Stokerio „Drakulos“
veikėjas yra vienas iš tų daugiausiai Holivude ekranizuojamų personažų. Tiesą
sakant, kai kurios istorijos labai nutolusios nuo knygos. Režisieriai ir
scenaristai visaip dar bando išpešti iš Drakulos komercinės sėkmės ir
pripildyti kino sales siaubo, tik, kaip žinia, iš tų pastangų dažnai išeina ne
siaubas, o nesusipratimas, parodijos, klišių kruša. Naujausią bandymą šiemet su
Drakula mėgina ambicingas režisierius André
Øvredal, kuriam kine yra pavykę sukelti šiurpuliukų. Jo režisuotas filmas „Skrodimas“
(2016), kiek mena atmintis, buvo gan neblogas vidutinių komercinių siaubo filmų
kategorijoje, tad smalsumas vedė pasižiūrėti, ką naujo sukūrė kino kūrėjas.
Naujausias filmas
vadinasi „Paskutinė Demetros kelionė“ (angl. The Last Voyage of
the Demeter) (2023) pasakoja apie 1897 metus, kada dar mediniu
senoviniu laivu iš Bulgarijos uostamiesčio
Varnos išplaukia laivas Demetra. Nuo pat pradžių režisierius bando kurti XIX
amžiaus kelionių atmosferą ir jam, tiesą sakant, neblogai pavyksta. Atrodo, jog
projektas sulaukęs pakankamai finansavimo, kad galėtų užpildyti erdves kompiuterine
grafika bei perteikti laikmečio kostiumus, dekoracijas, atmosferą. Laive,
žinome, viskas vyksta pagal standartus. Ilgoje kelionėje iš Varnos į Londoną
vyksta pirmiausia gyvūnų žudynės, vėliau ir pačių jūreivių, nes Drakulai, kuris
keliauja toje dėžėje, reikia nuolat maitintis.
Tiesa, nesitikėkite
gražaus ir romantizuoto bei hiperseksualaus vampyro, kokius galite matyti seriale
„Vampyro dienoraštis“. Filmas laikosi Drakulo klasikinio įvaizdžio (prisimenant
„Nosferatas“ nebyliojo kino išraiškas), tačiau šįkart kino kūrėjai Drakulą padarė
dar labiau atnžmogiu, kone sukryžmino klasikinį Drakulą su ateivių pilkių
išvaizda ir perteikė gerą monstriškumą. Visgi filmo techninė dalis ir raiškos
yra stipriausia, ką kūrėjas „išspaudžia“, visgi pats siužetas primityvokas,
nuspėjamas ir nelabai lieka intrigos, nes jau filmo pradžioje parodomos
Demetros būsimos nuolaužos. Klausimas: ar pats Drakula išgyveno ir pateko į
Londoną? Tiesą sakant, nelabai ir rūpi, nes iš esmės kuriant filmą XXI amžiuje
norisi nevienkrypčio ir plokščio siužeto su mirčių statistiniu algoritmu, o
kokio nors, kaip sako liaudis, „paturbinto“ siužeto, kuriame būtų kelios laiko
linijos, nenuspėjamos kelionės laiku (mindfuck niuansų) ir to, ką galėtume
pavadinti netikėtų istorijų vingiais. Būtent to šiam filmui labiausiai ir
stigo. Tam tikra prasme, tradicija kine ne visada suveikia.
Dar nuo „Amerikietiškos siaubo
istorijos“ laikų esu ištikimas aktorės Sarah Paulson gerbėjas. Tai, ką ji
pademonstravo seriale „Amerikietiška kriminalinė istorija“ pirmajame sezone, už
kurį susižėrė visus televizinius apdovanojimus, beveik neabejojau, kad
siaubūnės seselės Račed vaidmuo bus labai įspūdingas. Šio rudens vienas
laukiamiausių televiziniu projektu buvo „Seselė Račed“ (angl. Ratched),
kurį kūrė visiems puikiai pažįstamas Ryan Murphy, kurį galima pavadinti savito
stiliaus charizmatišku ir šiuolaikišku serialų korifėjumi. Jo projektai
pasižymi inovatyviais ir sodriais personažais, kurie atspindi senąsias Holivudo
manieras ir skonį, todėl jo serialai, ar tai būtų „Amerikietiška siaubo
istorija“, ar „Amerikietiška kriminalinė istorija“, ar „Politikai“, ar „Poza“,
ar „Holivudas“, ar „Dvikova“, daug dėmesio skiriama elegantiškoms aplinkos
detalėms. Jo aktorių kolektyvas ištikimas, R. Murphy sukūrė saugią
homoseksualumą neslepiančių Holivudų aktorių oazę ir įgalino tai, kas, galima
sakyti, anksčiau buvo vieša paslaptis. Pati Sarah Paulson neslepia savo
homoseksualumo ir šiame seriale ji taip pat atlieka homoseksualios moters
vaidmenį, o jos porininkė – aktorė Cynthia Nixon, „Seksas ir miestas‘ serialo
žvaigždė taip pat jau seniai nebeslepianti savo seksualinės orientacijos.
Visgi daugelis baikščių lietuvių
žiūrovų nemėgsta homoseksualumo vaizdavimo ir yra linkę atmesti R. Murphy
idėjas, nežiūrėti serialų – tai yra jų pasirinkimas, tačiau aišku tik viena,
kad tokie TV projektai įgalina tolerantiškumą ir vis tiek – nori to, ar ne –
veikia kaip švietėjiška medžiaga, ko, manau, mūsų visuomenei tikrai reikia.
Grįžtant prie paties serialo,
dėmesio centre nuo pat pirmųjų serialo minučių matome seselę Račed, kuri yra „paimta“
iš kultinio romano „Skrydis virš gegutės lizdo“. 1975 metų filmo ekranizacijos
versijoje aktorė netgi pelnė „Oskarą“, o seselė Račed buvo įvardyta kaip
korumpuotos, žiaurios medicininės sistemos simbolis. Bet šiame seriale, kad ir
kokia atrodytų Račed nežmoniška, mes matome pačias įvairiausias jos puses. Akivaizdu,
kad serialo kūrėjams labai rūpėjo atskleisti „tokio asmens“ susiformavimo
priežastis. Na, ir mums ji brukama kaip akivaizdus paaiškinimas net keliose
serijose, pavyzdžiui, toji scena lėlėmis teatre, kai Račed prisiminimais atgyja
jos išniekinimo našlaitės istorija. Nepasakyčiau, kad Račed aktorei Sarah Paulson
buvo kas nors netikėto, gana tipiškas aktorės vaidmuo ir laikysena iš
ankstesnių projektų su R. Murphy, todėl pernelyg niekuo šiame seriale ji
nenustebino, nors, kaip visada, atrodo žavingai ir įtikinamai.
Visgi turime antraeilių aktorių
būrį, kurie sukuria tokius pabrėžtinai hiperbolizuotus vaidmenis, kad atrodo
kaip iš komikso žurnalo. Tačiau tai R. Murphy projektuose visada įdomu ir
išraiškinga. Pavyzdžiui, ką vien reiškia Judy Davis vyriausiosios seselės
vaidmuo – naiviai įsimylėjusi savo viršininką, ji tikisi besąlyginio jo atsako.
Arba Sharon Stone – begėdiškos turtuolės vaidmuo, kuri trokšta keršto. Taip pat
šiame seriale turime ir alternatyvią „Boni ir Klaidas“ meilės istoriją – baimės
ir adrenalino fanatikė jaunoji seksuali seselė pabėga iš ligoninės su serijiniu
žudiku, kuris yra kur kas jautresnis už nutrūktgalvę seselę... Laikmečio
detektyvai, nusikaltimai ir atpažįstamos alternatyvios istorijos.
Be to, kad seselei Račed reikia
gelbėti brolio kailį, šalia ji išgyvena savo seksualinės tapatybės krizę – ji nenori
pripažinti, kad jai patinka moterys, todėl vakarais susitinka su detektyvu ir
bando rolėmis įtikinti save, kad ji heteroseksuali. Galiausiai viską vainikuoja
ir politinė kiek banalokai perteikta siužetinė linija – švaistūnas storulis
gubernatorius nebenori finansuoti beprotnamio, jis žemina moteris, laiko jas
tik seksualiomis „bandelėmis“ ir tai taip primena ankstesnius R. Murphy
projektus, kuriuose išryškinamos praeities seksistinės, rasistinės ir
homofobinės problemos. Visgi visumoje mes palaikome ir pateisiname visus
seselės Račed veiksmus ir pasirinkimus, nes ji yra veikiama moralinių
įsitikinimų, nors jie iš vienos pusės labai neetiški ir sunkiai suprantami,
pavyzdžiui, kaip ji karo lauko ligoninėje „padėdavo“ kareiviams numirti, arba
turi ir absoliučių nukrypimų – žavisi lobotomijos teatru ir be vargo gali
pjūklu supjaustyti žmogaus lavoną.
Nepaisant jos tam tikrų psichinių
nukrypimų, visgi sergame už seselę Račed, kai ji su mylimąja pabėga į Meksiką,
ir netgi tikime, kad po visų tokių žiaurybių moteris gali susikurti normalų ir
laimingą gyvenimą ir kad praeitis jos nepavis. Daugelis gal ir kritikavo serialo
pabaigą nė neįtardami, kad kūrėjai jau kuria antrąjį sezoną, bet nepaisant
visko, sezonas užsibaigia išties gerai, kadangi veikėjai pradeda naują „katės
ir pelės“ žaidimą, laukia dar daugiau žiaurybių, dar daugiau pavojaus, tik kaip
visa tai atrodys? Ar serialo kūrėjai mus grąžins į beprotnamį? Žiaurumo
estetika, sumišusi su psichuojančiais, bet „pamotyvuotais“ veikėjais visada
sukuria kažkokį magišką atskirą ir su realybe nieko bendrą neturintį pasaulį,
kuriame jautiesi šiek tiek kaip amerikietiškose klaneliuose – ir baisu, ir
gražu.
