Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: 1984" / "American Horror Story: 1984" (9 sezonas / season 9)

Sveiki, skaitytojai,

Žiūrėdamas naujausią devintą „Amerikietiška siaubo istorija: 1984“ (angl. American Horror Story: 1984) sezoną, vis galvojau, kuris iš aktorių galėtų pelnyti „Emmy“ nominaciją, tačiau nė vienas veikėjas manęs iki galo neįtikino. Priešingai nei pirmieji penki sezonai, atrodo, „Amerikietiška siaubo istorija“ pamažu išsikvepia ties sudėtingais, estetiškais ir įdomiais personažais, kaip antai aktorė Jessica Lange, dėl ko iš esmės būdavo verta žiūrėti šį serialą. Šiandien „1984“ atrodo sezonas be aiškių lyderių, tačiau su aiškiomis nuorodomis į klasikinius siaubo filmus, siaubo kino klišes ir, žinoma, devinto dešimtmečio madą.

Nesuklysiu sakydamas, kad sezono pavadinimas smarkiai asocijuojasi su George Orwell romanu „1984-ieji“, tačiau su pačiu romanu nieko bendro neturi. Šie metai – tai siaubo klasikos metai, kada siaubo kine įsigali tam tikros siaubo kino klišės kaip antai „Penktadienis, 13-oji“ ar tas pats „Helovinas“, „Košmaras Guobų gatvėje“ bei „Kruvinos skerdynės Teksase“. Visuose panašaus laikotarpio filmuose vaizduojama grupelė naivių jaunuolių, kurie apsistoję kur nors atokiau nuo miesto yra vienas po kito išskerdžiami. Šįkart serialo kūrėjai perėmę šių filmų kompozicijos ir pasakojimo elementus kuria šį sezoną ir pasakoja apie grupelę jaunuolių, kurie vasarą sumano praleisti Redwood‘o stovykloje, kurioje prieš daugel metų buvo įvykdyta masinė žmogžudystė, o serijinis žudikas sulaikytas, bet – o siaube, kaip netikėta! – kaip tik tuo metu jis pabėga iš psichiatrijos ir skuba atgal į nusikaltimo vietą, kad pratęstų tai, ko nebuvo užbaigęs prieš daugel metų...

Nuo pat pirmųjų serijų aišku, kad kūrėjai stipriai, kaip visada, padirbėjo su tiriamąja laikmečio medžiaga, kuri dažnai neišprususiam žiūrovui vargiai žinoma, todėl neretai norint išsiaiškinti epochos ištakas, tenka „pasiguglinti“. Kad ir tas faktas, kai satanizmo priveiktas devinto dešimtmečio serijinis žudikas Richard Rodriguez, kuris vienoje serijoje pakyla į orą, nes į jo kūną įeina pats šėtonas, yra iš tikrųjų egzistavęs, kaip ir nemažai kitų antraeilių veikėjų, kurie šiame sezone nėra itin pastebimi ir įtaigūs dėl vienos labai svarios priežasties. Autoriai vadovavosi jau gerokai išsikvėpusia devinto dešimtmečio siaubo kino pasakojimo maniera, kuri prasilenkia ir su įtaiga, ir su sveika logika. Čia man kiek priminė vieną silpniausių „Amerikietiškų siaubo istorijų“ šeštąjį sezoną „Ronaoke košmaras“, kuriame buvo remtasi siaubo kino kliše tampytis paskui save vaizdo kamerą ir pasakoti „Bleiro raganos“ technika kiek neįtikinamą istoriją.

Prieš tai buvęs sezonas „Apokalipsė“, kuris stipriai rišosi su „Kulto“ bei „Žmogžudysčių namas“ sezonais, žadėjo sukabinimą su šiuo sezonu, kadangi tai iš esmės irgi pasakojama vaiduokliška istorija – mirę Redwood‘e žmonės pasilieka amžiams įkaltinti stovykloje ir gyviesiems rodosi kaip iš tikrųjų likę gyvi žmonės, tačiau kūrėjai šį sezoną kompoziciškai atskyrė nuo kitų ir sąsajų nebelipdė. Kitą vertus, tai gana dinamiškas sezonas, kuriame nemažai judesio. Yra net 4-5 serijos skirtos vien kraupiam pasilakstymui naktį po mišką ir ežerą, kai siautėja vienu metu net trys serijiniai žudikai. Vienas iš jų ausis nupjaunantis Ponas Skambutis ir satanizmo iškreipto kulto priveiktas Rodrigesas.

Tiesą sakant, šios serijos kartu tampa ir sezono vilkduobe, nes iš serijos į seriją atsikartoja tie patys motyvai, įtaigių veikėjų neturime, o žmogžudysčių scenos, neskaitant tikrai vykusios, kai vienas iš jaunuolių vos nesudeginamas orkaitėje, beveik nėra, jos labiau kuriozinės, absoliučiai, kas ir būdinga devinto dešimtmečio siaubo kinui, atrodo labai dirbtinos ir netikroviškos, todėl stinga įtaigumo. Kai kas netgi priminė Ryan Murphy paralelinį nelabai daug dėmesio susilaukusio projekto „Scream Queens“, kur hiperbolizuotas juodasis humoras žudant užgožia bet kokį siaubą ir mirtis tampa teatralizuotu smagiu farsu.

Kitą vertus stipriausias šios sezono koziris tebėra, kaip ir ankstesniųjų sezonų, istorijos kompoziciniai elementai. Traukiant sezonui prie pabaigos iš 1984-ųjų į 1989-uosius, atsiranda baltųjų dėmių lopymas, sukuriamas tikrasis Redwood‘o vaiduoklyno vakuumas ir iš tikrųjų jaučiamas atotrūkis ir nostalgija šiam dešimtmečiui. Iš chaotiškų gabalėlių pagaliau sulipdomas visas šių žmogžudysčių, keršto ir gerojo žmogaus pasaulėlis, apipintas magijos ir mistikos. Kaip visada veikėjai slepia savo paslaptis, yra vieni su kitais sudarę slaptus kontraktus, turi savų kėslų, kurie iš pradžių nežinomi nei veikėjams, nei žiūrovams. Man patinka, kaip scenarijus išdėstytas šiame sezone ir tik po paskutiniosios serijos galima šiek tiek atsikvėpti, pamiršti visas priekabes, visus nepatikusius ir neįtikusius šio sezono dalykus ir iš tikrųjų suprasti kūrėjo strategiją ir pasirinktą tokį pasakojimo braižą.

Visgi nepasakyčiau, kad šis sezonas vienas geriausių ir toks, kuris iš tiesų priverstų laukti kiekvienos serijos, toli gražu, nebeprimena ir pirmųjų auksinių sezonų, kada serialas atrodė išties novatoriškas, bet vien iš noslatgijos galima pažiūrėti.

Jūsų Maištinga Siela    

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras" / "American Horror Story: Roanoke" (6 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu absoliučiai nebeturiu laiko žiūrėti serialų, o ir nebesinori, tačiau „Amerikietiška siaubo istorija“ buvo tas serialas, kuris kažkada sugrąžino mano susidomėjimą apskritai serialais, todėl šio šedevro negaliu praleisti nė už jokius pinigus. Sakydamas „šedevras“ turiu galvoje gal kokius pirmuosius keturis sezonus, nes akivaizdu, kad „Viešbutis“ – penktasis sezonas patyrė kūrybinį nuosmukį – tos pačios idėjos, ta pati estetika, mažai eksperimento, daugiau sekso ir kraujo. Tiesą sakant, penktasis sezonas šiek tiek nuvylė ne tik mane vieną, bet ir daugelį žiūrovų, todėl tikėtis iš šeštojo sezono galėjome jau bet ko. Ypač dar didesnio nuosmukio. 

Taigi šeštasis sezonas oficialiai vadinasi „Amerikietiška siaubo istorija: Mano Roanoke košmaras“ (angl. American horror Story: My Roanoke Nightmare), tačiau kūrybines šio sezono sumanymus serialo kūrėjai kantriai slėpė iki pat sezono premjeros rugsėjo 14 dieną. Anksčiau likus iki premjeros keliems mėnesiams būdavo atskleidžiama tema, tačiau šįkart bendru susitarimu tarp FX kanalo ir netgi pačių aktorių tyčia buvo vilkinama. Žinoma, tai dėl reklamos, bet tai iš tikrųjų tampė pačių aistringiausių šio serialo gerbėjų nervus. Daugelis gerbėjų jau seniai ėmė spėlioti, kokia galėtų būti šeštojo sezono tema, netgi internete pasklido gausybė netikrų gandų, kuriais serialo kūrėjai pasinaudojo dar labiau glumindami žiūrovus: jie sukūrė 26 mini anonsus su jų spėlioniėmis (ateiviai, užburtos pilys, kukurūzų vaikai ir t. t.). Galite žvilgtelėti į šiuos daug žadančius anonsus:

Visgi nė vienas iš šių anonsų nepasitvirtino ir tai šiek tiek lyg ir nuvylė, nes idėjų būta išties gerų. Taigi šeštasis sezonas pasakoja apie paslaptingą realiai dingusią Roanoke koloniją, kuri buvo siųsta iš Anglijos karalienės Elžbietos pirmosios laikais. Koloniją sudarė 116 Naujojo pasaulio žmonių, kurie, pasiekę Šiaurės Karolinos salą Roanoke, įsikūrė ir tiesiog visi paslaptingai dingo... Istoriniai šaltiniai vėliau šiuos naujakurius pavadins tiesiog „Dingusia kolonija“. Tiesą sakant, kai sužinojau, jog šios istorijos imasi serialo kūrėjai beveik net neabejojau, kad sezonas bus nuostabus, nes asmeniškai norėjau, kad būtų apie senovę, Viduramžius su daug gerų kostiumų, grimo ir paslaptingomis pilimis, tačiau akivaizdu, kad kūrėjai pasuko visai kitokiu keliu ir Dingusioji kolonija labiau tapo tik vaiduokliniu kontekstu nei pačios istorijos branduoliu. Savaime aišku kodėl, nes istorinių žinių apie šią koloniją praktiškai nėra, todėl kūrėjai fokusavosi į šiuos laikus ir pasakojo mūsų dienų istoriją Roanoke žemėse. 

Apie Dingusią koloniją kūrėjai taip pat šykščiai pasakoja, labiau fokusuodamiesi į vietos indėnų šamaninę kultūrą. Lady Gaga pelniusi iš ankstesniojo sezono „Auksinį gaublį“ šįkart sukūrė itin nykų ir sunkiai įsimenamą vietos raganos-kerėtojos vaidmenį. Kur kas ryškesnė šįkart buvo aktorės Kathy Bates Mėsininkės vaidmuo, kuri užkerėta raganos tapo visos vaiduokliškosios kolonijos galva. Žinoma, kūrėjai vėl naudoja įvairiausią simboliką – Raudonasis mėnulis, paukščiai, įvairūs satanistiniai simboliai ir t. t. Viskas veikia kaip ir ankstesniuose sezonuose, tačiau akivaizdu, kad atsisakyta tos grakščios estetikos, kurios būta ankstesniuose sezonuose, kai personažai sadistiškai rūkydavo cigarus, taisydavosi plaukus, o šalia kentėdavo mirtininkas. Nebeliko švytavimo ir blizgėjimo, ciniško sadizmo ir tai visai suprantama, nes šioji stilistika gerokai pasirodė nuobodi penktame sezone, todėl kūrėjai išdrįso surizikuoti ir absoliučiai keisti ne tik vaizdavimo principą, bet iš esmės ir pasakojimo būdą. 

 Naujasis siaubo namas man priminė 3 sezono raganų namus.

 Sarah Paulson trumpam vėlei sugrįžo į Lanos Winter vaidmenį.

 Kamera aukos rankose...

 Dingusios kolonijos gyventojai. Mėsininkė su sūnumi.

 "Šešios pėdos po žeme" žvaigždė Francis Conroy po kelių sezonų pertraukos vėl švystelėjo trumpame vaidmenyje.

 Ryan Murphy su savo atradimais. Jessica Lange patvirtino, kad jau niekada nebegrįš prie "Amerikietiškos siaubo istorijos", tačiau ją netrukus išvysime kitame R. Murphy seriale.

 Lee vaidmenį sukūrė "Tikro kraujo" aktorė A. Porter.

 Šelbė su vyru.

 Evan Peters šįkart sukūrė kiek kitokį vaidmenį, nors jie visada ir yra kitokie, tačiau pirmąkart LGBT tematikos.

 Sunkiai beatpažįstama Lady Gaga.

 Aktorė Lily Rabe antrosios Šelbės vaidmenyje.

Šįkart pasitelkta dokumentika, todėl pirmosios serijos sudaro tokį įspūdį, kad serialo kūrėjai grįžo prie tradicinių siaubo elementų, kokius iš dalies galėjome išvysti pirmajame sezone apie vaiduoklių namą. R. Murphy prasitarė, kad nemaža šio sezono idėjų tiesiog buvo nepanaudotos pirmajam sezonui. Ir tai jaučiasi: apleistas senas nuošalus namas, jame gyvenančios dvasios ir t. t., tačiau dokumentika pirmosiose 5 serijose leidžia koncentruotis į ramų pasakojimą, bet akivaizdu, kad serialo kūrėjai netrukus pateiks staigmeną. Daugelis žiūrovų tiesiog pradėjo piktintis, kai dokumentikos aktoriai ėmė dubliuotis su istorijos aktoriais ir dėl to, cituoju: „gavosi visiška nesąmonė“. Manau, tas, kuris pratęs prie įprasto linijinio pasakojimo ir skurdesnių siaubo filmo siužetų, tam gali nepatikti įmantresnė ir įdomesnė pasakojimo struktūra. Dubliuoti ir viską apversti aukštyn kojomis „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ yra įprasta, todėl manęs nenustebino tas malonus chaosas, nes kur kas sezonas skurdžiau atrodytų pasakojęs tik pirmosios istorijos planą. Manau, nederėtų piktintis, kad kūrėjai pradėjo „pjauti grybą“, nes tokios šio serialo žaidimo taisyklės: stebinti, šiek tiek sujaukti, kad viskas būtų nenuspėjama. Ir todėl man šis serialas tuo ir patinka!

Grįžtant prie aktorių, šiame sezone vėl išvystame jau žinomus šio serialo aktorius, kurie vėlei sukuria įdomius vaidmenis, tačiau šįkart nei ankstesniuose sezonuose taip ir nebuvo blykstelėjimo, nuojautos, kad vienas ar kitas aktorius gali pelnyti Emmy ar Auksinį gaublį, nes pats dokumentinis žanras neleido sužaižaruoti kai kuriems personažams. Bene labiausiai mane nustebino nauja atėjusi aktorė Adina Porter, kuri tikriausiai labiau žinoma iš serialo „Tikras kraujas“, kur atliko alkoholikės katalikės vaidmenį. Sezono pabaigoje ji išties driokstelėjo su įtaigiu vaidmeniu kaip kadaise aktorė Sarah Paulson antrame sezone atlikusi Lanos Winter vaidmenį. Beje, šiame sezone ji taip pat epizodiškai vėl pasirodo Lanos vaidmenyje. Tiesą sakant, Sarah Paulson ir yra tikroji „Amerikietiškos siaubo istorijos“ žvaigždė. Pasitraukus po ketvirtojo sezono aktorei Jessica Lange, kuri buvo šio projekto siela, akivaizdu, kad ji dabar tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Ir išties, ji nuostabi! Prie šio projekto prisijungė aktorius Cuba Gooding Jr., kuris kartu su Sarah Paulson pasirodė paraleliniame projekte „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Apskritai kalbant, seriale trūko kažkokios ugnies, visur lakstantys aktoriai su kameromis baisiai jau nuvalkiota raiškos priemonė iš prastų siaubo filmų, kurių kasmet po „Bleiro raganos“ pasirodymo prikepama tiek, kad net nebeįdomu į juos žiūrėti. Serialo kūrėjai smarkiai rizikavo pasirinkdami šį taip jau nuvilianti būdą, tačiau pasilikti ten, kur buvo „Viešbutyje“, manau, irgi nebegalėjo...

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad šis serialas jau niekada nebebus toks įdomus ir originalus, koks jis buvo pirmuosiuose trijuose sezonuose. Šįkart buvo smarkiai rizikuota ir šis rizikavimas, mano akimis, yra teigiamas dalykas, nes tai netikėta, tai įdomu, bet kartu pykdė gerokai nuvalkiota „kamera aukos rankoje“ pasakojimo maniera, nes įtaką padarė prasti siaubo filmai. Vis dar puikūs aktoriai, vis dar neįtikėtinai žiaurios sadistinės scenos, už tradicinių seksualinių tabu „išeinantys“ personažai, viena kitą užklojančios istorijos, daugiasluoksnis pasakojimas laikmečiais ir ankstesnių sezonų panaudotos detalės – tai vis dar ta pati „Amerikietiška siaubo istorija“, kurios daugelis nebemėgsta, bet vis tiek žiūri, nes ji vis dar gali šį bei tą pasiūlyti. Taip, tai nėra mano mėgstamiausias sezonas, kai kada, tiesą sakant, net buvo nuobodoka žiūrėti, tačiau žiūrėti galima pakankamai įtraukiančiai. Juolab kad šiame sezone nuo pat pirmųjų serijų galima pajusti klasikinio siaubo kino dvasią. Šis sezonas smarkiai kitoks ir šis pokytis tikrai geras, o ir pats serialo formatas patyrė pokyčių – serijos kone trumpesnės dešimčia minučių, o pačių serijų beliko viso labo tik 10. Bet šiam sezonui tiek ir užteko.

P. S. Jau girdėjau gandus, kad serialo kūrėjai bandys grįžti prie trečiojo sezono raganų temos, bet ar nebeliko paranormalių reiškinių temų? Vampyrai? Zombiai? Ateiviai? Kas žino, kas žino, nes kol kas tai tik gandai, bet turiu nuojautą, kad nebedaug beliko „Amerikietiško siaubo istorijos“ sezonų.

Jūsų Maištinga Siela