Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė" / "American Horror Story: Double Feature" (10 sezonas / season 10)

 

Sveiki,

 

Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija: dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature) serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau, kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.

 

Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus, surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.

 

Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“ sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“. Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters, Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas namuose“ aktorius Macaulay Culkin.

 

Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R. Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu, kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų, nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?

Kadrai iš serialo.

 

Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas. Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi, kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas, kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija, pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.

 

Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač nustebino Steve Jobs pasirodymas...

 

Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai, įdomiai ir gana tiksliai.

 

Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą, idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes, įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“ sezonu.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bėk" / "Run"

 Sveiki,

 

Prieš kelerius metus debiutavęs režisierius Aneesh Chaganti su filmu „Paieška“ (2018) šįkart, atrodo, tapo papirktu režisieriumi, kurį „nusisamdė“ galiūnė kampanija Netflix ir padarė dar vienu eiliniu užsakomų standartinių masinio kino produktų kūrėjų, sužlugdydami jo unikalumą. Bent jau tokia kilo pirmoji mintis, žiūrint naujausią režisieriaus darbą „Bėk“ (angl. Run) (2020).

 

Filme nusifilmavo pirmo ryškumo „Amerikietiškų siaubo istorijų“ aktorė Sarah Paulson, todėl filmas beregint tapo internetinėje platformoje karšta bandele – griebė iškart, kas turėjo laiko. Nesotus filmas. Nors būta ir tokių, kurie filmą gyrė, netgi pavadino vienu geriausiu šių metų filmu, tačiau turiu tam tikrų priekaištų. Neoriginalu! Standartiniame vienišos motinos istorijoje yra klaikiai suluošinta mergina, kuri tenori kuo greičiau įstoti į universitetą, tačiau kasdien patiria siaubingus negalavimus – vemia, sėdi invalido vežimėlyje, yra nudeginama, o geroji mamytė visada šalia, kuri šeria dukrą vaistais ir šypsosi, bet tuo pačiu draudžia dukrai turėti išmanųjį, naudotis internetu... Aišku, kad šioji mamytė nori amžinai likti su dukrele tuose namuose.

 

Nebežinau kodėl, bet paskutiniuoju metu motinos meilė ir instinktas išpildyti motinystės misiją tampa siaubo trilerių esminiu siaubo varikliu. Štai motinos meilė realybėje dažniausiai esti kaip vienas pamatinių ir pirminių žmogaus poreikių, o trileriuose tai konvertuojama į absoliučiai iškreiptą blogį. Vis galvojau, ar šis filmas neprogramuoja mūsų apskritai šlykštėtis tėvų lipšnumu, rūpinimuisi ir visur įžvelgti besąlyginės kontrolės kėslus? Ar žiūrėčiau filmą apie robotą motiną („Mama“), kuri augina žmogų ir imituoja gerąją mamytę, ar žiūrėčiau filmus, kuriuose vyrai psichopatai kaip lėles augina pagrobtas paaugles („Vaiduoklių žemė“), manding, visur tas motinos instinktas išverstas kaip skūra į antrą pusę, kad jau tampa nuspėjamu bandymu logiškai pagrįsti veikėjos sprendimus šablonu.

 

Filmas iš tikrųjų neįspūdingas, daugelis scenų gerokai nuspėjamos, ypač, kaip pakrikusi veikėja atsidaro dėžutes su švirkštais. Ar man tik pasirodė, bet vietomis pritrūko ir pačios dinamikos, ir dvelkė, žargoniškai tariant, piguma? Keli aštresni momentai ir Sarah Paulson būvimas visgi neatpirko kiek prėsko, standartiniais siužetiniais štrichais perteiktos banalokos istorijos. Filmui pristigo visur visko po truputį. Režisūra gerokai prastesnė už „Paieškos“ filmą, siužete trūko netikėtų vingių, o visumoje stigo kokios nors dar neaptartos kine idėjos netikėtu požiūriu.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela  

Serialas: "Seselė Račed" / "Ratched" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Dar nuo „Amerikietiškos siaubo istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched), kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“, ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.

 

Visgi daugelis baikščių lietuvių žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena, kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne – veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.

 

Grįžtant prie paties serialo, dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“ iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu, kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.

Visgi turime antraeilių aktorių būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako. Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.

 

Be to, kad seselei Račed reikia gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami, pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.

 

Nepaisant jos tam tikrų psichinių nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką, ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį, kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir gražu.

 Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stiklas" / "Glass"

Sveiki,

Prieš kokius trejus metus matytas filmas „Skilimas“ iš tikrųjų padarė gan neblogą įspūdį – gana mažo biudžeto filmas sukėlė nemažą susidomėjimą, kad netrukus buvo nuspręsta sukurti to filmo ankstesniąją dalį. Tiesą sakant, nemačiau visų dalių, kai kurie teigia, kad filmo „Stiklas“ (angl. Glass) (2019) pasakojimas prasideda dar 2000 metais, kai pasirodė filmas „Nepalaužiamasis“ ir priklauso komikso lygio trilogijai apie asmenybės susidvejinimą, gal net nesusidvejinimą, o antgamtinį reiškinį, kai viename kūne gali pasireikšti daugybę asmenybių, tokį vaidmenį sukuria britų aktorius James McAvoy.

Tiesą sakant, prisipažinsiu, kad šioji filmo dalis absoliučiai nuvylė. Jeigu „Skilime“ turėjome visai kitokį mistinį matymą, išvystytą įtaigią trilerio tamsią atmosferą, buvo dėl ko jaudintis, stebėtis originaliu scenarijumi ir netgi iš tikrųjų šiek tiek išsigąsti, tai tęsinyje, galima sakyti, neliko nieko. Visų pirma perėjimas į naują akivaizdžių klišių komikso žanrą buvo ne strategiškas kelias prasibrauti į visuotinį žiūrovą, bet akivaizdi kokybės vardan standartų praradimų nesėkmė.

Jau po 10-15 minučių peržiūros aišku, kad filmas absoliučiai išsikvėpęs, nuėjęs scenarijaus šunkeliais, todėl nepateisina net vidutinio žiūrovo. Pasirinkti karikatūriniai „X-menus“ atitinkantys personažai, kuriamos naujo fantastinio super didvyrių pasaulio ribos ir – tą gana retai pagalvoju – būčiau geriau nematęs, kaip išties intriguojantis „Skilimas“ iš esmės pavirsta stiklo šuke.

Erzino veikėjų personažai, komikso lygio psichologiniai paaiškinimai per žmonių-personažų veikėjų traumas, kurios kartojasi iš filmo į filmą, o veikėjų blogiukų elgesys tiesiog absurdiškai nykus, neįdomus, neišvystytas ir viskas tiek banaliai supaprastinta, kad filmas gali tekėti kaip dar vienas įprastas šventinio filmo programos per TV fonas prie baliaus stalo ir nelabai kas į jį spoksos, nes kur kas labiau dėmesį masins svečių pokalbiai. Išties, šis filmas nuviliantis ir nežinau, koks eliksyras privers mane pažiūrėti, jeigu pasirodys, dar vieną dalį... Čia kaip nepabaigiau kažkada „Absoliutaus blogio“ epopėjos, taip ir šioji dalis liks su nutraukta bambagysle.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paukščio narvelis" / "Bird Box"

Sveiki,

Paskutiniu metu internete vienas labiausiai aptariamų filmų yra garsaus ir įtaigaus romano ekranizacija „Paukščio narvelis“ (angl. Bird Box) (2018), kurį išleido Netfix. Filmas pasakoja apie apokalipsinius laikus, kai žmonės dėl nepaaiškinamo viruso-pabaisos esantys lauko šviesoje ima ir išprotėję nusižudo. Dėmesio centre – vieniša mama su dviem vaikais bando ištrūkti iš karantino zonos ir rasti saugų prieglobstį.

Filmas „sukaltas“ pagal mistinio trilerio kanonus ir visais atžvilgiais pati idėja atrodytų labai originali, jeigu tais pačiais metais pirmiau nebūtų pasirodęs įtaigesnis filmas „Tylos zona“, su kuriuo filmas ir lyginamas. „Paukščio narvelis“ turi kozerį – aktorę Sandra Bullock, kuri paskutiniu metu retai bepasirodo kine ir garantija, kad dėl jos filmas išties bus žiūrimas. Kitą vertus tokio apokaliptinio tipažo juostos visada yra paklausos...

Visgi žiūrint šį filmą, darosi aišku, dėl ko jis sulaukė nemažai kritikos ir savų gerbėjo rato. Prasta danų režisierės Susanne Bier režisūra. Kiek keista, nes pati režisierė turi puikiai įvertintų filmų, vienas iš jų „Oskaru“ paženklintas „Geresniame pasaulyje“ (2011), tačiau „Paukščio narvas“ buvo jai tikriausiai pagal žanrą per sudėtingas filmas... Akivaizdžios loginės klaidos, neįtikinamos situacijos, veikėjų psichologija ir sprendimai sustatyti kai kada pernelyg šabloniškai, neįtikina veikėjų santykiai, apokalipsinis seksas spintoje, po sesers netekties pagrindinės veikėjos psichologinė būsena pernelyg stoiška ir apskritai daug scenų, kada veikėjai labiau veikia kaip super didvyriai komiksuose nei pagal žmogiškuosius faktorius. Nors veiksmo ir įtampos, regis, netrūksta ir finalas daugiau ar mažiau vis vien yra aiškus, bet toje įtampoje atsiranda pernelyg daug dirbtinumo ir šabloniškumo, todėl šią potencialią juostą vertintčiau kaip itin vidutinišką filmą.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 51/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė" (8 sezonas) / "American Horror Story: Apocalypse" (season 8)

Sveiki,

Aštuntasis „Amerikietiška siaubo istorija: Apokalipsė“ (angl. American Horror Story: Apocalypse) sezonas daugelį senesniųjų sezonų žiūrovus turėjo pritraukti prie ekranų, kadangi po kelių eksperimentinių sezonų, kūrėjai nusprendė sugrįžti prie pirmojo ir trečiojo sezono tekstūros ir sukurti savotišką hibridinį sezoną su apokaliptinėmis Antikristo nuotaikomis. Čia trumpai pasidalysiu savo įspūdžiais apie šį sezoną, atskleisdamas sezono kai kurias turinio detales.

Tiesą sakant, pirmosios sezono serijos kėlė abejonių, nors ir žinojau, kad kūrėjai vėlei kurs persipynusius sezonus, tačiau, pamaniau, kad tai bus tik netikėti fragmentai vienoje ar kitoje serijose, bet visgi klydau. Sezonas prasideda atominiu sprogimu ir išrinktųjų patekimu į paslaptingą bunkerį po žeme, kurį valdo paslaptingoje visur su lazdele vaikščiojanti panelė Venable. Kokios trys pirmosios serijos absoliučiai „plūduriuojančios“ ir nepateikiančios jokio konkretaus tikslo ir atsakymo, nei kodėl ši apokalipsė įvyko, nei kodėl į bunkerį pateko būtent turtingųjų klubas. Viskas atrodo kiek nelogiška, neaiškiau atrodo, kai atsiranda „nuostabusis berniukas“ – naujas šio projekto aktorius ir modelis Cody Fern iš ankstesnio paralelinio kūrėjo projekto „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Džioanio Versačio nužudymas“. Jau ten pastebėjau šio įtaigaus sukirpimo aktorių, tad visai nesistebiu, kad čia aš jį išvydau kone pagrindinėje rolėje – Antikristo vaidmenyje.

Šio sezono vienas iš minusų būtų tikriausiai pasirinkta chaotiška mozaikos strategija, visą sezoną sukarpyti į tokius užslaptintus galus – iš vienos pusės man tai labai patinka, tai netgi savotiškai genialu, nes kompozicija duoda mąslumo, originalumo, pozos, tačiau pirmosios serijos neįtraukia, viskas atrodo pernelyg sektantiškai teatralizuota, užvilkinta, netgi bepramiška. Visos įdomybės prasideda kokioje ketvirtoje ar penktoje serijoje, kai pasirodo tos pačios raganos iš trečiojo sezono – Cordelios Good palyda, kuri pamažu išnarplioja ir atskleidžia priešistorę, o tada paaiškėja, kad pirmosios serijos visgi turi kur kas įdomesnę istorijos kompozicijos prasmę. Raganų ir Antikristų bei jų pasekėjų kova – šitaip būtų galima pavadinti šį sezoną.

Sezono antroje pusėje grįžtama iš esmės ir į pirmojo sezono atomazgą ir tęsiama Antikristo gimimo žmogžudysčių name istorija. Čia pasirodo kažkada buvęs nepakartojamos aktorės Jassicos Lange Constansos personažas – taip, epizodiškai šioji aktorė vėl vaidina tą patį personažą, nors buvo patikinusi, kad niekada nebesifilmuos šiame seriale. Seriją režisuoja aktorė Sarah Paulson ir vėl viskas taip, atrodo, kaip seniau. Šioji stebuklinga serija iš tikrųjų perteikta pirmojo sezono maniera. Daug atsiranda šuolių į Luizianos valstiją, į raganų Coveno namus, daug aktorių iš trečiojo sezono vėlei stoja į tuos pačius vaidmenis ir tiesiog tie, kuriems patiko pirmieji trys-keturi sezonai, manau, sezonas neturėtų itin nuvilti, netgi sukelti savotišką nostalgiją, norą vėlei peržiūrėti viską nuo pradžių.

„Amerikietiško siaubo istorija: Apokalipsė“, nors ir epizodiškai pasirodo Jassica Lange, akivaizdu, kad tikruoju veidu, nuolat kintančiu iš sezono į sezoną, tampa Sarah Paulson, kuri šiame sezone atliko daugybę skirtingų vaidmenų. Gera vėlei matyti Kathy Bates roboto žudiko vaidmenyje, taip pat veteranę Frances Conroy bei Emma Roberts, Taissa Farmiga, sugrįžusias po pertraukos į projektą.

Ko galima šiame sezone pasigesti? Galbūt savotiškos unikalios sezono spalvos, kokią, sakykim, mano akimis, turėjo visai geras septintas sezonas „Kultas“, kuriame po rinkimų manipuliuojantys klounai iš tikrųjų atrodė realiai egzistuojantys psichopatai, tas sezonas neturi kol kas jokio sąryšio su kitais sezonais. Neturi sąryšio beveik ir šeštasis sezonas, kuris, mano akimis, pats silpniausias iš visų.

„Apokalipsę“ vertinčiau gana gerai, tačiau kažin, ar prilygs pirmiesiems įspūdį padariusiems sezonams. Galima sakyti, kad kūrėjai bando sugrįžti dėl krentančių reitingų, (nors projektas jau pratęstas dviem sezonais į priekį), ir bando iš esmės senaisiais triukais susigrąžinti senąjį žiūrovą, bet gal patys kūrėjai jaučia, kad jiems maloniau kurti elegantiškas vaiduokliškas istorijas nei, sakykime, visuomenės ydų rapsodijas. Manau, jeigu ne vilkinanti sezono pradžia, šis sezonas būtų išties labai puikus, jeigu intriga būtų intensyvi ir pulsuojanti nuo pradžių, o dabar akivaizdu, kad visas akcentas sudėtas į sezono kulminaciją, todėl bijau, kad nekantrus žiūrovas, dažnai viliojimas užkabinimu vien pirmosios serijos, tiesiog gali perbėgti prie kito serialo. Bet kokiu atveju, ačiū šiam sezonui už galimybę prisiminti, koks puikus šis serialas buvo, kai tik pasirodė, nes būtent šiame sezone yra visos tos spalvos, kurių keletą metų galėjote pasigesti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“.

Šio sezono anonsas:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Oušeno 8" / "Oušeno aštuntukas" / "Ocean's Eight"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad nesu matęs nė vienos „vyriškosios“ Oušeno serijos dalių. Kažkaip nepasiteikė proga, o sako, čia toks pasimėgavimas, toks šedevrinis filmas, tad pamaniau, jeigu patiks šiemet pasirodžiusi „moteriškoji“ versija „Oušeno aštuntukas“ (angl. Ocean‘s Eight) (2018), kuriame sukviestos vaidinti Holivudinis moterų aktorių elitas.

Dinamiškame ir smagiame pasakojime su komedijos elementais visgi kur kas įdomiau žiūrėti negu kokią nors „Rožinę panterą“. Čia iš esmės viskas pagal planą, ne tik kriminalinis juvelyrinio suplanavimo kruopštumas, bet ir pats filmas „spaudžia“ mygtukus taip, kad nepasiduoda jokiam chaosui, jokiam logikos trūkumui. Gerai, kruopštumas ir tikslumas yra puiku, tačiau tas, kas iš filmo tikisi bent menkos provokacijos, jos negaus. Pavogti vėrinį ryžtasi aštuonios talentingos savo srities žinovės, bet visas filmas yra orientuotas į numanomą jų apiplėšimo sėkmę, taigi, atsikartoja visų ankstesniųjų dalių sėkmės formulė, tad bet kokie netikėtumai, improvizacija yra tiesiog šiame filme neįmanomi dalykai. Galbūt dėl jau atpažįstamo braižo istorija nepateisino kai kurių žiūrovų lūkesčių ir jie, sakyčiau, yra iš dalies teisūs.

Filmas „lengvas“, neprailgsta dėl kelių labai svarbių dalykų – aktorių amplua, dinamiškumo ir komedijinės atmosferos. Buvau pamiršęs, kaip pasiilgau Sandros Bullock... Ir kitų aktorių! Smagiausios filmo akimirkos visgi yra orientuotos į pramoginį rebusą, kaip apeiti įstatymus ir apsaugos barjerus, aistringai siekiant savojo tikslo. Žiūrovas beregint patiki, kad reikia sirgti ir palaikyti ne sistemą, bet būtent tas „blogiukes“. Išbalansuotas vertybinis moralinis kodeksas filme net negalioja ir su amoralumu mažai kas čia bendra, nes viskas vyksta šiek tiek netikroviškoje erdvėje, kur labiau galioja ne realybės dėsniai, bet komiksiko žanro logika. Ir dar tas prieskonis, kai moterys gali išspardyti vyrams šiknas, tikriausiai, jau tapo klasikiniu feminisniu kino prieskoniu, be kurio neapsieina retas Holivudinis gaminys.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 61/100

IMDb:6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška siaubo istorija: Kultas" / "American Horror Story: Cult" (7 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Pažiūrėjus septintąjį kultinio serialo „Amerikietiška siaubo istorija: Kultas“ (American Horror Story: Cult) sezoną galėjau lengviau atsikvėpti, nes po kelių išties „nusivažiavusių“ sezonų „Viešbutis“ bei „Mano Roanoke košmaras“, serialas stojasi ant kojų. Šįkart pakalbėsiu apie septintojo sezono turinį ir tai, kas pagaliau padėjo išsikapanoti serialui iš nuobodumo vilkduobės.

Visų pirma pasibaigus šeštajam sezonui, kuris, mano akimis, buvo vienas nykiausių sezonų per visą „Amerikietišką siaubo istoriją“, ilgai spėlioti naujosios temos neteko ir serialo kūrėjai kaip niekada anksti prasitarė, kad septintasis sezonas bus susietas su šių laikų siaubo istorija ir joje bus kur kas mažiau mistikos, kitaip sakant, apie Ameriką, ištikusią prezidento H. Clinton ir D. Trump rinkiminę kampaniją, kuri suskaldė visuomenę. Sezonas be mistikos ir vaiduoklių? Be dvasių, raganų ir ateivių, be istorijų iš kitų dešimtmečių? Sezonas, kad ir smarkiai politizuotas, tačiau žadėjo lyg ir dar didesnę idėjinę krizę...

Tą krizę sustiprino tipažinis R. Murphy pasirinkimas pagrindines veikėjas paskirti lesbiečių porą su mažamečiu po rinkimų košmarų. Šiaip režisierius homoseksualius veikėjus dėl karnavališko margumo visada naudojo antraplanėse istorijos, bet šįkart greitai skepticizmą sunaikina iš esmės puikiai veikianti išsipildžiusi amerikietiškos svajonė galiausiai nacionalizuoti politiką ir kurti kieto ir gryno amerikiečio viziją su D. Trumpu priešakyje. Tokia nacionalistinė terpė labai palanki kurtis agresyvioms fašistinėms ir neonacinėms pogrindžio grupuotėmis, tad pasirinkti pavadinimą „Kultas“ buvo itin tikslinga, išlaikant lengvas sąsajas su ankstesniais sezonais, ypač su klouniškuoju ketvirtu sezonu „Iškrypėlių šou“.

Atmosfera grėsminga ir pavojinga, nes atviras nusikalstamumas dar niekada nebuvo toks grėsmingai realistiškas ir netgi pranašiškas. Kaip visada, serialo kūrėjai kruopščiai surenka kontekstinę medžiagą apie grupinius savižudžius, apie satanistus, įvairias grupes, kurios lengvai praplauna smegenis, kad kartais atrodo, kad nėra nė vieno sveiko proto ir normalaus veikėjo šiame sezone. Tiesą sakant, tokio ir nėra, netgi pats „normaliausias“, kaip jau galite įtarti, labai lengvai transformuojasi į monstrą. Tas hiperbolizuotas transformacijas galima laikyti iš esmės iškreiptos amerikietiškos svajonės veidrodžiu ir jau nuo pat pirmosios serijos režisieriai kalba beveik alegorijomis, todėl čia ieškoti kažin kokios logikos nereikėtų.

Regis, serialas tikras LGBT pasaulinių aktorių prieglobstis. Antraplanį vaidmenį sukuria legendinės dalininkės Cher dukra, o dabar jau sūnus - Chaz Bono.

Kaip visada efektinga aktorė F. Conroy šįkart susijusi su žudiku legenda - Zodiakas.

 Viena įspūdingiausių serijų apie serijinę žudikę Valeri.

 Nauji veikėjai ir aktoriai.

Kaip visada, taip ir šis sezonas, laikosi ant paradoksalumo: pradžioje veikėjai atrodo bejėgiai, o vėliau tampa visai kitokiais arba besą sąjunginiai didžiosios politikos ir įtakos mašinos, bet žvelgiant į pasakojimo struktūrą, kūrėjai labiau išlaikė vientisumo, čia jau aišku, kad pagrindiniai veikėjai yra lesbiečių šeima prieš psichopatą mėlynplaukį ir pirmąja partiją groja šio serialo siela – aktorė Sarah Paulson bei Evan Peters, kurie dar nepraleido nė vieno sezono. Nors niekada daugiau nebeišvysime Jessica Lange, šiame sezone jau nebepasirodo ir Kathy Bates su Angela Bassett, o kažkada buvusios pirmo ryškumo žvaigždės kaip Emma Roberts švysteli vos keliuose epizoduose. Po pertraukos vėl sugrįžo ir antraplanį vaidmenį sukuria Frances Conroy bei dar keletas visai naujų aktorių, kurie, visai nenustebčiau, taptų daugiasezoniniais aktoriais.

Asmeniškai labai trokštu, kad kitas sezonas kurtų gotikinę siaubo istoriją, kuri vyktų, tarkime, Viduramžiuose, kuriame būtų vampyrai ir tamsios pilys, tačiau šis sezonas apie nūdienos politikus išties vykęs. Nereikia vadovautis sveika logika, nes čia viskas šiek tiek teatralizuota, viskas šiek tiek estetinis kičas, bet, velniai rautų, nuo to visas tas intrigas ir visuomenės spekuliacijas tik dar įdomiau stebėti. Galime atsipūsti,  serialo mirtis dar nelaukia – jis pratęstas dar mažiausiai dviem sezonams.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas "Dvikova" / "Feud" (1 sezono pirmosios serijos įspūdžai)

Sveiki,

Šiaip apskritai labai retai brūkšteliu, pažiūrėjęs pirmąją seriją naujo serialo, nes dažniausiai apibendrinu visą žiūrėtą sezoną, tačiau šįkart padarysiu išimtį ir pasidalysiu pirmuoju įspūdžiu apie naująjį Ryan Murphy projektą „Dvikova“ (angl. Feud). Šiaip šis režisierius mėgsta antologinius serialus. Po puikių pirmųjų sezonų „Amerikietiška siaubo istorija“ ir, sakyčiau, pritrenkiančios įtaigos „Amerikietiška nusikaltimo istorija“ bei paauglių pamėgto „Choro“, tai šis serialas lyg ir nieko nebeturėtų stebinti, tačiau nerimauju tik dėl vieno: ar neišseks serialų kūrėjų idėjinės galios, kai šitiek dirbama prie skirtingų projektų?

Pažiūrėjus vakar, kovo 5 dieną, startavusio mini serialo „Dvikova“ (laukia 8 serijos), nekyla jokių abejonių R. Murphy genialumu. Serialas autobiografinis ir pasakoja apie dvi kovojančias Holivudo legendas – aktores Betty Davis ir Joan Crawford, kurios pirmojoje serijoje susitinka filmuotis siaubo trileryje „What Ever Happened to Baby Jane?“ Jau atpažįstamas Murphy režisūrinis braižas leidžia mėgautis gražia ir (priešingai nei „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“) chronologišku pasakojimu, tačiau didžiausią įspūdį tikriausiai daro ne tiek gera režisūra, kiek stulbinantis aktorių kolektyvas ir dėmesys charakterių elegancijai, kuri visada šiek tiek pateikta kontrastingai paryškinta nei natūralistiškai, todėl aktorių kuriami personažai atrodo kur kas efektingesni.

Į šį serialą režisierius pakvietė jau savo atrastas mūzas: Jessica Lange ir Sarah Paulson. Daugelis labai nusivylėme, kada J. Lange atsisakė po ketvirto sezono vaidinti „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“, kuris aktorei atnešė visą eilę svarbių apdovanojimų. Manau, po šio serialo, galimas daiktas, aktorėms pasipils nominacijos ir padovanojimai. Po pirmos serijos galiu pasakyti, kad kol kas didžiausią įspūdį padarė būtent Jessica Lange ir pirmą kartą su Ryanu dirbanti Susan Sarandon, kuri iš esmės gavo labai stiprų vaidmenį – šis aktorių duetas, senų veteranių susitikimas tiesiog vertas didžiausios pagarbos. Gal serialas negalės pasigirti tokia istorine įtaiga, kaip „Amerikietiška nusikaltimo istorija“, tačiau kokybė nuo to ne ką menkesnė, juolab, kad seriale pasirodo tokios žvaigždės kaip Kathy Bates, Catherine Zeta-Jones, Jude Davis bei Alfred Molina.

Manau, serialas bus geras ir žiūrėsiu jį iki paskutinės serijos.

Jūsų Maištinga Siela