku su daugelio nuomone, kad filmas nevykęs, jis vykęs ir su šiokia tokia dvasia.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 37/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela