Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus" / "American Horror Story: Delicate" (12 sezonas / season 12)

 

Sveiki,

Pirmoji mintis, kurią norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai, jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga, tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų, bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios 4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu, teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano akimis, vienas prasčiausių.

Seriale beveik nebeliko senbuvių aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose, atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.

Šis sezonas ypatingas tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime, kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.

Grįžtant prie „Subtilumo“, noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė, kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką, kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją, bet ir jos vyrą iš proto.

Aišku, jog kūdikis nėra normalus. Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai, vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina, kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant, Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu, kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“ motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.

Ypač abejotinas paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31 minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti, keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės moters sąranga.

Taip, nors sezonas „sukaltas“ pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia, savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios, kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek paskubomis, šaltai ir abejingai.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Aš esu Maiklas" / "I Am Michael"

 Sveiki,

Kai JAV 1998 metais keli vaikinai nukankino jauną homoseksualą Matthew Shepard (1978-1998), Amerika buvo sukrėsta (apie tai yra sukurtas atskiras dokumentinis filmas). Jeigu ne vaikino mamos drąsa kalbėti apie sūnaus mirtį, tikriausiai dar daugelis dalykų nebūtų pajudėję iš vietos. Man vis dar mįslė, kodėl prieš kelerius metus dėl homofobinių patyčių nusižudęs lietuvis moksleivis Aukštaitijoje taip ir nebuvo pateiktas kaip pavyzdys, ką iš tikrųjų daro atskirtis ir homofobija (tai nėra tik pasakymas „mylėkite sau tyliai ir nesiviešinkite“). Manau, dėl to, kad jo tėvai šito nenorėjo. Nenoriu sakyti, kad homofobų aukos turi tarnauti kovai prieš homofobiją, tačiau būtent Šepardo pavyzdys padarė nemažą įtaką LGBTQ teisėms Amerikoje.

Biografinis filmas „Aš esu Maiklas“ (angl. I Am Michael) (2015) prasideda būtent 1998 metais, kai Šepardui įvykdyta žiauri egzekucija. Šių įvykių pašonėje pasakojama apie Michael Glatze, kuris buvo aktyvus LGBTQ bendruomenės narys, taip pat turėjo anuomet populiariame gėjams skirtame žurnale savo skiltį. Su ilgamečiu draugu jis susiruošia gyventi į Halifaksą, konservatyvų miestą ir čia Maiklui pasireiškia pirmieji panikos atakos priepuoliai. Kadangi Maiklo tėvas mirė nuo širdies ydos, Maiklas mano, kad jis paveldėjo šią ydą. Labai bijodamas mirties, Maiklas išgyvena egzistencinę krizę, bet greit sužino, kad jokios ydos jis neturi, tai tik mirties baimė, bet būtent ji Maiklui tampa priežastimi nusisukti nuo LGBTQ asmenų ir atsigręžti į krikščionybę. Pamažu jis išsiskiria su partneriu ir tampa radikalių pažiūrų pastoriumi...

Žiūrėjau šį filmą, ir visą laiką galvojau, kaip jis patiktų mūsų lietuviams homofobams, kurie atsistoję plotų: va, žiūrėkite, jis pakeitė orientaciją, vadinasi, tai pasirenkama ir joks homoseksualizmas nėra įgimtas! Tai iš tikrųjų priešingos krypties filmas, kuris skatina platesnę diskusiją, ar pagrindinis veikėjas iš tikrųjų buvo homoseksualus, ar po gyvenimo didžiulės traumos jis taip pasišventė Dievui, kad net įtikėjęs vedė ir tapo pastoriumi? Filmo finaliniai štrichai sako, kad šiai istorijai nėra atsakymo ir galutinio verdikto, o žmogaus seksualumo tranzitas per gyvenimą vieniems gali būti nuo aplinkybių ir įsitikinimų besikeičiantis, o kitų pastovus. Manau, Maiklui Dievas suteikė tam tikrą laisvę, išlaisvino nuo panikos atakų, savitaiga ir tikėjimas juk daro stebuklus. Klausimas, ar pastoriaus žmona laiminga? Kodėl aktoriaus James Franco veikėjas suglumsta, kai bažnyčią užplūsta tikintieji? Šis pasirinkimas, manau, gerbtinas, kaip ir visų, kurie gyvena savo gyvenimus taip, kaip išmano ir nėra vieno teisingo pasirinkimo. Juk ir katalikų kunigas heteroseksualas pasirinkęs kunigo gyvenimą žino, kokį susilaikymo gyvenimą renkasi. Žmonių gyvenimai, įsprausti į besikeičiančius socialinius vaidmenis, labai sudėtingi, šis filmas gal ir ne šedevras, tačiau šiuos klausimus iškelia gana neblogai.

Mano įvertinimas: 6.5/100

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rojaus kalvos" / "Paradise Hills"

Sveiki,

Galima sakyti, nuo pat Kino pavasario ilsiuosi nuo kino ir žiūriu jį gana retai, palyginus su ankstesniais metais. Tačiau būna vakarų, kai iš tikrųjų nėra ką žiūrėti, todėl renkuosi iš to srauto. Šįkart nusprendžiau, kad esu pasiilgęs fantastinių ir mistinių filmų, o kai dar toks aktorių kolektyvas – Emma Roberts, Milla Yovovich – tai net ta filmo kokybė nelabai ir įdomi, tiesiog norisi spoksoti į kokį nors spalvingą reginį, todėl pasirinkau filmą „Rojaus kalvos“ (angl. Paradise Hills) (2019), kuris toks pat spalvingas, ryškus kaip koks „Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai“ ar, tarkime, paskutinės „Alisa stebuklų šalyje“ versijos.

Istorija išties, bent man, netikėta. Ji prasideda tarsi kokioje pasakoje, tarsi alternatyvioje realybėje, o gal ateities pasaulyje, kuriame vaizduojama jauna mergina Uma, kuri patenka į lokalią salą, kur ją bando perauklėti ir palaužti psichologiškai, kad taptų paklusni ir gera savo motinai ir galiausiai ištekėtų už turtuolio chamo. Didžioji filmo dalis yra jos perauklėjimo metodikos vaizdavimas, naujų santykių su saloje esančiomis kitomis merginomis užmezgimas, netikėtai įsiplieskę lesbietiški jausmai... Piktadarė perauklėjimo vadovė, kurią suvaidino Milla Yovovich, tipinė blogietė, kuri pradžioje atrodo itin paslaugi, nors ir plika akimi matyti, kad ji kažkokia ragana, rožių maniakė. Galiausiai šis veikėjas vienas tipiškiausių ir „susekamas“ itin greitai.

Kadangi nežinojau šios istorijos idėjų, man jos pasirodė gana įdomios. Vis galvojau, kaip toji prižiūrėtoja perauklės tas merginas, o finalinė istorija apie vargšų luomo paimtas merginas operacijoms mane, tiesą sakant, maloniai nustebino, nes priminė antiutopines istorijas apie žmonių pakeitimą, klonavimą. Visgi tai yra labai gera istorija ir mintis, kaip dažnai tėvai trokšta tobulų vaikų, kad jie elgtųsi pagal tam tikrus visuomenės standartus, būtų paklusnūs, kad įtiktų aplinkiniams, kad yra pasiruošę ne tik sumokėti milžiniškas sumas, bet ir paaukoti vaikų laimę, netgi, šiuo atveju, kaip siaubo filme parduoti tų vaikų sielas.

Nepaisant to, kad filme ne viskas gerai išpildyta, kad veikėjai kai kurie tipažiniai, o pagrindinės veikėjos myliu-noriu-nebemyliu-nekenčiu grandinė pavaizduota taip naiviai, kad net primena muilo operas, visgi tas bauginantis užmigdytų merginų perkūrimas išties bus mane paveikęs neblogai. Nors finalinis veikėjų apsikeitimas buvo neišvengiamai šabloniškas, kaip kokioje E. Kestnerio vaikams skirtoje apysakoje „Dvynukės“. Matyt, paskutiniu metu būsiu pasiilgęs tokių naiviai emocionaliai sumiksuotų filmų su siaubo antiutopiniais elementais, bet man jis patiko, priešingai nei daugeliui žiūrovų ir sakyčiau, kad filmas visumoje tikrai nėra prastas ir pažiūrimas netgi su entuziazmu.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.

Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.

Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.

Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nerve: drąsos žaidimas" / "Nerve"

Sveiki, skaitytojai,

Veiksmo trileris su žiupsneliu nuotykių „Nerve: drąsos žaidimas“ (angl. Nerve) (2016) neseniai nuvilnijo per Lietuvos kino teatrus kaip itin patrauklus filmas, sukviečiantis jaunuomenę įtemptam seansui. Iš esmės filmas mums pasiūlo itin efektyvius ir veiksmingus žaidimus, susijusius su drąsa ir, žinoma, technologijomis. Kad internetas „visagalis“, tą mes jau daugiau ar mažiau žinome. Filmo idėjos sudarytos šiuolaikiškai ir įdomiai, parinkti pritrenkiančiai seksualūs aktoriai ir, atrodo, kad filmas sukurtas būti suvartotas kaip eilinė pramoga.

Jaunystės kultas, gražus kūnas, išbandymai – visgi visas tas koktelis pasirodo itin nuvalkiotas ir nuobodus. Apkūnesnė mergina, žiūrėdama šį filmą, vėl grauš save, kodėl ji ne tokia liekna, o vaikinas – kodėl jis ne toks „kietas“. Filmas apie seksualumą, sėkmę ir tiesiog būvimą „krūtam“, todėl veikėjai pasirodo esantys klišių klišės, nuobodūs, jų asmeninės istorijos praktiškai nesujaudina. 

Žinote, žiūrėjau filmą ir visą laiką klausiau savęs, kodėl veikėjams taip svarbu žaisti tą kvailą ir buką žaidimą, kodėl taip svarbu jauniems žmonės taip kvailai kelti savo menkavertiškumą? Geriau tokių klausimų, žiūrint šį filmą nė neklausti, nes tai tiesiog populiarusis žanras, kuris yra tiesiog madingas, patrauklus, tačiau analizuojant filmo turinį tiesiog pasidaro itin liūdna, nes išsiryškina daugelis akivaizdžių filmo minusų. Vidutiniam, menkai išprususiam ir šiaip tik pramoginį kiną mėgstantiems žiūrovams, manau, filmas tikrai patiks, tačiau jaučiuosi šiek tiek iššvaistęs gražaus laiko, bet bent pamačiau mėgstamą jaunosios kartos aktorę Emmą Roberts!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 58/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela