Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus" / "American Horror Story: Delicate" (12 sezonas / season 12)

 

Sveiki,

Pirmoji mintis, kurią norisi užrašyti pabaigus žiūrėti 12 frančizės „Amerikietiška siaubo istorija: Subtilus“ (angl. American Horror Story: Delicate) yra tai, jog serialui labai nesiseka ir jis išgyvena kūrybinę krizę. Ir iš dalies tai visai nekalti serialo kūrėjai, jiems, atrodo, fantazijos idėjoms nestinga, tačiau pernai prasidėjęs aktorių gildijos streikas dėl atlyginimų, į kurį įsitraukė ryškiausios Holivudo žvaigždės, gerokai pakoregavo ne tik serialų, bet ir filmų filmavimo reikalus, todėl „Subtilus“ arba „Delikatus“ sezonas tapo išdraskytu, nes pirmosios 5 šio sezono serijos pasirodė 2023 metais, o likusios 4 buvo nufilmuotos vėliau ir parodytos 2024 metų kovo-gegužės mėnesiais, todėl tokio visuminio šio sezono žemėlapį, žiūrėjusiems su beveik pusmečio pertrūkiu, teko susidėlioti sezono emocinį foną iš atminties. Ir visgi tai rekordiškai mažai turintis serijų sezonas, tiek dar turėjo „1984-ieji“, kuris buvo, mano akimis, vienas prasčiausių.

Seriale beveik nebeliko senbuvių aktorių iš pirmųjų sezonų. Viską atsveria Emmos Roberts sugrįžimas iš motinystės atostogų, jai ir buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo. Tiesa, seriale pasirodo pavieniai senbuviai, pavyzdžiui, Denis O‘Hara, tačiau labai mažose scenose, atrodo, „dėl kvapo“. Kitą vertus, šiame sezone pasirodė viešosios nuomonės formuotoja Kim Kardashian, kurios įsitraukimas iš pradžių buvo gan atvirai kritikuojamas, bet žinokite, toli gražu Kim nebuvo medinė, o jos egzotiška išvaizda ir pajauta vaidmeniui išties labai tiko – nustebsite patys, priešingai nei kažkuriame sezone pakviesta Naomi Campbell, kuri vos vebleno tekstą. Šiaip ar taip net pati Lady Gaga turi būti dėkinga AHS projektui, nes jis jai atvėrė kelią į kiną. Taip pat seriale užtikrintai atrodo ir supermodelis, o nuo šiol jau ir ne vieną vaidmenį sukūrusi Cara Delevingne. Švysteli ir visiškai nauji projekto veidai: Annabelle Dexter-Jones ir Matt Czuchry.

Šis sezonas ypatingas tuo, jog Ryan Murphy ir Brad Falchuk pirmąkart rėmėsi net ne amerikietiškomis tikromis ar folklorinėmis istorijomis, bet Danielle Valentine parašytu romanu „Delicate Condition“. Pastarasis, kai buvo scenarijui pritaikytas, net nebuvo dar išleistas, tai nutiko tik 2023, kuriant pirmuosius epizodus. Ar tai rodo, jog autoriai jau galutinai išsikvėpė? Sunku pasakyti, nors R. Murphy teigė, jog turėtų sugrįžti apjungtųjų sezonų „Prieglobstis“ (Coven) sezonas su „Apokalipse“. Žiūrėsime, kaip čia dabar bus, nes kitas sezonas nusimato net ne šiemet, o 2025 metais.

Grįžtant prie „Subtilumo“, noriu pasakyti, kad sezonas įsivažiuoja lėtai. Pirmieji epizodai atrodo prislopinti ir nuobodoki. Pagrindinė veikėja – Ana Marija Alkot yra aktorė, kuri trokšta su vyru susilaukti kūdikio, todėl ji kreipiasi į vaisingumo kliniką, kad apvaisintų. Jau nuo pat pirmųjų apsilankymų klinikoje Ana ima matyti keistus ženklus: keistai vilkinčios moterys išlenda iš kampo, juodvarnių atsitrenkimai, nesusipratimai darbe. Ana yra karjeristė, ji trokšta „Oskaro“, o jos vadybininkė jai padeda su visais darbais, bet netrukus po apvaisinimo Ana ima jaustis vis prasčiau, o nuolat iškylančios haliucinacijos veda ne tik ją, bet ir jos vyrą iš proto.

Aišku, jog kūdikis nėra normalus. Ką Ana iš tikrųjų savyje nešioja, kol žiūrovas žiūri, sunku pasakyti, nes scenos prifarširuotos siaubą keliančių simbolių, pavyzdžiui, vorai, jų tinklai, vudu lėlės ir kt. O dar namuose atsiradusi slaugė-tvarkytoja tokia įtartina, kad pamažu atrodo, jog Ana apskritai šiame visuomenėje yra svetimkūnis. Tiesą sakant, Emmos Robers sukurta Ana visą sezoną erzino iki pat galo, nes blaškosi, yra sutrikusi ir beveik nieko nesiima kaip normali protaujanti moteris. Amžinai nutįsęs veidelis, koktus sutrikimas ir bandymas būti normalia atrodo neįdomus ir varginantis. Kita vertus, sezone vyksta ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, žiūrovui pateikiama mistifikuota feminisčių kulto idėja, kurios, kaip jau įprasta komikso lygio serialams ir filmams, „gelbsti pasaulį“. Tik kaip? Ogi žiaurumu, kerštingumu ir negailestingumu, kitaip sakant, nukreipdamos savo vizionierišką pyktį į vyrų giminę, sudievindamos vaikus ir nėštumus, tačiau tuo pat metu kraugeriškai atlikdamos kraujo ir žudynių ritualus. Tokie eklektiški „pasaulio gelbėjimo“ motyvai manęs niekada neįtikina: tai ko verta gyvybė, jeigu ji čia pat ta pačia ranka sunaikinama? Tiesiog trūksta logikos.

Ypač abejotinas paskutinis sezono epizodas, kada nukrinta kaukės ir paaiškėja viskas, kaip yra iš tikrųjų. Motinos žudo savo vaikus, vaikai savo tėvus, smaginamasi be didesnio gailesčio ar humanizmo. Viskas nelogiška ir eklektiška, kad truputį atrodo, jog paskutinis epizodas, kurio trukmė rekordiškai maža (vos 31 minutė!), nufilmuota paskubomis, pateikiant kuo daugiau netikėtų veikėjų sprendimų (panašiai kaip „Sostų karuose“), tačiau tie sprendimai teatralizuoti, keistoki ir paliekantys keistų klišių, susijusių su motinystės instinktų siaubu. Sezonas išvis, priešingai nei „Niujorkas“, skirtas radikaliajam feminizmo siaubui įprasminti. Moteris tampa mama be lytinio akto, pasiima karjerą (pelno „Oskarą“) ir dar lieka viena. Visas savarankios ir šiuolaikinės moters sąranga.

Taip, nors sezonas „sukaltas“ pagal knygą, visgi čia švysteli istorinių įvykių grandinėlės, pavyzdžiui, kaip R. Polanskis septinto dešimtmečio pabaigoje filmuoja „Rozmari kudikį“. Ten pasirodo nesenstančios kraugerės vaidilutės, kurios atlieka, kaip jos teigia, savo misiją. Man patinka, kaip serialo kūrėjai randa sąsajų su kultūriniais kontekstais ir perteikia bendrojoje istorijoje, visgi sezonas man pasirodė labai vidutiniškas. Trūksta didesnio mindfucko ir meilės bei dvasios, kokią galėjome jausti pirmuosiuose AHS sezonuose. Viskas atrodo šiek tiek paskubomis, šaltai ir abejingai.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas" / "American Horror Story: NYC" (11 sezonas / season 11)

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet Brad Falchuk ir Ryan Murphy pristatė jau 11 „Amerikietiška siaubo istorija: Niujorkas“ (angl. American Horror Story: NYC) sezoną, kuris skirtas Niujorke devintame dešimtmetyje susiformavusiai LGBTQ bendruomenei. Tiesa, serialo antologijos reitingas dėsningai važiuoja žemyn ir šio sezono žiūrimumas rekordiškai mažas, tačiau serialas bando iš FX televizijos kapituliuoti ir į Hulu platformą, todėl dėsninga, jog praėjus tiek laiko nuo pirmojo sezono daugelis serijas visgi pažiūri platformose, o ne per televiziją.

 

Šiame sezone beveik nebeliko serialo aktorių senbuvių. Sarah Paulson ir Evan Peters po dešimties metų pirmąkart nepasirodo šioje antologijoje. Ir neatsitiktinai, nes aktoriai pluša ties kitais R. Murphy serialo projektais, tačiau čia išvysite jau nuo antologijos vidurio prisijungusių aktorių pasirodymus, o ir juos jau galima vadinti tikrais AHS serialo veteranais: Denis O‘Hare, Billie Lourd, Leslie Grossman ir kt. Visgi šis sezonas apie gėjų bendruomenę, todėl ir aktorių komanda daugiau vyriška.

 

Istorija apima visą devintą dešimtmetį, didžiausia jos dalis vaizduoja Niujorką šio dešimtmečio pradžioje, o istorijos centre detektyvas-policininkas Patrikas. Jis, žinoma, gėjus, tačiau dirba policininku, todėl negali atsiskleisti. Jis turėjo ir žmoną, kuri tebėra jį labai įsimylėjusi, bet jau kuris laikas gyvena su savo partneriu žurnalistu Džino. Niujorke prasideda serijinio žudiko išpuoliai prieš gėjus, tad Džino ir Patrikas nėra abejingi šiems įvykiams, nors čia ir yra didysis paradoksas – nusikaltimai prieš gėjus nėra tokio paties masto, kaip prieš heteroseksualius asmenis, todėl policija gana abejingai ima tirti šiuos nusikaltimus. Tai iš esmės lokali ir izoliuota bendruomenė, kuri gyvena savo atskiruose kvartaluose (kaip getuose), turi savo kultūrą, naktinius klubus ir pirtis, o viešojoje erdvėje apie LGBTQ vis dar kalbama labai abejingai ir dažniausiai tik dėl kriminalinių nusikaltimų.

 

Iš pažiūros serialo kūrėjai šįkart kuria detektyvinę siaubo istoriją apie žudiką, kuris parodomas gana greit t. y. sezono pradžioje. Tai nesveikas aukštas vyrukas, kuris manosi yra kūrėjas, todėl iš įvairių lavono dalių konstruoja savo įsivaizduojamą tobulą frankenšteiną. Ši istorijos linija man asmeniškai primine Larso von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“. Šalia šios istorijos rutuliojamos kelios santykių linijos, persipynusios tarpusavyje, kas, savaime aišku, parodo, kokia glaudi buvo LGBTQ bendruomenė tuo metu. Talentingas jaunas BDSM erotinių aktų fotografas palieka į narkotikus ir šiurkščius sekso žaidimus įklimpusį mylimąjį ir įsimyli kuklų vaikiną. Pastarieji taip pat susidomi žmogžudystėmis Niujorke ir savaip tarpininkauja su Džino žiniasklaida.

 

Nuo pat pirmosios serijos pasirodo kaukėtas paslaptingasis raumenų kalnas, kuris žudo gėjus. Tai antrasis žudikas, nes seriale persipynę keli žudikai, tačiau jų reikšmės yra skirtingos. Greitai suvokiame, jog paslaptingasis raumenų kalnas turi kažin kokių antgamtinių galių, galgi yra antžmogis ar vaiduoklis, turint galvoje, kad ankstesniuose antologijos sezonuose gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai dažnai vienoje erdvėje egzistuoja kaip tikrovė. Galiausiai sezono pabaigoje ima ryškėti kaukėtojo vyro idėja – tai AIDS virusas, perduodamas lytiniu būdu, lėtai žudantis visą bendruomenę. Jeigu lietuvių ir kitų tautų folklore mirtis vaizduojama kaip skeletas su dalgiu, kuri šienauja gyvybes, tai gėjų bendruomenėje mirties forma tampa fetišistiniais rūbais aprengtas raumenų kalnas. Neatsitiktinai pasiriktas toks įvaizdis, nes LGBTQ vyrai dažnai suvokiami kaip neatitinkantys vyriškų standartų, todėl šitoks vyriško kūno kaip esminis skiriamasis bruožas (perteklinis raumenų turėjimas) yra atsakas heteroseksualams.

 

Devintojo dešimtmečio pradžioje prasideda AIDS epidemija, kuri anuomet vadinta „gėjų maru“. Kai kurie neslėpdami džiaugėsi, jog būtent ši liga įsisuko į šią bendruomenę ir net buvo sakančių, jog tai Dievo bausmė už neteisingą seksualinę pakraipą. Gausiai ir aistringai santykiaujantys vyrukai seriale dažnai išvyksta poilsiauti į vadinamą Ugnies salą, atskirą smėlėtą pakrantę vien tik gėjams, kur orgijos ir linksmybės, narkotikai ir atviras seksas yra tikrovės kasdienybė. Visgi toks meilės apsikeitimas labai greitai leidžia plisti AIDS virusui, apie kurį mažai anuomet buvo žinoma, o vaistų anuomet nebuvo, todėl žiūrėdami į tuos laisvės ir malonumų ištroškusius veikėjus iš tikrųjų jau žinome, jog jų venomis teka užnuodytas kraujas, kuris vieną po kito tuos gėjus kaip museles pasiglemš mirties. Galiausiai mirę gėjai vaizduojami su ragais, R. Murphy tokiu būdu paženklindamas juos kaip AIDS aukas (tą matome ir ant pagrindinio AHS sezono plakato, nes virusas ateina per mirštančius elnius, kuriuos ima tyrinėti daktarė Barbara, seriale kaip viena pirmųjų bandanti ištirti šią klastingą ligą).

 

Kaip žinia, nuo AIDS mirs ir vienas garsiausių ir populiariausių visų laikų atlikėjų, QUEEN pagrindinis vokalistas Freddie Mercury, pirmoji super pasaulinis modelis Gia ir dar daug žymių žmonių, tačiau, kaip seriale subtiliai parodoma, kadangi AIDS pirmiausia pakirdo LGBTQ bendruomenę, o ne kurią nors kitą, būtent dėl to farmacininkai ir mokslininkai nesistengė greitai ištirti užkrato ir sukurti vaistų. Kaip žinia, AIDS nėra vien tik homoseksualų reikalas, netrukus šis užkratas paplito visur, ypač palietė narkomanus, kurie naudojosi tais pačiais švirkštais.

 

Apžvelgiant sezono stilistiką, net nekyla abejonių, jog autoriai labai gerai pažįsta dešimtmečio kultūrines detales. Niujorkas vis dar atrodo nepaliestas bohemos miestas, kur senoviniai metro ir dingstanti elektra yra normalus reiškinys, o žmonės vis dar turi laiko po darbų gerti baruose ir rengti vakarėlius, kuriuose muzika vis dar sklinda iš vinilinių plokštelių, o prisiskambinus laidiniu telefonu galima palikti garso įrašą juostelėje. Orgijos, tamsūs miesto užkaboriai, kova už savo laisvę ir seksualumą, dainuojanti senstanti diva, kuri bando išsaugoti savo naktinį klubo-pirties verslą, būrėja lesbietė... Išties pavyko sukurti šiuo sezonu atskirą pasaulį, kuris įprasmina jau istorijon nuėjusią LGBTQ bendruomenės epochą. Tai šis sezonas, sakyčiau, serialo kūrėjams, kurie ir šiaip niekada nesibodi sezonuose vaizduoti „gėjiškų dalykų“ šįkart užsimojo šia tema kaip reikiant, todėl tai R. Murphy ir jo draugo itin asmeniškas sezonas, kuris įprasmina AIDS devinto-dešimto dešimtmečių aukas.

 

Hiperbolizuotas šiurkštus seksas ir fetišas šiame sezone yra homoseksualų vienas svarbiausių savitumo bruožų. Būdami dėl orientacijos nelygiaverčiai iš esmės jie yra priversti būti tik tuo, kuo juos laiko visuomenė t. y. ir jų tapatybės savastis ir bendravimo freak forma, kuri yra santykių dalis, niuansuota per turėjimą daug partnerių, trumpalaikių santykių ir vienatvė dėl negalėjimo įprasminti gyvenimo per giminės tąsą. Kitą vertus, heteroseksualams tai taip pat nebuvo šventas laikotarpis, nes jau ėjo pamažu seksualinės revoliucijos, hipių ir disco lengvumas į pabaigą. BDSM, narvai, plakimas, įvairūs sekso žaislai, kuriuos vėliau perims ir heteroseksualų svingerių ir uždarų teminių sekso vakarėlių bendruomenės tuo metu gėjams buvo reikalinga ne tik pasitenkinimui, bet ir tam tikra prasme pajusti hierarchiją savo bendruomenės rėmuose.  

 

Kalbant apie serialo naratyvą, jis man kiek chaotiškas ir nėra kažin kuo itin įspūdingas. Tikėjausi augiau mindfuckingų, daugiau įdomesnių naratyve staigmenų, netikėtumo, sudėtingesnių charakterių. Nors sezonas tamsus, LGBTQ kultūriškai tirštas, labiausiai istorijos prasme nuvylė paskutinės dvi serijos, kurios perteiktos haliucinacinėmis spalvomis, merdint ir vienas po kito mirštant to meto draugams, mylimiesiems, priešams... Bendruomenės saulėlydis, kurių pagrindinis siaubas tampa akistata su mirtimi: pasivaikščiojimai ligoninės koridoriais, laidotuvių ceremonijos, kapo duobės ir, atrodo, per šias dvi serijas nieko nevyksta, ko šiaip būtų galima tikėtis iš AHS. Nelabai įtikino ir tikrojo žudiko istorija, kuris, kaip įprasta iracionaliems filmams ir serialams, vos ne viena ranka gali įveikti visus jį persekiojančius žmones.

 

Šis sezonas nėra nei itin įspūdingas, nei labai prastas. Manau, kūrėjams pavyko realizuoti svarbiausia – laukinį devinto dešimtmečio Niujorką LGBTQ bendruomenei ir, aišku, didįjį šio dešimtmečio siaubą – AIDS. Sezonas pilnas apgalvotų detalių, gėjiškos kultūros atributų, tačiau viskas perteikta su tam tikra melancholija praėjusiam laikui ir mirusiai epochai kartu su jo žmonėmis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?

Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Maištingos sielos kalendorius: rašytoja Valerie Solanas pašauna Andy Warhol

Sveiki,

Pirmąkart apie menininką Andy Warhol (1928-1987) tikriausiai sužinojau iš TV serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“, kuriame vaizduojamas septinto dešimtmečio Amerika ir ambicinga feministė rašytoja Valerie Solanas, kurios nelabai priėmė gėjai menininkai į aukštąją kino ir mados pasaulį. Patyrusi pažeminimą dėl atmesto savo scenarijaus ir galų gale jautriai sureagavusi į jos leidžiamą feministinė manisfestą, kuris vadinosi „Vyrų išnaikinimo manifestu“ (Society for Cutting Up Men), po kelerių metų 1968 m. birželio 3 d. Valerie Solanas (1936-1988) surengė meno studijoje kruviną egzekuciją. Nusipirkusi šaunamąjį ginklą, ji šovė į savo darbo partnerį Andy Warholą, jį peršovė, pažeidė daugybę vidaus organų, tačiau menininkas išgyveno, o suimtai Valerie Solanas buvo diagnozuota šizofrenija. Manoma, kad šis įvykis padėjo pamatus vėliau kino industrijai ir buvo sukurtas filmas „Ginklas“. Nepasakysiu, kokio „gerumo“ toji serija tame seriale, tačiau ji buvo pati geriausia „Kulto“ sezono serija, o šis incidentas apskritai ėmė kalbėti apie aršųjį ir saiko neturintį radikalųjį feminizmą.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

"Amerikietiška siaubo istorija: Roanoke" 6 sezono pirmosios serijos įspūdžiai

Sveiki,

Kone visą vasarą goglinausi apie „Amerikietišką siaubo istoriją“ šeštąjį sezoną informacijos. Kaip į sieną – visiškai nieko. Regis, kūrėjai nusprendė kaip riekiant viską išlaikyti paslaptyje, kad net paleido didžiulę tiradą įvairiausių reklaminių klipų su žiūrovų spėliojamais variantais, tačiau tikriausiai nedaug kas galėjo įspėti, kad viena iš versijų visgi bus teisinga – apie dingusią Roanoke koloniją.

Pažiūrėjau pirmąją seriją ir suskubau pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais. Negaliu pasakyti, kad esu patenkintas, tačiau ir nenusivylęs. Šis sezonas smarkiai kitoks pasakojimo prasme – dokumentinio žanro įvestis ir maniera nebūdinga šiam serialui, netgi atrodo kiek keistai ir primena vidutinius siaubo filmus apie įvairius vaiduoklius senuose namuose. Iš esmės atsisakoma tai, kas egzistavo ištisus penkis sezonus – smurto estetikos ir elegancijos dermė, kuria spinduliuodavo aktorė Jesica Lange ir Lady Gaga vien rūkydamos cigaretes, kol kas nors miršta po kojomis. Kol kas šis sezonas kaip S. Kingo romano veikėjai, tačiau beveik net neabejoju, kad sezonas, prasidėjęs smarkiai kitoks, dar turėtų nenuvilti ir pateikti įdomesnių dalykų, juolab, kad istorija pasakos apie XVIII amžiuje dingusią 117 žmonių koloniją. Žiūrėsime, kol kas užkabino, tačiau jau tikriausiai niekada nebeįtrauks į pasakojimą taip, kaip tai gebėjo padaryti pirmieji keturi sezonai.

Jūsų Maištinga Siela