Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus" / "American Horror Story: Delicate" (12 sezonas / season 12)

 

Sveiki,

Pirmoji mintis, kurią norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai, jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga, tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų, bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios 4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu, teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano akimis, vienas prasčiausių.

Seriale beveik nebeliko senbuvių aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose, atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.

Šis sezonas ypatingas tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime, kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.

Grįžtant prie „Subtilumo“, noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė, kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką, kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją, bet ir jos vyrą iš proto.

Aišku, jog kūdikis nėra normalus. Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai, vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina, kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant, Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu, kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“ motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.

Ypač abejotinas paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31 minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti, keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės moters sąranga.

Taip, nors sezonas „sukaltas“ pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia, savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios, kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek paskubomis, šaltai ir abejingai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valerianas ir tūkstančio planetų miestas" / "Valerian and The City of A Thousand Planets"

Sveiki, kino žiūrovai,

Senasis gerasis prancūzų režisierius Luc Besson grįžo prie savo kultinio „Penktojo elemento“ manieros ir sukūrė panašų mokslinės fantastikos veiksmo nuotykį „Valerianas ir tūkstančio planetų miestas“ (angl. Valerian and City of A Thousand Planets) (2017). Šįkart garsią ukrainiečių manekenę keičia šių dienų mega modelis Cara Delevingne, tačiau kai kurie ateivių modeliai vis dar išlikę iš prieš dvidešimt metų pateiktame „Penktajame elemente“.

Pasakojimas be galo spalvingas, žaižaruojantis, žadinantis ir plečiantis vaizduotę. Pirmosios dešimt pirmųjų minučių filmas savo kompiuterine grafika sukelia geresnio civilizacinio modelio tolimojoje planetoje pajautą. Tačiau idilišką gyvenimą sugriauna kosminiai karai, į kuriuos įsivėlusi netobula žmonių rasė... Iš esmės toliau filmas siužetiškai tampa standartiniu pasakojimu, kuris prisodrintas veiksmo, šaudynių, trupučiu flirto, trupučiu banaliai patiktų vertybinių aspektų ir kaip jau įprasta, filmas kiek dėl to nuvilia, nes nuspėjimas. Nuotaiką bežiūrint skaidrina stebuklingas pasaulis, kuris iš esmės įtikina ir tik dėl jo ir verta žiūrėti šį spalvingą ateities vizijos reginį. Kiti aspektai tiesiog be atmosferos ir grafikos menkai veikia ir čia nori nenori imi lyginti su D. Cameron‘o „Įsikūnijimu“, kuriame jau buvo sukurti kai kurie sprendimai ir efektai, kuriuos L. Besson panaudojo šiame pasakojime, pavyzdžiui, karingos rasės įsiveržimas į taikios ir aukštesnės kultūros planetą su aiškia naikinimo taktika.

Visgi filmas sunkiai veiktų, jeigu jame nebūtų to ryškaus dualumo – blogis prieš gėrį, karas prieš taiką, išnaudojimas prieš laisvę ir kt. Čia kaip kompiuteriniame žaidime, jau nuo pat pradžių žinai, kurioje pusėje stovi, kas turi nugalėti ir dėl to filmas toks... Kaip ir kiti prabangūs filmai, kurie siūlo ne provokaciją, bet pramoginį reginį be menkiausios sumaišties. Kitą vertus, filmas truputį dvelkia kaip užsakymu specialiai pateikti masėms, bet juk toks kinas formuoja mūsų įsitikinimus apie ateitį ir kontaktus su nežemiškos kilmės būtybėmis. Nepaisant vienplanio ir siauro prasmių lauko, filmas kaip smagi pramoga veikia ir nesigailiu žiūrėjęs į tą puikią aukštesnės, nekerštingos civilizacijos egzistavimo (kodėl tai negalėtume būti mes?) galimybę. Tiesa, visgi Milla Yovovich „Penktajame elemente“ ir kituose filmuose atrodo kur kas geresnė aktorė už Carą, tai akivaizdžiai matosi, kai jaunajai aktorei tiesiog nepavyksta atsipalaiduoti ir būti kitokia tam tikrose situacijos, todėl veidelyje matosi įtampa, susikaustymas ir pastangos.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb:6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Savižudžių būrys" / "Suicide Squad"

Sveiki,

Populiaraus kino tendencijas galima užuosti iš tolo ir nieko čia naujo – klasikiniai kino „blogiukai“ tampa filmo herojais ir jiems bent iš dalies atleidžiama už visuose klasikiniuose variantuose pridarytas bėdas. Panašiu lankstu eina ir labiausiais šiais metais išreklamuotas filmas „Savižudžių būrys“ (angl. Suicide Squad) (2016), su kurio afišomis ir anonsais teko kovoti kaip su po miestus pasklidusiu virusu. Didelio biudžeto, menkoko turinio juosta apjungia „Supermeno“ ir „Betmano“ per paskutinį dešimtmetį kurtų serijų pasaulį ir pasakoja atskirą istoriją apie „Betmano“ priešus, kurie sukyla prieš naują blogį. 

Gerai, pasakysiu, kad man filmas patiko, nors jame aptikau visas tokiam kinui būdingas klišes, tačiau, pasirodo, scenarijus nėra jau toks blogas, kokiam buvau nusiteikęs. Taip, čia viskas vystoma pagal išankstinį komiksui būdingą įvykių gamą, tačiau šie herojai iš tikrųjų visa galvą šarmingesni už paniurėlį kaukėtąjį dėdę Betmeną – ir tai liūdna tiesa, kurią niekas taip ir neišsakė, kad Betmanui tiesiog trūksta šėlsmo ir įdomesnių charakterio bruožų. Jeigu dėl ko verta ir žiūrėti „Savižudžių būrį“, tai tikrai dėl šarmingų charakterių. Tebūnie jie konstruojami šabloniškai, teatrališkai, tačiau į juos įdomu žiūrėti, bet išvis įdomiausia – nauji žymių aktorių amplua, kaip jie mėgaujasi savo nuostabiais personažais. Didelių aplodismentų turėtų sulaukti „Tarzanas. Džiunglių legenda“ aktorė Margot Robbie, suvaidinusi Harley Quinn. Tikriausiai šį personažą pastebėjau ne aš vienas, nes jau kuriamas atskiras scenarijus būtent apie šį personažą, kuris tikriausiai prisidės prie bendros superherojų serijų platformos. Žinoma, puikiai atrodė ir J. Leto, tačiau, kad ir kaip bebūtų, kadrus valdė ir dėmesį traukė M. Robbie, kuri bene vienintelė iš manęs ir sulaukė didžiausio susižavėjimo.

Šiaip, manau, kritikai truputį persistengė nuvertindami šią juostą. Taip, ji tikrai nėra tobula, tačiau vien šarmas, vaizdo efektai ir charakteringųjų gauja daug ką atperka, kad net galima kuo puikiausiai pažiūrėti net nenorint, kad filmas pasibaigtų. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 40/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela