Teko keletą įsimintinų darbų žiūrėti su šiuo
aktoriumi. Jie įsiminė. Tai „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ sezonas
bei serialas „Looking“.
Nuotraukoje pavaizduotas žinomas britų aktorius Russell
Tovey – talentingas, charizmatiškas ir atvirai homoseksualus menininkas,
gimęs 1981 m. lapkričio 14 d. Bilerikėjuje, Esekse, Jungtinėje Karalystėje.
Užaugęs vidurinės klasės šeimoje – jo tėvas dirbo autobusų vairuotoju ir
keleivių pervežimo versle, o mama rūpinosi namais – jis nuo pat mažumės jautė
trauką menui bei vaidybai. Jo vaikystė nebuvo visiškai paprasta: dėl
išskirtinės išvaizdos, ypač atkištų ausų, mokykloje jis patirdavo bendraamžių
patyčias, tačiau būtent šie bruožai ir unikalus charakteris vėliau tapo jo
atpažįstama vizitine kortele pramogų pasaulyje.
Aktorystės kelią Russellas Tovey pradėjo dar
vaikystėje, įsitraukęs į vietinių vaidybos grupių veiklą ir reklaminius
projektus, o tikrasis jo talentas atsiskleidė paauglystėje. Didysis profesinis
lūžis įvyko gavus vaidmenį Alano Bennetto pjesėje bei jos ekranizacijoje „The
History Boys“ („Istorijos berniukai“), kur jo atliktas Radžo (Rudge) vaidmuo
patraukė kritikų ir žiūrovų dėmesį. Po šios sėkmės jo karjera sparčiai kilo
aukštyn: jis vaidino kultiniame fantastiniame seriale „Doctor Who“, atliko
įsimintiną vilkolakio Džordžo Sandso (George Sands) vaidmenį populiariame BBC
seriale „Being Human“, taip pat sužibėjo HBO seriale „Looking“ bei dramatiškoje
distopinėje serijoje „Years and Years“. Jo aktorinis diapazonas apima tiek
gilias dramines teatrines pjeses, tiek populiariosios televizijos bei kino
projektus.
Apie savo profesiją ir santykį su darbu Tovey visada
kalba su didžiule aistra bei atsidavimu. Interviu metu jis dažnai pabrėžia, kad
vaidyba jam nėra tik profesinis pasirinkimas, bet ir būdas vienyti žmones bei
pasakoti svarbias, jautrias istorijas. Aktorius atvirai prisipažįsta esantis
darboholikas, retai imantis atostogas ir nuolat ieškantis vaidmenų, kurie
priverstų išeiti iš komforto zonos. Šalia aktorystės jis yra aistringas
šiuolaikinio meno kolekcininkas bei populiarios laidų ir tinklaidės „Talk Art“
bendraautoris, o meną laiko savo asmeniniu dienoraščiu ir įkvepiančia gyvenimo
dalimi.
Ypatingą vietą Russello Tovey asmeniniame ir
profesiniame gyvenime užima jo seksualinė tapatybė, apie kurią jis kalba be
užuolankų. Atsiskleidęs savo šeimai būdamas 18 metų, jis susidūrė su tėvų
sutrikimu ir baime dėl sūnaus ateities, nes tuo metu visuomenėje trūko teigiamų
pavyzdžių. Tovey prisimena, kad jo tėvas iš prigimtinio noro apsaugoti sūnų nuo
visuomenės atstumties net manė, jog homoseksualumą galima „išgydyti“. Tačiau
laikui bėgant šeima tapo nepaprastai palaikanti, o pats aktorius ne kartą pabrėžė,
kad atvirumas pačioje karjeros pradžioje – nors daugelis agentų ir patarėjų
siūlė slėpti savo orientaciją – tapo didžiausia jo stiprybe ir laisve.
Aktorius dažnai apmąsto, kaip jo kartos gėjai augo
aplinkoje, kurioje homoseksualumas buvo stigmatizuojamas, o švietimo sistemoje
veikė griežti draudimai kalbėti apie LGBTQ+ temas. Įvairiuose interviu jis yra
minėjęs, kad jaunystėje pasigedo vyriškų, atpažįstamų homoseksualų pavyzdžių,
kurie neatitiktų vien stereotipinių šablonų. Tovey atviravo, kad jo paties
savimonės kelias reikalavo peržengti vidines baimes bei visuomenės primestą
gėdą, tačiau šiandien jis jaučia didžiulį pasididžiavimą būdamas vienu iš tų
aktorių, kurie atsisakė likti „spintoje“ ir atvėrė duris ateinančioms kartoms.
Savo vaidmenyse ir pasisakymuose žiniasklaidoje Tovey
aktyviai siekia normalizuoti homoseksualius santykius bei tos pačios lyties
asmenų meilės vaizdavimą ekrane. Jis pabrėžia, kad intymios scenos
kinematografe privalo būti tikroviškos, autentiškos ir atspindėti realų žmonių
ryšį, o ne būti pagražintos ar tenkinti išankstinius nusistatymus. Kalbėdamas
apie queer bendruomenės istorijas, aktorius teigia, kad nėra vieno teisingo
būdo būti gėjumi ar vaidinti homoseksualų personažą, nes egzistuoja milijardai
skirtingų patirčių. Jis jaučia atsakomybę atskleisti šių personažų gylį,
pažeidžiamumą ir žmogiškumą, taip padėdamas keisti visuomenės požiūrį bei kurti
atviresnį pasaulį.
Pirmoji mintis, kurią
norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo
istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai,
jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai
visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga,
tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį
įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų,
bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo
išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios
4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl
tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu,
teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai
mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano
akimis, vienas prasčiausių.
Seriale beveik nebeliko senbuvių
aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš
motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale
pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose,
atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės
formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai
kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška
išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai
nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip
ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė
kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol
jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji
projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.
Šis sezonas ypatingas
tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis
tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate
Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar
išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog
autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų
sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime,
kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.
Grįžtant prie „Subtilumo“,
noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo
prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė,
kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką,
kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti
keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių
atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o
jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana
ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją,
bet ir jos vyrą iš proto.
Aišku, jog kūdikis nėra normalus.
Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes
scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai,
vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina,
kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant,
Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra
sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs
veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir
varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui
pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta
komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu,
kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką
pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu
kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“
motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia
ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.
Ypač abejotinas
paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra
iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be
didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį
atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31
minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų
sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti,
keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų
siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam
feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima
karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės
moters sąranga.
Taip, nors sezonas „sukaltas“
pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip
R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten
pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia,
savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais
kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė
labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios,
kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek
paskubomis, šaltai ir abejingai.
Šiemet Brad Falchuk ir Ryan
Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl.
American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke
devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo
antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas
rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu
platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis
serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.
Šiame sezone beveik
nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties
metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai
pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo
antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima
vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie
Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių
komanda daugiau vyriška.
Istorija apima visą
devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio
pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma,
gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną,
kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu
žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad
Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas
– nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius
asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš
esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose
(kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje
erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl
kriminalinių nusikaltimų.
Iš pažiūros serialo
kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas
gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi
yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą
tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso
von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos
kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo,
kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių
aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį
mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis
Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.
Nuo pat pirmosios serijos
pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis
žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos.
Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių
antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose
antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja
kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja –
tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu
lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu,
kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa
fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks
įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų
standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas
(perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.
Devintojo dešimtmečio
pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie
neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo
sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir
aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į
vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir
linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks
meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai
anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir
malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka
užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš
mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu
paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono
plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti
daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).
Kaip žinia, nuo AIDS mirs
ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis
vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug
žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia
pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir
mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia,
AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur,
ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.
Apžvelgiant sezono
stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio
kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur
senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar
turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar
sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima
palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo
laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį
klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu
atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės
epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada
nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip
reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris
įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.
Hiperbolizuotas šiurkštus
seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo
bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti
tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak
forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių,
trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per
giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis,
nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į
pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims
ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo
metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme
pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.
Kalbant apie serialo
naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau
mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių
charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai
istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis
spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems,
priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata
su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos,
kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų
galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip
įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti
visus jį persekiojančius žmones.
Šis sezonas nėra nei itin
įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį
devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio
dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros
atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui
ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe,Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Kadrai iš serialo.
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Žiūrėdamas
naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American
Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“
nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei
pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu
išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė
Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“
atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius
siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.
Nesuklysiu
sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu
„1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo
klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip
antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“
bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose
vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo
miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų
kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę
jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš
daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas,
bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir
skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš
daugel metų...
Nuo
pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja
laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl
neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas
faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard
Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas,
yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame
sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai
vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera,
kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną
silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“,
kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir
pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.
Prieš
tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių
namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi
pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams
įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės,
tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą
vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5
serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai
siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis
Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.
Tiesą
sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją
atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos,
neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas
orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga
devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos,
todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug
dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis
humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu
farsu.
Kitą
vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų,
istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų
į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno
vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų
gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus
pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis,
yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš
pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus
išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek
atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio
sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį
pasakojimo braižą.
Visgi
nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų
priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių
sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos
galima pažiūrėti.
Pirmąkart
apie menininką Andy Warhol (1928-1987) tikriausiai sužinojau iš TV
serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“, kuriame vaizduojamas septinto
dešimtmečio Amerika ir ambicinga feministė rašytoja Valerie Solanas, kurios nelabai
priėmė gėjai menininkai į aukštąją kino ir mados pasaulį. Patyrusi pažeminimą
dėl atmesto savo scenarijaus ir galų gale jautriai sureagavusi į jos leidžiamą
feministinė manisfestą, kuris vadinosi „Vyrų išnaikinimo manifestu“ (Society
for Cutting Up Men), po kelerių metų 1968 m. birželio 3 d. Valerie Solanas (1936-1988)
surengė meno studijoje kruviną egzekuciją. Nusipirkusi šaunamąjį ginklą, ji
šovė į savo darbo partnerį Andy Warholą, jį peršovė, pažeidė daugybę vidaus
organų, tačiau menininkas išgyveno, o suimtai Valerie Solanas buvo diagnozuota
šizofrenija. Manoma, kad šis įvykis padėjo pamatus vėliau kino industrijai ir
buvo sukurtas filmas „Ginklas“. Nepasakysiu, kokio „gerumo“ toji serija tame
seriale, tačiau ji buvo pati geriausia „Kulto“ sezono serija, o šis incidentas
apskritai ėmė kalbėti apie aršųjį ir saiko neturintį radikalųjį feminizmą.
Aštuntasis „Amerikietiška siaubo
istorija: Apokalipsė“ (angl. American
Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo
pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai
nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti
savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai
pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio
detales.
Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad
kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik
netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda
atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį
valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys
pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio
konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į
bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška,
neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto
aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška
nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio
įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone
pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.
Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija,
visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai
labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo,
originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg
sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės
prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios
raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir
atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur
kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų
pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.
Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama
Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs
nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai
šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada
nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl
viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta
pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno
namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir
tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas
neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei
peržiūrėti viską nuo pradžių.
„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo
Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į
sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų
vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat
veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po
pertraukos į projektą.
Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono
spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“,
kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai
egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais
sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats
silpniausias iš visų.
„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems
įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl
krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir
bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys
kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas
nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono
pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir
pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono
kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu
vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu
atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas
buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių
keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.
.png)
.png)
.png)
