Filmas: "Valerianas ir tūkstančio planetų miestas" / "Valerian and The City of A Thousand Planets"

Sveiki, kino žiūrovai,

Senasis gerasis prancūzų režisierius Luc Besson grįžo prie savo kultinio „Penktojo elemento“ manieros ir sukūrė panašų mokslinės fantastikos veiksmo nuotykį „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ (angl. Valerian and City of A Thousand Planets) (2017). Šįkart garsią ukrainiečių manekenę keičia šių dienų mega modelis Cara Delevingne, tačiau kai kurie ateivių modeliai vis dar išlikę iš prieš dvidešimt metų pateiktame „Penktajame elemente“.

Pasakojimas be galo spalvingas, žaižaruojantis, žadinantis ir plečiantis vaizduotę. Pirmosios dešimt pirmųjų minučių filmas savo kompiuterine grafika sukelia geresnio civilizacinio modelio tolimojoje planetoje pajautą. Tačiau idilišką gyvenimą sugriauna kosminiai karai, į kuriuos įsivėlusi netobula žmonių rasė... Iš esmės toliau filmas siužetiškai tampa standartiniu pasakojimu, kuris prisodrintas veiksmo, šaudynių, trupučiu flirto, trupučiu banaliai patiktų vertybinių aspektų ir kaip jau įprasta, filmas kiek dėl to nuvilia, nes nuspėjimas. Nuotaiką bežiūrint skaidrina stebuklingas pasaulis, kuris iš esmės įtikina ir tik dėl jo ir verta žiūrėti šį spalvingą ateities vizijos reginį. Kiti aspektai tiesiog be atmosferos ir grafikos menkai veikia ir čia nori nenori imi lyginti su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, kuriame jau buvo sukurti kai kurie sprendimai ir efektai, kuriuos L. Besson panaudojo šiame pasakojime, pavyzdžiui, karingos rasės įsiveržimas į taikios ir aukštesnės kultūros planetą su aiškia naikinimo taktika.

Visgi filmas sunkiai veiktų, jeigu jame nebūtų to ryškaus dualumo – blogis prieš gėrį, karas prieš taiką, išnaudojimas prieš laisvę ir kt. Čia kaip kompiuteriniame žaidime, jau nuo pat pradžių žinai, kurioje pusėje stovi, kas turi nugalėti ir dėl to filmas toks... Kaip ir kiti prabangūs filmai, kurie siūlo ne provokaciją, bet pramoginį reginį be menkiausios sumaišties. Kitą vertus, filmas truputį dvelkia kaip užsakymu specialiai pateikti masėms, bet juk toks kinas formuoja mūsų įsitikinimus apie ateitį ir kontaktus su nežemiškos kilmės būtybėmis. Nepaisant vienplanio ir siauro prasmių lauko, filmas kaip smagi pramoga veikia ir nesigailiu žiūrėjęs į tą puikią aukštesnės, nekerštingos civilizacijos egzistavimo (kodėl tai negalėtume būti mes?) galimybę. Tiesa, visgi Milla Yovovich „Penktajame elemente“ ir kituose filmuose atrodo kur kas geresnė aktorė už Carą, tai akivaizdžiai matosi, kai jaunajai aktorei tiesiog nepavyksta atsipalaiduoti ir būti kitokia tam tikrose situacijos, todėl veidelyje matosi įtampa, susikaustymas ir pastangos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gosfordo parkas" / "Gosford park"

Sveiki, 

Vis grįžtu prie kultinių filmų ir šįkart apie itin britiškai pateiktą filmą „Gosfordo parkas“ (angl. Gosford Park) (2001), kuris pelnė nemažai pačių įvairiausių apdovanojimų, įskaitant ir „Oskarą“. Deja, režisierius 2006 mirė, tačiau jis paliko ne vieną dėmesio vertą filmą, o štai „Gosfordo parkas“ gali pasigirti itin gerai suvaldytu pasakojimu, kurio centre ištisas pulkas pačių pačiausių aktorių, kurių talentas nesibaigia ir šiandien – jau vien dėl jų verta žiūrėti.

Per beveik pustrečios valandos trunkantį filmą režisieriui pavyko sukurti senąjį gerąjį Holivudą ir įtraukti į griežtomis ir manieringomis britų etiketo taisyklėmis grįstą mikro pasaulį, kuris itin susluoksniavęs į tarnų ir aristokratų, nežinančių, kad išgyvena paskutiniąsias savo eros dienas, nes artėjantis Antrasis pasaulinis karas, kuris galutinai sunaikins tas atskirtis... Iš esmės visas filmas panašus į britų serialą „Dauntono abatija“, galbūt šis filmas kažkada įkvėpė atsirasti ir šiam kokybiškam serialui, tik serialas pranoko ir šio filmo įtampą ir atmosferą, nepaisant visko, filmas vis tiek labai vykęs. Per pustrečios valandos pristatoma ir papasakojama tiek daug mini istorijų, tiek daug atskirų siužetinių vingių, kad viskas primena tarsi gyvenimą „po gaubtu“ ir turi vieną kriminalinį klasikinį įvykį – namuose įvyksta žmogžudystė ir visi staiga tampa įtariamaisiais. Vienas iš veikėjų ruošiasi filmuoti panašaus turinio filmą Amerikoje, kuris taps tikra klasika, tačiau visas filmas yra Holivudinių tarsi klišių preliudija, kuri taip meistriškai suvaldyta, kad nė nekvepia klišėmis, bet priešingai – leidžia mėgautis aktorių vaidyba, netipinėmis jų rolėmis, intrigomis, paskalomis.

Legendinė britų aktorė Maggie Smith iš esmės atliko labai panašų vaidmenį, kokį ir seriale „Dauntono abatija“ ir tai buvo vienintelė nenustebinusi aktorė visoje jų puokštėje. Kai kam šis filmas, kas pratęs labiau prie komercinio kino, pasirodys per lėtas ir be intrigos, nes finale tikrasis žudikas neišaiškinamas – kurių galų žiūrėti filmą, jei jis visko neatskleidžia? Režisieriui kur kas svarbiau kurti sistemingą pasaulį, į kurį įsivelia chaosas, sujaukiantis visuomenės nusistovėjusius sluoksnius ir tai jis daro išties įtikinamai ir nepalieka akylesnio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaizdai ir žodžiai" / "Words and pictures"

Sveiki, kino žiūrovai,

Režisieriaus Fred Schepisi filmas „Vaizdai ir žodžiai“ (angl. Words and pictures) (2013) tapo neregėtu atradimu. Kuo mažiau tikiesi iš filmo, tuo daugiau gauni – tai mirtina kinomano taisyklė. Na, pradėsiu nuo to, kad tai be galo gražus filmas, nuteikiantis nepaprastai optimistiškai. Mėgstantiems aštrias ir komplikuotos tematikos dramas, trilerius, šis filmas tarsi lietus dykumoje.

Aišku, filmas iš pirmo žvilgsnio nėra nei novatoriškas, nei režisūra kažkuo čia ypatinga, bet nuo pat pradžių pasidalijusi pedagoginė mokytojų stovykla, aštrūs ir flirtuojantys dialogai skamba taip gerai, kad tiesiog belieka mėgautis. Geras siužetas, o personažai su savo ydomis, priklausomybėmis ir šiek tiek nutolę nuo tradicinės Holivude „žolytę“ parūkančios jaunatviškos porelės klišių, kurių lemtis žinoma dar net filmui neprisidėjus. Režisierius skiria daug dėmesio asmeninėms personažų biografijoms. Literatūros charizmatiškas mokytojas, praradęs su sūnumi dėl alkoholio ryšį, balansuoja ties darbo netikimu, bet turi užgniaužtą talentą sužadinti literatūros troškulį, bet pats neturi įkvėpimo kūrybai. Nauja dailės mokytoja serga kūną paralyžiuojančia liga, buvo perspektyvi dailės mokytoja, bet dėl ligos atvyksta į provinciją, daug nieko nesitikėdama, ji įsivelia į karą su literatūros mokytoju, kuri meno rūšis – verbalinė ar vizualinė yra pajėgesnė išreikšti žmogaus dvasios būklę ir intencijas. Karas vyksta žavus, daug aistringo flirto, įtraukiami mokiniai, savęs atradimų ir, aišku, kažko praradimo.

Nuo pat pirmųjų kadrų aišku, kad herojai pasmerkti įsimylėti, tačiau lengvas ir „flirtiškas“ siužetas pritemptas iki švelnios dramos – kiekvienas iš mokytojų turi susigrumti su savo asmeninėmis problemomis ir jas įveikti. Nežinau, panašų filmą gal mačiau kažką prancūzų filme „Subtilumas“ ar kitame – „Geri metai“. Paprastas ir iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis filmas aprėpia aiškias tiesas, bet kartu pašlakstoma sūdytu intelektualiu vandeniu – daug meno dirbinių, įvairių grožinės literatūros citatų ir pan., kurie sugyvina filmą ir suteikia elegancijos, apskritai menas suteikia gyvenimui prasmės ir grožio, o šis filmas tai įprasmina, todėl buvau nepaprastai sujaudintas, kad tokios lengvos ir paprastos tiesos, jau žinomos kadaise, filme vėl gali mane sujaudinti, nuskambėti naujai, aktualiai. Rekomenduoju pedagogams, daile ir literatūra besidomintiems žiūrovams. O ką jau besakyti apie Juliette Binoche ir Clive Owen duetą? Labai skaniai žiūrisi, kai vidutinio amžiaus žmonės nepamiršta, kad jie vis dar nusipelnę būti laimingais.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 49/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Artūras" / "King Arthur"

Sveiki,

Mane nuolat traukia istoriniai filmai ir jų interpretacijos. Šįkart apvaliojo stalo riterių istorija „Karalius Artūras“ (angl. King Arthur) (2004), kurį, pasirodo, kadaise viena akimi per reklaminius intarpus teko matyti per TV, bet nieko beveik neprisimenu, tik tam tikras nuotrupas... Žodžiu, nežinodamas, kad jį esu šiek tiek prabėgomis matęs, ryžausi ir vėl žiūrėti.

Tikėjausi kur kas daugiau. Tikrai! Esu pasipiktinęs prastu scenarijumi – nėra beveik jokios intrigos! Dekoracijos, nors ir geros, jaučiamas šiaurietiškas šaltis, bet visiškai nepajutau vidinės filmo atmosferos. Sukviesta daugybe puikių britų ir skandinavų aktorių, kurių net nesitikėjau išvysti šiame filme, tačiau pats filmas... Galiu pasakyti, kad mirtinai ištęstas, įvykiai sudėlioti taip, lyg juose nuolat kažko trūktų, neapčiuopiau esmingų įvykių grandinės – kažkas kažkur bėga, kovoja, laksto, draskosi tarp Romos imperijos ir „laukinių“ barbarų. Ir jei ne ta Keiros Knightely bei Clive Oweno kuriama romantiškai estetiška aistros linija, sakyčiau, filmas būtų vienas prasčiausių tokio žanro pavyzdžių. Dėmesį prikaustė tik scena ant užšalusio ežero, o numanomas finalas tiesiog pritrenkė savo naivumu ir prastumu.

Nepatiko. Nepaliko jokio įspūdžio. Jaučiuosi lyg jautis surupšnojęs prastos žolės kupstą, kai visai šalia buvo sultingos šviežios žolės. Neskanu. 

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kraujo ryšiai" / "Blood Ties"

Sveiki, kino mėgėjai,

Vos tik pasirodė kino filmas „Kraujo ryšiai“ (angl. Blood Ties) (2013), suskubau greitai pamatyti, nes labai jau viliojo įspūdingai gerų ir taip gerai žinomų aktorių gausa – Mila Kunis, Clive Owen, Marion Cotillard ir kt. Ne tik holivudinio sukirpimo aktoriai įsigilino į savo naujus amplua, tačiau pats filmas „Kraujo ryšiai“ pasirodė pernelyg sausokas ir ganėtinai užtęstas.

Jau nuo pat pradžių darosi aiški pagrindinė filmo idėja, kuri praktiškai nekinta iki pat filmo pabaigos – broliškos kaltės atpirkimo istorija, kurios siužetas aplipdytas sodriomis kriminalinėmis viena su kita susipynusiomis istorijomis. Vienos šeimos istorija, kurioje meilė, išdavystė, meilė išdavystė, smurtas ir niūraus pasaulio vaizdinys, kuris dar nutapytas 7-8 dešimtmečių spalvomis pasirodė itin šalta, nors ir įtikinama. Filmą galima pagirti nebent dėl gerų kino aktorių, tačiau pats filmas manęs nepajėgė sužavėti, sugraudinti ar kaip nors kitaip paveikti – viskas išliko pernelyg šalta, nepajutau nei broliško pasiaukojimo, nei dar kažko, nors esama ir gražių niuansų, kaip tris kartus pabelsti į medį, sugniuždytų moterų gyvenimas – ypatinga žaviai atrodė Zoe Saldana.

„Kraujo ryšius“ vertinčiau kaip gana vidutinį filmą – tą pastebi ir kino kritikai. Prancūzų režisieriui Guillaume Canet, kuris sukūrė tokius filmų hitus kaip „Paplūdimys“ (2000), „Vidokas“ (2001) ir kt. tai nebuvo pats geriausias darbas, nors siužetas ir turėjo parako, tačiau jo nepavyko taip suvaldyti, kad išlaikytų mano dėmesį nuo A iki Z. Mano nuomone, yra kur kas vertesnių filmų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela