Filmas: "Barbė" / "Barbie"

 

Sveiki,

Nežinau labiau rožinės vasaros nei šios. Nei per pirmuosius šaltibarščių festivalius, nei Laisvės partijos rinkimus. Viską nustelbė Gretos Gerwig filmas „Barbė“ (angl. Barbie) (2023), kuris tapo pelningiausiu savo kampanijos filmu, aplenkęs net Hario Poterio dalis. Gerwig puiki režisierė, jos filmai „Boružėlė“ ir „Mažosios moterys“ prasimušė į populiarumo viršūnę, o „Barbė“ nuo šiol dar ir moters režisierės rekordas. Keista, kai vis dar kalbame apie tai, kad moteris gali, nes tai kartu ir filmo turinys. Žinoma, filmo komercinę sėkmę nulėmė didžiulė reklaminė kampanija bei specialiai vyresni ir jau karjeras sukūrę pagrindiniai aktoriai Margot Robbie ir Ryan Gosling bei specialių žvaigždžių garso takeliai.

Sunku kalbėti apie „Barbę“, nes ji išanalizuotą profesionalų ir mėgėjų nuo A iki Z feministiniais, socialiniais, ekonominiais ir kitais aspektais. Gal iš tikrųjų filmo pradžioje nuskambėjusi frazė, kad Barbė pakeitė viską, yra tiesa, o ne lozungas. Nes ji darė poveikį madai, grožio ir seksualumo standartams, moterims, kurios ne tik striptizo šokėjos ir namų šeimininkės, bet ir gydytojos, mokytojos, kosmonautės ir t. t. Iš tikrųjų filmo siužetas juk nėra įmantrus. Jis vaizduoja klasikinę blondinę Barbę, kuri gyvena žaisliniame plastiko pasaulyje, tačiau patenka į realų pasaulį, kuriame ima jausti jausmus, suprasti žmones, tačiau Gerwig dar panaudoja ir lyčių stereotipus, kuriuos sieja su galia dominuoti ir nustatyti pasaulio standartus. Barbės kampanijos viršūnėje sėdi ne kūrėja (ji tik kukli senutė sandėliuke), bet savininkas VYRAS. Stipriausioji filmo korta tampa išvirkštinio lyčių galios pasaulis: Barbės pasaulyje dominuoja moterys, o tikrovėje – vyrai. Kenas pabuvojęs tikrovėje atneša į moterišką pasaulį vyrų stereotipus ir sukuria chaosą. Moterys barbės greitai randa klasikinius būdus (susietus su manipuliacija ir apgaule) pasitvarkyti sau reikalus, taigi tie patys stereotipai tampa ir kovos priemone.

Iš vienos pusės filmas neanalizuojantiems gali būti plokščias ir nelabai vykusiai komiškas, neturintis parako, bet taip nėra. Kiekviena dirbtina scena turi savas potekstes, sukonstruotas iš lėlių namelio ir pasaulio principų, atliepiančius šio pasaulio seksistinius, nelygiateisiškumo ir grožio standarto stereotipus. Filmą galima vadinti ir lyčių karais. Visgi po filmo galvojau, jog gera būti ta Barbe, bet kartu tai yra ir prakeiksmas, nes tampi vyro pasaulio ir savo įsitikinimų, kurį tau primetė, verge. Iš kitos pusės tas plastikinis standartų pasaulis tampa akstinu pačioms moterims pabėgti nuo patriarchato į savo pasaulėlį. Barbė staiga tampa socialinės ekonomikos galios simboliu, kuri įkūnija dviprasmybes: džiaugsmą ir vargą; tobulumą ir kančią, ir t. t.

Manau, filmas yra pavykęs, primityvokos klišės šįkart veikia žaidybiniu principu apmąstyti, o kas slypi už lyčių soc. standarto, elgsenos ir vertinimo kriterijų. Retai kada juokiausi, stebėjausi, kad filmas nejuokingas, o rožinė spalva – karo spalva. Keno perspektyva irgi įdomi, bet, tiesa, neišplėtota, jis tik priemonė paryškinti moters padėtį patriarchate. Kaip gyventi vyrams su užmesta dirbtinoka džentelmeno perspektyva? Gal kas dar sukurs panašų filmą. Visgi po filmo kirbėjo tik viena simbiozinė mintis: Dieve mano, juk gyvename tik kartą, negi mes iš tikrųjų murgdomės tokiuose kvailuose stereotipuose ir vienas kitam primetinėjame standartus, o neatitikę jų vis dar piktinamės ir jaučiamės kalti? Gyvename būtent taip, patikėkite. Barbė sudeda daug svarbių akcentų, nors žiūrėti ir nebuvo pro komercines klišes lengva ir surikiuoti visas mintis. Filmas, kai klišės pasitarnauja!

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vinčesterio košmaras" / "Winchester"

Sveiki,

Kaip siaubo filmų žanro mėgėjas nuo pat vaikystės, vos tik pamatęs kokią nors reklamą apie vaiduoklių apsėstus namus, sukirba jį kuo greičiau pamatyti. Tik po to įsijungia racionalus protas, kad su siaubo žanru dažniausiai ateina prėskumas arba totalus nusivylimas, tačiau vis tiek žiūriu, kad ir kas jame bevaidintų, kad ir kokį nevykusį IMDb reitingą jis beturėtų... Panašiai ir su siaubo filmu „Vinčesterio košmaras“ (angl. Winchester) (2018), kuris, kaip teigia anotacijos, realiai bando atpasakoti tai, kas dėjosi San Franciske 1906 metais. Pasirodo, toks namas, primenantis keistą lėlių namų architektūrą su gotikiniais Viktorijos epochos puošmenomis, iš tikrųjų egzistuoja ir ten – jau įprasta – iš tikrųjų vaidenasi.

Žinoma, šią biografinę juostą sunku laikyti apskritai biografine, nors ir analizuoti dokumentai, dienoraščiai, liudijimai, tačiau pati pasakojimo struktūra ir istorija yra tokia pasakinė ir pertransformuota vaidybiniam scenarijui, kad, bent jau man, sunku susieti turinį su realiais įvykiais.

Filmas išties labai patrauklus, labai mėgstu gotikinį Viktorijos laikų atmosferą, prisodrintą kaip siaubo seriale „Pigios siaubo istorijos“, tačiau, kad filmas būtų išties vykęs, turi būti puikiai pateikta istorija. „Vinčesterio košmaras“ turėjo puikią medžiagą, tačiau viskas prašapo klišių jūroje. Jau vien pirmieji kadrai, prieš rodant pagrindinių aktorių vardų užrašus, kai motina su žvake maklinėja tamsiais namo koridoriais rėkdama kaip nevisprotė Henrio vardą – verčia sukti akis iš gėdos. Kalta ant to paties priekalo kalama kreiva klišinė pasaga ir receptūra nieko nesiskiria nuo vidutinių štampinių filmų. Vėliau filme visa tai pasitvirtina – vengiama bet kokių originalių sprendimų, nes paprasčiausiai filmas skirtas rinkai, „patenkinti“ niekaip nepasitenkinančiai masinei miniai. Štai siaubo religinis filmas „Motina!“, kuris absoliučiai pasižymi crazy pateikimu ir idėja, išties nubloškia ir sumakaluoja smegenis, nes filmas neužsakytas papasakoti namo istoriją siaubo žanro rėmuose, todėl jis masėms ir nepatiko, nes „Motina!“ stipru, nes filmas verčia mąstyti, diskutuoti, ieškoti idėjinio pateisinimo, o „Vinčesterio košmaras“... lieka parodomasis filmas, kuris galėjo būti skyrelyje „įdomioji dokumentika“, kurios minios į kino teatrus paprasčiausiai neina žiūrėti, nes, na, skamba pernelyg išsilavinusiai ir pramogų nemėgstančiai auditorijai.

Apskritai kalbant, filmas klišių lipdinys, tačiau vieną jis iš tikrųjų užburiantį dalyką turi. Tai namo atmosfera, tie gražūs mediniai baldai, kostiumai, laikmečio detalės, šukuosenos ir netgi tas bendravimo teatralizuotas etiketas. Viskas plaukia kaip puikių atmosferinių vaizdinių upelis, kuriame smagu turkštis, bet, Dievas mato, kaip blogai, kai filmai tampa užsakomaisiais ir netenka originalių sprendimų ir režisieriai dėl didelių užmokesčių tiesiog suka tokias juostas. Nepaisant, kad filmas vertas vos galbūt patenkinamo ketverto, pridedu pusantro balus už tai, kad visgi mėgavausi tais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 28/100

IMDb: 5.4

Anonsas:

Čia trumpas dokumentinis supažindinimas su realiai pastatytu namu ir jo istorija:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Padangių akis" / "Eye in the Sky"

Sveiki, 

Tiesą sakant, niekada nedomina kariniai filmai – tiesiog kaip kokią klišę vis tai kartoju, bet imu retkarčiais ir pasižiūriu dėl aktorių, režisieriaus ar bent dėl to, kad filmas visuotinai gavo pripažinimą. Štai karinis trileris „Padangių akis“ (angl. Eye in the Sky) (2015) gal daugelį ir pradžiugintų savo gera režisūra ir scenarijumi, o jeigu dar ir patinka britų aktorė Helen Mirren, tai nėra ko abejoti, kad filmas „įkris į širdį“.

Tiesą sakant, filmo tikslas pavaizduoti šių dienų dievus: kaip aukštesnioji rasė, gelbstinti gyvybę ir stebinti per karinę operaciją nuotoliniu būdu ir vien ministrų skambučiais lemiamas vietinių Afrikos gyventojų gyvenimas. Nors visa karinė operacija perteikiama kaip „aukojimas mažesnio blogio, norint įveikti didesnį“, visgi filmas labiausiai smogia ne biblinių prasmių motyvais, potekstėmis, bet aštriomis apsisprendimo situacijomis, kurios „kertasi“ su žmogaus moralinėmis nuostatomis bei profesinėmis valdžios ir karjeros ambicijomis, kad filmuose visada kels tą patį klausimą: o ką mes patys rinktumėmės, atsidūrę tokioje situacijoje?

Filmo operacija gana išmoninga, jeigu jums patinka išvadavimo ir t. t. veiksmo operacijos, manau, šis filmas gal irgi patikti. Visgi pirmoji filmo pusė kažkokia vilkduobė, nes ilgą laiką nelabai žiūrovas gali susigaudyti, ką jis stebi, todėl erzina šis kraštinis vaizdavimo būdas, kurį strategiškai pasirenka scenaristai. Kitą vertus, tas diskomfortas greitai perauga į gana aiškų naratyvą, kuri ima kelti įtampą ir susidomėjimą. Visgi filmas, mano galva, neprilygsta „Oskaru“ įvertintiems karinių operacijų filmams „Sirijana“ (2005) ar „Operacija: Argo“. 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela